Šią idėją, kad santuoka, meilę paversdama šeima – ūkio vienetu, tą meilę ir nužudo, XX amžiaus pirmoje pusėje iškėlė filosofas N. Berdiajevas. Pamačius rusišką pavardę, nereikia pradėti „rusai puola“, nes V. Lenino įsakymu jis buvo 1922 metais ištremtas iš Rusijos, ir tai, ką parašė, parašė Prancūzijoje. Taigi nebent „prancūzai puola“, ir tai bus, beje, beveik tiesa, nes iš kur, jei ne iš ten, atėjo ir posakis „meilė trunka trejus metus“ .
N. Berdiajevo idėja nebuvo nauja, ją galima atsekti nuo Renesanso, jei ne dar anksčiau, ir visuomet tokios idėjos buvo išsakomos truputį vogčiomis. Ir N. Berdiajevas iškart suskubo prirašyti, kad žino, jog šios jo mintys sukels visuomenės nepasitenkinimą. Kodėl? Todėl, kad taip visada būna, kai pajudinama širma, po kuria slepiamos itin nepatogios tiesos. O kas vis dėlto vyksta po pasakų pabaigos žodžių „ir jie gyveno ilgai ir laimingai“?
Atšokus „ir aš ten buvau, alų midų gėriau“, pamažu įsliūkina buitis. Šeima pasirodo toks pats ūkis kaip XVII–XIX amžiuje, tik su internetu ir kitais XXI amžiaus patogumais. Kai sakoma, „laiminga šeima“, turima galvoje, kad tai buitiški patogūs santykiai. Išsekusios aistros vieton ateina prieraišumas, paskui jį atslenka nuobodulys, kurį bandoma įveikti sublimuojant neberealizuojamus seksualinius, o dažnai ir emocinius poreikius. Kadangi lietuviai – ūkiški žmonės, ta sublimacija Lietuvoje daugiausia ūkiška: namai, sodybos, pirtys... Meilė ir jos aistros belieka dainose apie ilgesį ar romantiniuose filmuose.
Tikra meilė faktiškai ir tėra meno privilegija – menas visada stoja tikrosios, o ne socializuotos šeimyninės meilės pusėn. Kad tikra meilė maža ką bendro turi su gyvenimu, gerai parodo kad ir H. Ibseno Solveiga, visą amžių pralaukusi Pero Giunto. Žmonės, kurie taip žavisi ja teatre, realybėje būtų raginę ją kreiptis į psichiatrus. Mat realybėje yra tik aistra kaip fiziologinis reiškinys ir patogūs santykiai, leidžiantys socialiai ir ekonomiškai saugiau nei vienišam prabūti gyvenimą. Tačiau ir pastarieji dažnai tampa tiek nebepatogūs, kad žmogus stengiasi nuo jų išsivaduoti: nepatogūs batai spaudžia tik kojas, o nepatogūs santykiai – visą žmogų. Ir ant tokio nebepatogių vedybinių santykių smaugiamo žmogaus užmetama dar ir dusinanti viešosios nuomonės pagalvė: juk tu davei priesaiką „kol mirtis mus išskirs“, tai ir kentėk, kokios čia dar gali būti laimės ar laisvės paieškos, nenusiauk spaudžiančių batų, šiukštu. Tegul spaudžia toliau iki mirties.
Tačiau santuokos priesaika „kol mirtis mus išskirs“ yra atėjusi iš tų laikų, kai žmonės dėl ekonominių realijų negalėjo sau leisti viengungiško gyvenimo, nes tai grėsė jų fiziniam išlikimui. Tie laikai baigėsi maždaug XX amžiaus viduryje. Bėda, kad iš senų laikų atėjusi santuokos priesaika „kol mirtis mus išskirs“, net esmingai pasikeitus ekonominėms ir kultūrinėms aplinkybėms, tebelieka nepajudinama ir klaidingai teikia vilčių, kurių ji iš principo negali išpildyti.
Mat santuoka nėra jokia garantija. Susitinka du svetimi, giminiškais ryšiais nesusiję žmonės, todėl jų pažadai – dviejų žmonių savanoriškas susitarimas atsisakyti dalies savo laisvių ir laikytis tam tikrų pareigų vardan bendro gyvenimo. Pažadėti galima rūpestį, vykdyti prisiimtas pareigas, bet negalima pažadėti jausmų – jie yra arba jų nėra. Žmonės yra laisvi ir nėra vienas kito nuosavybė. Tačiau dažniausiai antspaudas pase suvokiamas kaip nuosavybės dokumentas, ir sutuoktinis nužeminamas iki objekto. Tai rodo kad ir dažnas komentaras po bet kokiais straipsniais apie skyrybas: „Reikia tokį vyrą vyti iš namų“. Ką reiškia net ir teisiškai, nekalbant apie moralinius aspektus, kitą žmogų vyti iš namų, kurie greičiausiai yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o kartais ir vien to metamojo nuosavybė – de facto sukurta jo lėšomis? Išmesti galima tik tau nuosavybės teise priklausantį daiktą.
