Tokią žinutę ne per seniausiai parašiau buvusiam klasiokui: „Nustebinai parašydamas, kad nemoki šachmatais. Per sekantį klasiokų suvažiavimą primink. Užteks 10 minučių ir tu jau mokėsi. Tokią atmintį turėdamas, gal būtum tapęs net Lietuvos čempionu, didmeistriu. O gal net pasaulio čempu.“ Kartais pagalvoju, kiek jau yra mūsų Žemėje mirusių, turėjusių tapti pasaulio čempionais, bet taip ir netapusių, nes numirė nesužaidę nei po vieną partiją. O nutiko taip todėl, kad vaikystėje niekas to žaidimo nepamokė.“
O mane klasiokas Vydmis, vėlgi minimas ne viename mano rašinyje, pvz., kad ir čia, kai pamokė gal kokioje septintoje-aštuntoje klasėje būnant, nepamenu tiksliai, taip ir tebežaidžiu. Kai internetas atsirado, tai pliekiu su visu pasauliu, į dieną kartais sužaisdamas ir po 10–15 partijų: su rumunais, rusais, italais, norvegais, amerikiečiais, japonais, ar korėjiečiais ir pan. Bet daugiausiai su lenkais. Nes jų ten didžiausias skaičius, kadangi portalas, kuris labiausiai man patinka, yra lenkiškas, playok.com vadinasi. Patobulinau net lenkų kalbą, kurią pramokau prekiaudamas Lenkijos turguose (apie nuotykius ten parašysiu neužilgo), kai labai prispiria reikalas, susikalbu. Čempionu aš netapsiu niekados, nes per maža atminties talpa mano smegenyse, ką padarysi. Ne tai, kad Lietuvos, netapsiu, nei miesto, nei rajono. Bet tai nereiškia, kad aš negaliu žaisti. Nėra dar žmonija sugalvojusi įdomesnio ir populiaresnio stalo žaidimo, mano manymu, už šachmatus.
Apie šachmatų vystymosi istoriją medžiagos pilna, jei tik domina. Pavyzdžiui, kad ir čia arba čia, ar dar kur kitur.
Kartą esu buvęs parašęs tokį sakinį: „Ko vertas toks žmogus, jei per gyvenimą, net šachmatais neišmoko žaisti?“ Aišku, juoko formoje čia, bet, kaip liaudis sako, kiekviename juokelyje yra dalis tiesos.
Turbūt nedaug kam tekę girdėti apie vunderkindą, gimusį kaimyninėje šalyje, Samuelį Reševskį. Tai tik todėl, kad jam nepasisekė užkariauti pasaulio šachmatų karūnos. Nors dar mažas vaikas būdamas jau triuškino šachmatų didmeistrius.
O vėliau, apsigyvenęs Amerikoje, aštuonis kartus tapo JAV čempionu. Taip pat jam yra pavykę įveikti septynis pasaulio čempionus.
Kiek kartų žiūriu šį trumpą siužetėlį, tiek kartų juokiuosi. Ir juokiuosi, ir stebiuosi, ir atsistebėti negaliu tuo vaizdu. Ir čia viskas tikra, nesuvaidinta, kaip 13 metų berniukas sutriuškina tuometinį pasaulio čempioną Kasparovą:
Ir tada tai tapo, aišku, didžiule sensacija. Šitame turnyre berniukas įveikė ir buvusį ankstesnį pasaulio čempioną Karpovą, šmėsteli jo profilis irgi siužete. Bet, kadangi jis jau senokai buvo praradęs pasaulio čempiono karūną, tai ir tas faktas nesukėlė tokios didelės sensacijos.
Nebūtina mokėti šachmatais, kad suprastum, kas čia vyksta, kas laimi ir kas pralaimi. Parodau jį ir kitiems kartais (jei nuspręsit pažiūrėti, pastumkit kursorių į vidurį, sugaište tik dvi minutes, o ne keturias).
O nesidomintiems, nežinantiems, kas čia ir kaip, pasakau, kad tas berniukas, tada trylikametis, yra dabartinis pasaulio čempionas, norvegas Magnusas Karlsenas. Nesuprantantiems pasidaro kaip ir aiškiau, ir įdomiau.
Tarp kitko, mačiau video, kad dabartinė mūsų Seimo pirmininkė yra žaidusi kartu poroje su juo.
Visi pasaulio čempionai yra genialūs, kas be ko. Bet turbūt nei apie vieną pasaulyje garsų šachmatininką nėra tiek daug prišnekėta, pridiskutuota, prirašyta, kaip apie 11-ąjį pasaulio čempioną, beje, taip ir nenugalėtą, Robertą Fišerį. Jei kas negirdėję, nežinote tokio arba neaišku, kodėl apie jį taip daug kalbama, irgi nesunkiai galite susipažinti, panaršę po internetą. Yra ir meninis filmas sukurtas, pažiūrėjus, irgi klausimų nebekils, kodėl taip, kodėl anaip, kodėl apie jį tiek daug kalbėta ir tebekalbama.
