Taip, sovietų laikais moterys laiko turėjo mažai. Sovietų sąjungoje moterys kartu su vyrais dirbo ir sunkius fizinius darbus – statybose, kelių priežiūroje, kur kasdavo griovius, sandėliuose, kur nešiodavo didžiausius krovinius ir t.t. Moteris ne tik privalėjo dirbti, bet ir visi šeimos rūpesčiai gulė ant jos vienos pečių. Vaikų priežiūra buvo išskirtinai moterų reikalas, buitis – taip pat. Regis, kada gi moteriai pasirūpinti savimi? Visgi būdų rasdavo.

Šiek tiek gelbėdavo vadinamieji buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatai (BGAK), kurie atsirado apie 1966 metus, kai LTSR Aukščiausioji Taryba įsakė įkurti tokias įstaigas, kuriose kiekvienas miesto ar rajono gyventojas galėtų rasti sau reikalingas paslaugas. BGAK vadino tiesiog buitiniais. Žmonės čia rasdavo ir radijo bei televizorių remontininkus, čia buvo ir foto ateljė, ir batsiuviai, ir siuvėjai. Moterims pasisekė, kai atsirado BGAK, nes čia buvo ir kirpyklos, ir grožio salonai.

Tiesa, tos kirpyklos ir „grožio salonai“ nei kiek nepriminė dabartinių. Tai buvo didžiulė patalpa su daug kirpėjų kėdžių. Aplinka pilka, niūri. Visur tvyro chemikalų tvaikas ir, dažnai, nevalyvų žmonių kvapas. Dažnai BGAK įsteigti būdavo statomi naujo tipo pastatai – paviljonai, angarai. Juk reikėjo greitai įgyvendinti vyriausybės nurodymą.

Asociatyvi nuotr.

Šiek tiek nukrypstant nuo temos, reikia pasakyti, kad sovietiniais laikais buvo maudomasi kartą per savaitę. Didelė dalis namų ūkių neturėjo sanitarinių mazgų, tais laikais vadintų „patogumais“. Jei dabar išgirstume tokį posakį „butas su patogumais“, nelabai suprastume, kas čia turėta omeny. Sovietmečiu gyvenamieji būstai ir buvo skirstomi į tuos, kurie „su patogumais“ ir į tuos, kurie „be patogumų“. Mieste, rajono centre ir kai kuriuose miesteliuose veikdavo viešosios pirtys. Šeštadieniais į jas plūsdavo gyventojai nusigremžti savo visos savaitės purvo. Kai kur būdavo atskiros pirtys vyrams ir moterims, o kai kur būdavo numatytos valandos, kada maudysis vyrai, o kada moterys. Moterys į pirtis eidavo kartu su vaikais, tiek berniukais, tiek mergaitėmis. Tačiau paauglius sūnus vesdavosi tėčiai, kuomet būdavo „vyriškos pirties valandos“. Pirtyse būdavo ir atskiros nedidelės patalpos – „garinės“, t.y., kažkas panašaus, kas dabar vadinama „rusiška pirtimi“. Kas praleisdavo šeštadienio pirtį, turėdavo dvokti dar visą savaitę. Maudymosi tema netgi anekdotas yra. Vakarų šalių atstovai sulaukė garbingų svečių iš Sovietų sąjungos. Kambarinė paklausė, kada paruošti vonią svečiams. Šeimininkai svečių ir klausia: „kada jūs maudotės?“. Šie atsakė: „Šeštadienį“. Vertinant objektyviai, rusiškos pirtelės buvo bene pagrindinis grožio šaltinis.

Grožio salonas Maskvoje sovietmečiu

Na, bet grįžkime prie buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatų ir juose įsteigtų kirpyklų bei grožio salonų. Kirpyklose, aišku, kirpdavo, vyrus skusdavo, iš nosies iškirpdavo augančius plaukus, apkirpdavo antakius, kai imdavo kyšoti „antenos“. Moteris kirpdavo, dažydavo, darydavo „pusmetinį sušukavimą“, t.y., cheminį sugarbanojimą. Vienos moterys būdavo ilgaplaukės. Jos dažniausiai nedarydavo cheminio sušukavimo. Jaunos ilgaplaukės nešiodavo plaukus arba palaidus, arba pindavosi kasas, rišdavosi „arklio uodegas“, darydavosi įvairius kuodelius. Vyresnės ilgaplaukės paprastai rinkdavosi du šukuosenų būdus: supinama kasa ir susukamas iš jos kuodelis (kartais padarydavo tokį „kibiną“ kaip Julijos Tymošenko). Arba tiesiog aukštai ant galvos susukdavo tokį neišvaizdų kukulaitį. Jaunos trumpaplaukės dažnai būdavo apkirptos „bliūdeliu“, berniukiškai arba labai keistai: kirpčiukai, „bakenbardai“, lygiai pakirpti plaukai ant sprando. Vyresnės trumpaplaukės („vyresnėmis“ laikydavo moteris maždaug nuo 28–30 metų) atrodė visos vienodai: trumpoka plaukų šukuosena, nudažyta kaštonine spalva ir cheminis pusmetinis sugarbanojimas.

Asociatyvi nuotr.