Šis sutuoktinio pavertimas daiktu prasideda santuoką sudarant įsimylėjimo būsenoje, PSO diagnozės F.63.9 būsenoje, kai žmogus nėra adekvatus, todėl klausimas, ar apskritai tokia santuoka gali būti laikoma teisiškai galiojančia. Nuo šio neadekvatumo apsaugotų privaloma vedybų sutartis, kurioje būtų bent minimaliai apgintos turtines ir neturtinės aklai įsimylėjusių teisės. Kadangi bet kokiu atveju santuoka – savo laisvės ribojimas vardan bendro gyvenimo, kuris laikomas vertingesniu nei gyvenimas atskirai, privalomoje vedybų sutartyje pravartu būtų apibrėžti, kiek sutuoktiniui paliekama laisvės, autonomijos, kad būtų mažiau neadekvačių lūkesčių. O medaus mėnesio būsenoje „su tavimi eičiau į pasaulio kraštą“ pagal nutylėjimą tikinama, kad „basas plikas likčiau, kad tik su tavimi“. Tai neadekvatus realybės suvokimas, artimas kliedėjimo manijai. Jo išvirkščia pusė – vykstant skyryboms tas „likčiau basas plikas, kad tik su tavimi“ virsta kova teismuose dėl kiekvieno šaukšto ir puodo, teisę į šaukštą pagrindžiant kaltinimais, kad šaukšto neverta kita pusė „išdavė šeimą“.
Tačiau norint išduoti šeimą, pirma reikia ją turėti, o ne tik ja vadintis. Jei nebėra meilės, išdavystė yra ne skirtis, o toliau apsimetinėti, kad viskas yra gerai. Apgaudinėti save, partnerį, vaikus, giminaičius, draugus ir vaidinti laimingą šeimą nėra joks didvyriškumas, juo labiau nėra sąžiningumas. Jei meilės nebėra, sąžiningiausia tai ir įvardinti. Tai pagarba partneriui ir sau, pagarba žmogaus prigimtinei laisvei, nes santuoka nėra laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos.
Juo labiau, kad pasibaigus šampaniniam periodui, dažnai išaiškėja, kad žmonės neskirti vienas kitam, jie nėra tos vadinamosios dvi obuolio puselės. Šeimoje su skirtingomis obuolio puselėmis, kai neatitinka esminiai seksualiniai, emociniai ir kiti poreikiai, greitai pasijaučia, kad tas savas žmogus ne toks jau savas, o jam juk pasižadėta „kol mirtis mus išskirs“, todėl kaupiasi nepasitenkinimas, išsiliejantis – nelygu charakteriai ir temperamentai – priekaištais, apgaule, išsisukinėjimais, kai kur fiziniu smurtu, kai kur – baudimu ignoruojančia tyla, kuri yra ne kas kita kaip emocinis smurtas.
Išsisėmusi santuoka smukdo abu partnerius ir virsta pančiais, nes kiekvienas partnerio noras, lūkestis, kuris nesutampa su kito partnerio noru ir lūkesčiu, jau jaučiamas kaip auka – o kiek žmogus gali aukotis? Savigarbą turintis žmogus paleis tokią santuoką, nes gyvenimas su žmogumi, kuris mintimis jau kažkur kitur, o ne kartu, yra nuolatinis savęs žeminimas. Savigarbos neturintis žmogus bet kokia kaina stengsis išlaikyti vedusiojo statusą (nes „ką žmonės pagalvos“), pradžioje šantažuodamas sutuoktinį apeliacija į tuoktuvių pažadą „kol mirtis mus išskirs“, paskui kreipdamasis į psichologus. Tačiau psichologo durys praveriamos, kai galvoje jau įvykusios skyrybos, todėl vadinamoji šeimos terapija iš esmės tėra santuokos lavono gaivinimas.
Psichologo iš tikrųjų reikia ne šeimai, kurios jau nebėra, lipdyti, o skyryboms, kad galima būtų jas kuo lengviau ištverti ir po jų nelikti priešais. Žmonėms, kurie atviri sau, ir to nereikia, nes ašaros, kad skyrybos trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus, yra arba saviapgaulė, arba veidmainystė. Net darant prielaidą, kad viena pusė yra tebemylinti, išeitų, kad ta mylinčioji pusė, jei jai kito žingsnis skirtis „kaip perkūnas iš giedro dangaus“, buvo nelabai jau ir mylinti, jei nepastebėjo jokių byrančių santykių požymių. Meilė neišvengiamai yra ir empatija. Jei kažko nepastebiu, vadinasi, nebemyliu, tik laikau tą žmogų pririštą santuokos liudijimu kaip nuosavybės teise turimą daiktą.
Skyrybų priešininkai, o labiausiai „pirmà žmona – žmona visam gyvenimui“ tipo davatkos, rypuoja: „Svarbiausia, kad netrūktų pagarbos vienas kitam, vienas kito supratimo ir palaikymo“. Tačiau jei teigiama, kad meilė galimà ir nesutampant ar nebesutampant esminiams emociniams poreikiams, be intymumo arba jam neatitinkant, kad emocinius ir intymius santykius turi ir gali pakeisti atsakomybė, rūpestis ir t.t., tai juo labiau tai yra argumentas už skyrybas: atsakingai rūpintis partneriu lygiai taip pat galima ir išsiskyrus su juo: ir padėti bėdoje, ir rūpintis vaikais, ir džiaugtis vienas kito sėkmėmis.