Vienas žmogus, su kuriuo dažnokai paskutiniu laiku sumetam po vieną kitą partiją, taip sakant, gyvai, prie tikro stalo ir tikros lentos, tokią mintį išsakė: „nesu dar sutikęs gyvenime žmogaus, kuris mokėtų žaisti šachmatais, o gyventų blogai, skurdžiai“. Nors aplinkui sėdėję ir tai išgirdę kai kurie žmonės pradėjo juoktis, bet jis dar ir paaiškino, ką nori pasakyti taip teigdamas. Aš irgi nusišypsojau, pagalvojęs, kad tiesos tame tikrai yra. O pats perfrazuočiau tai kitaip: negali žmogus gyventi blogai, kai turi galvoje smegenis, kurios sugeba analizuoti, įsiminti, mąstyti. Gal taip būtų tiksliau? Nors aišku, gyvenime visko būna, visko pasitaiko, įvairiai nutinka. Kai žmogus nustoja sportavęs, judėjęs, nieko gero nelauk, jei tai tęsiasi ilgesnį laiką.
Pradeda atrofuotis raumenys, vėliau, kai jau ir norėtų pajudėti, pasportuoti, nebėra kaip, nebėra raumenų, susilpnėję kaulai ir panašios bėdos, organizmas pats pradeda naikinti tai, ko organizmas nenaudoja. Pavyzdžiui, kad ir astronautams kaip sunku, ilgesnį laiką išbuvusiems nesvarumo būsenoje, o vėliau grįžusiems atgal, vėl įeiti į įprastas vėžes Žemėje. Juo ilgiau kosmose išbūna, juo ilgesnis ir sugrįžimo į normalų gyvenimą periodas.
Panašiai yra ir su smegenimis mūsų. Jei jos ilgą laikotarpį neapkraunamos jokiu darbu, irgi pradeda nykti.
Yra dar ir kitas garsus šachmatistas, miręs taip ir nenugalėtas, tai Aliochinas, nors iš tikrųjų reikėtų rašyti ir tarti Alėchinas. Nes prieš pat prasidedant kovai dėl to, kad 1946 metais apgintų pasaulio čempiono karūną, buvo nunuodytas. Manoma, kad rusų specialiosios tarnybos dėl to pasistengė, nes kova būtų vykusi tarp Rusijos, tiksliau Sovietų Sąjungos čempiono ir Alėchino, kuris tada atstovavo Prancūzijai, o stalinistai, kagėbistai jį laikė tėvynės išdaviku. Ir buvo manoma, kad tuometinis Sovietų čempionas Alėchino įveikęs nebūtų. Čia irgi labai ilga istorija, nežinantiems, besidomintiems medžiagos susirasti internete nesunku, tik pagūglinti nepatingėkite, ar bibliotekon paėjėkite.
Atsiradus kompiuteriams, buvo pradėtos kurti ir įvairios žaidimo šachmatais programėlės. Laikui bėgant, jos vis tobulinamos ir tobulinamos, kad žmogui aplošti jas sektųsi vis sudėtingiau. Nors nemažai skeptikų drąsiai pareikšdavo, kad niekados nebus sukurta tokia, kuri aploštų pasaulio čempioną. Bet kūrėjai ir su šia užduotimi sėkmingai susidorojo, dirbtinis intelektas pirmą kartą tuometinį pasaulio absoliutų šachmatų čempioną Garį Kasparovą įveikė 1997 metais rezultatu 2,5–3,5. Nors dar prieš metus tos pačios firmos mašiną, IBM kompiuterį „Deep Blue“ jis buvo įveikęs 4–2, nors mašina jau buvo tokia, kad galėdavo apskaičiuoti 100 milijonų potencialių ėjimų per sekundę.
Nuo tų laikų prabėgo dar 23 metai, tai jau dabartinės mašinos su minima užduotimi susidoroja gan nesunkiai.
Bet kaip bebūtų, juk jas, tas mašinas sukuria ne dievai, o tas pats, dabar jau joms pralaimintis dažnai, žmogus.
Mokslininkai yra atlikę tyrimą ir padarę išvadą, kad tie, kurių smegenys pastoviai užimtos įvairių užduočių sprendimu, nebūtinai tai turi būti šachmatai, žymiai rečiau suserga Alzheimerio, ir panašiomis ligomis. Tad žaiskime jais, spręskime, analizuokime, ir gal neteks senatvėje gailėtis, kad atmintis dingo.