Žilaplaukės savo šukuosenas pasispalvindavo su dažančiu nusiplaunančiu šampūnu „Irida“. Jų būta trijų atspalvių: violetinis, pilkas ir platinos. Dėl to violetinio atspalvio būdavo manoma, kad plaukus moterys dažosi rašalu. Sovietmečiu rašalas ir būdavo daugiausia violetinis ir mėlynas, nors galima buvo rasti ir žalio bei juodo (apie tai rašiau savo cikle „Sovietinės mokyklos ypatumai“). Dar egzistavo toks plaukų lakas „Gražina“. Jo buvo ir raudono. Būdavo galima „pasidabinti“ raudonomis plaukų sruogomis.

Iš sovietinių laikų atsimenu ir toninį veido kremą „Balet“ – tokį rudą tūbelės formos buteliuką su pavaizduota balerinos figūrėle. Beje, šis toninis kremas egzistuoja dar ir dabar. Jo vis dar galima nusipirkti turguose ar pačioje Rusijoje. Šis toninis kremas, palyginus su visomis priemonėmis, kurios egzistavo sovietiniais laikais, savo laiku tikrai buvo geros kokybės. Bet jis retai kada būdavo naudojamas pagal paskirtį – kaip makiažo pagrindas. Dažniausiai jį naudodavo aktoriai kaip grimą arba žmonės, gavę mėlynę ant veido. Užtepus gerą „baleto“ sluoksnį, mėlynės beveik nesimatydavo. O kad visai nesimatytų, reikėdavo „pasluoksniuoti“ – iš pradžių tepti „Baletą“, po to papudruoti biria pudrą, po to – vėl tepti toninį kremą. Birios pudros kartais būdavo galima nusipirkti parduotuvėse, kaip ir kvepalų „Krasnaja Moskva“, vazelininio pagrindo lūpdažių ar trijų spalvų lako – bespalvio, perlamutrinio balto ir perlamutrinio kisieliaus spalvos. Iš po prekystalio, aišku, ištraukdavo ir kitokių grožio priemonių, pavyzdžiui, veido kremo su lanolinu (avių riebalais).

Asociatyvi nuotr.

Visuotinio deficito laikais, moterys gražinosi, kaip tik išmanė. Plaukus skalaudavo ramunėlių arbata – taip jie šviesėdavo; ąžuolo žievės nuoviru – taip plaukai tamsėdavo; svogūnų lukštais – taip plaukai „ryžėdavo“. Tos, kurios labai norėjo tapti blondinėmis, plaukus balindavosi peroksidu, kurio pirkdavo vaistinėse. „Peroksidinė blondinė“ – tai terminas, kilęs iš tų laikų. Moterys, kurios norėjo būti itin madingos, atrodyti taip, kaip Merlin Monroe iš „supuvusių Vakarų“, savo plaukus „nusiperoksidindavo“, jie tapdavo geltoni kaip viščiuko. Bet čia pagelbėdavo jau minėtas dažantis šampūnas „Irida“. Ant peroksido nušviesintų plaukų būdavo užpilamas geras sluoksnis dažančio šampūno – pilkos arba platinos spalvos. Peroksido nualinti plaukai greit sugerdavo bet kokį dažą. Tos, kurios norėjo būti raudonplaukės, „pasispalvindavo“ „Chna“ dažais. Tie „Chna“ dažai buvo laisvai prieinami. Dėl to sovietmečiu ir buvo tiek daug visokiausių atspalvių rudaplaukių.

Turbūt pastebėjote, kad daugiausia kalbu apie dekoratyvinę kosmetiką, kitas dekoratyvines gražinimosi priemones. Apie sveiką gyvenimo būdą, apie odos ir viso kūno priežiūrą, kad jis nesuglebtų, kad būtų kuo ilgiau gražus, Sovietų sąjungoje niekas nekalbėjo. Būdavo tik pabrėžiama, kad rūkanti moteris greitai susensta. Buvo propaguojamas fizinis aktyvumas, bet ne dėl grožio, o tam, kad moteris būtų pasiruošusi „darbui ir gynybai“.

Asociatyvi nuotr.

Nors priemonės buvo ribotos, moterys visko prisigalvodavo. Populiarios būdavo agurkų kaukės, kurios puikiai atgaivindavo ir drėkindavo odą. Tos, kurios turėjo sausą odą, darydavosi grietinės kaukes. Valgomoji soda pasitarnaudavo dantų higienai ir balinimui.

Sovietinės moterys, be abejo laikydavosi dietų. Populiariausia dieta buvo atsisakyti „baltos duonos“ ir saikingai valgyti „juodą duoną“. Įdomus dalykas: daug kas didžiuodavosi, kad valgo ne juodą, o baltą duoną (t.y., forminę „rusiška“ vadinta arba tiesiog batoną, koks yra išlikęs nepakitęs iki šiol). Būdavo sugalvojama valgyti vien tik žuvį ar burokėlius. Jau sovietmečio saulėlydyje pasirodė tokia knygutė „Grožis ir keptuvė“. Ten bene pirmą kartą buvo išaiškinta apie kalorijas, apie tai, kaip jas skaičiuoti.

Asociatyvi nuotr.

Sovietinės moterys matė ne visus filmus iš Vakarų, bet kai kurie iš jų buvo pasiekiami. tad moterys norėjo būti panašios į tų filmų herojes, pavyzdžiui, Gretą Garbo, Anastaziją Veriinskają, Viktoriją Fiodorovną ir kt. Na, o sovietų Lietuvoje, didžiausios įžymybės buvo televizijos diktorės. Moterys jas visur mėgdžiodavo, sekdavo, laikė grožio ikonomis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (23)