Kryžium gulant už santuokos (ar vis dėlto šeimoje sukaupto turto?) išsaugojimą bet kokia kaina, pasitelkiama bene ciniškiausia veidmainystė – vaikų argumentas, teigiant, kad skyrybos yra toks blogis, jog jau geriau vaikams išaugti toksiškoje šeimoje nei išsiskyrusioje. Tačiau skyrybos niekad nevyksta, kai viskas gerai, tad vaikams augti tėvų melo pilyje nedidelė laimė.
Vaikams skyrybos katastrofa tik tada, jei tėvai jas paverčia katastrofa, tampydami vienas kitą po teismus, kurpdami melagingas bylas vienas prieš kitą, manipuliuodami vaikais. Tie, kurie garsiausiai skundžiasi, kad vaikams skyrybos – trauma, paprastai patys tą traumą ir sukuria: tylomis ar garsiai nuteikdami vaikus prieš buvusį sutuoktinį. Jei išsiskiria sąžiningi sau ir vienas kitam žmonės, supratę, kad santykiai išsisėmė, vaikams kaip tik gali būti netgi geriau. Teigiantys, kad skyrybos iš vaiko atima šeimą, veidmainiškai užsimerkia prieš faktą, kad vaikas, užuot gyvenęs besiriejančiame ar neapykantos kupiname gyvatyne, tėvų skyrybų atveju gali turėti du namus, kuriuose nebebus įtampos, kuriuose galės būtų net dvi gimtadienio ir Naujųjų metų šventės, ir jei tėvai yra tiek brandūs, kad po skyrybų sugeba išlikti draugais – abu ir dalyvaus šiose ir kitose vaikui svarbiose šventėse, nekalbant apie vaiko kasdienybę. Iš esmės kenčia tik tie vaikai, kurių tėvai esą „vardan vaikų“ neišsiskiria laiku, riedamiesi iki tų vaikų pilnametystės arba užsidėję šypsenų kaukes dantis sukandę pratyli, versdami viską jaučiantį vaiką gyventi nuolatinėje įtampoje tarsi prie zvimbiančio atominio reaktoriaus, kuris kiekvieną akimirką gali sprogti.
Tuo tarpu taikios skyrybos kaip tik parodytų pavyzdį vaikams, kas yra savigarba, kad neverta toleruoti nepagarbos, chamiškumo, abejingumo, pažeminimų, smurto, alkoholizmo, kitų priklausomybių. Parodytų vaikams, kad nėra būtina visą gyvenimą kankintis dėl visuomenės nuomonės spaudimo, vaidinant šeimą, kai jos nebėra.
Kadangi tik mažai žmonių sugeba gyventi ir laisvai, ir kartu atsakingai, o skyrybų skaičius nuolat auga, neprošal būtent įstatymais įteisinti terminuotą vedybų sutartį – ne būti kartu „kol mirtis mus išskirs“, o, tarkime, 10–15–20 metų. Tai būtų realistiška, ir žmogus nesijaustų šeimoje kaip kalėjime, kad ir laisva valia iš pradžių jame užsidaręs. Ir vaikams būtų lengviau, iš anksto žinant, kad tėvai gali pasukti skirtingais keliais, nes tai numatyta vedybų sutartyje. Abu sutuoktiniai žinotų, kad pasibaigus terminui, turės teisę arba atnaujinti santuokos sutartį, arba skirtis. Jei būtų terminuota vedybų sutartis, galbūt abu partneriai labiau stengtųsi jai einant į pabaigą, ramiau būtų žiūrima į nesutarimus, žinant, kad jie ne iki „grabo lentos“, o tai savaip padėtų išvengti ir santuokos nutraukimo, nes iškęsti ką nors „iki grabo lentos“ yra daug sunkiau nei gyventi žinant, kad tai laikina.
Kam pasiseka iškart surasti tą savo antrą obuolio puselę, tas gali laikyti save laimėjusiu gyvenimo Aukso puodą. Visiems kitiems tėra dvi išeitys – arba toliau gyventi ūkišką gyvenimą išsisėmusioje santuokoje, atsisakant didelės dalies savo emocinių ir intymių poreikių, arba rinktis rizikingą savikūros kelią. F. Nietzsche veikale „Taip kalbėjo Zaratustra“ rašė, kad norint tapti tuo, kuo gali tapti, turi rizikuoti, bet ta rizika – be jokių garantijų: kai akrobatas eina lynu, jis bet kada gali nukristi, bet jis ir nebegali sustoti, nes jei tik sustos, taip pat nukris. Kūrybiški gyvybingi žmonės pasirenka eiti lynu. Tačiau iš to ėjimo gimsta genialūs meno kūriniai apie meilę, bet ne laimingas šeimyninis gyvenimas, nes... skaitykite vėl nuo pradžių.
