Taip pat ir žmonės – vieni patirdavo didesnį nepriteklių, kiti – mažesnį. Be abejo, nomenklatūros atstovai bei prekybininkai įvairiausių gėrybių stokodavo mažiausiai. Aukštesnę padėtį visuotinio deficito laikotarpiu užėmė ir prekybininkai – juk jie prekes traukdavo iš prekystalio ir parduodavo „labiau privilegijuotiems“, t.y. tiems, kurie gali būti kuo nors naudingi pačiam pardavėjui. Tai ir viršininkai, ir gydytojai, ir netgi mokytojai. Kuo aukštesnes pareigas užimdavo žmogus, tuo labiau visi su juo „norėdavo draugauti“, nes be blato toli nenueisi. Buvo dar ir toks posakis: „netepsi – nevažiuosi“. Deficitas buvo toks didžiulis, kad netgi kava, saldainiai ar gero konjako butelis buvo laikomi visai neblogu kyšiu. Aišku, už rimtesnes „paslaugas“, t.y. įvairias protekcijas buvo mokama pinigais ir negi nemenkais.

Beje, alkoholiniai gėrimai, netgi tas pats minėtas geras konjakas, sovietmečiu nekainavo labai daug – kur kas mažiau nei dabar. Tačiau užsienietiškų gėrimų alkoholio parduotuvėse nebūdavo. Laisvai buvo galima gauti alaus (populiariausias – „Žiguli“), degtinės ir spirituoto vyno, rašalu vadinamo. Taigi iš esmės alkoholio stygiaus sovietmečiu nesijautė, jis buvo laisvai prieinamas. Galėjo jo nusipirkti net ir vaikai, pamelavę, kad tėvai išsiuntė parnešti. Apskritai girtuoklystės Lietuvoje suklestėjo būtent sovietmečiu. Tiesa, alkoholis deficitu tapo jau paskutiniaisiais keleriais Sovietų imperijos gyvavimo metais, paskelbus antialkoholinę kampaniją.

Kur kas didesnis deficitas buvo maistas. Tekdavo stovėti ilgiausioje eilėje nuo pat ryto, kad nusipirktum mėsos. Ta mėsa dažniausiai būdavo tik kiaulių galvos, pusgalviai, kojos ir uodegos. Beje, jautiena sovietmečiu buvo gerokai pigesnė už kiaulieną ir kur kas mažiau mėgiama, vertinama. Galbūt dėl to, kad nežinota puikių receptų, pagal kuriuos jautieną ruošdavo už geležinės uždangos. Ir tos jautienos ne visada laisvai būdavo – nebent karvės kepenų ar kitų subproduktų. Vištienos taip pat retai kada žmonės galėjo nusipirkti. Jau anekdotu tapo pasakojimai iš sovietinių laikų apie pamėlusias vištas ant prekystalio.

Dėl mėsos produktų trūkumo žmonės labai dažnai savo kolektyviniuose soduose ne tik vištas laikydavo, bet ir kiaulių užsiauginti įsigudrindavo. Miestiečiai, kurie kaime turėjo giminių, stengdavosi kuo dažniau juos lankyti, nes žinojo, kad gaus bent jau lašinių bryzelį. Buvo populiarus toks ketureilis:

Vienas rusas, antras rusas –
Rusų pilnas troleibusas.
Nei dešrytės, nei mėsytės –
Vien raudonos vėliavytės.

Maisto produktai ir buvo deficitas, sovietinė liaudis pokario laikais badavo, situacija buvo siaubinga. Kovai su visuotiniu badu buvo išrasta „Daktariška“ dešra, kurios savikaina nebuvo didelė, ji buvo neriebi, minkšta, tad puikiai tikdavo ir nuo bado nusilpusiam organizmui. Įdomu tai, kad šį maisto produktą iš pradžių skirdavo... pagal receptą. Vėliau „Daktariškos“ dešros jau buvo galima įsigyti laisvai. Sovietinėje Lietuvoje, kiek pamenu pati iš savo vaikystės aštuoniasdešimtaisiais metais, visada būdavo „Daktariškos“ dešros, kurią vadindavome „šlapenke“, būdavo pieno produktų, aliejaus, žuvies ir žuvies konservų, burokėlių, morkų, bulvių, kruopų, riešutų, duonos gaminių. Buvo ir tokių dalykų, apie kuriuos net nežinojome, pavyzdžiui, net nenutuokėme, kad egzistuoja toks dalykas kaip jogurtas arba, pavyzdžiui, iš prieskonių žinojome tik pipirus ir lauro lapus, kiti prieskoniai buvo tie, kurie užaugdavo vasarą darže, apie jokius čili ar piri-piri net nesapnavome.

Sovietmetis

Šiaip ar taip, lietuviai buvo darbštūs ir sukosi, kaip tik išmanė. Buvo juokaujama, kad šeimininkės net ir iš kirvio skanią sriubą išvirti gali. Nemažai gelbėjo ir kolektyviniai sodai. Taigi pačių elementariausių maisto produktų ne per daugiausiai bet buvo. Kartais prieš Naujuosius metus į parduotuves atveždavo mandarinų, apelsinų, bananų, tirpios kavos, rusiško putojančio vyno. Tada parduotuves apguldavo didžiulės žmonių minios, nusidriekdavo ilgiausios eilės, tačiau prekės baigdavosi taip greitai, kad jų nusipirkti spėdavo tik tie, kurie stovėdavo eilės pradžioje. Kildavo didelė sumaištis, pasipiktinimas: juk dėl deficitinių prekių žmonės iš darbo išsiprašydavo.

Įdomu tai, kad jau prieš sugriūvant Sovietų sąjungai, dideliu deficitu tapo cukrus. Iš prekybos cukrus dingdavo ne tik todėl, kad buvo jo maža pasiūla, bet ir dėl to, kad Sovietų sąjungai paskelbus antialkoholinę kampaniją ir alkoholiniams gėrimams tapus deficitu, žmonės masiškai gamindavo naminukę – varydavo vadinamąją „samanę“. Žmonių išradingumui ribų nebuvo, nes dingo netgi odekolonas „Troinoj“, kurį gerdavo alkoholikai bei pijokai. Teko girdėti anekdotinę situaciją. Kai parduotuvių lentynose nebeliko cukraus, staiga kiemuose sumažėjo benamių kačių populiacija. Negyvą katę ir grūdus rauginant, neva tai gaudavosi alkoholis, kurio litras kainuodavo 6 rublius. Toks „gėrimas“ netgi savo pavadinimą turėjo „Miau-6“. Didėjant infliacijai, didėjo ir „gėrimų“ kainos. Taip atsirado ir „Miau-8“ ir „Miau-10“ ir t.t.

Vienu metu, pamenu, cukraus išvis nebuvo, paskui pardavinėjo normuotai, kad visiems užtektų. Tam, kad žmogus įsigytų cukraus, druskos, muilo, dantų pastos ir kitų elementarių dalykų, darbovietė suteikdavo talonus. Beje, nuo tų sovietinių talonų pavadinimo ir kilo pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmieji pinigai. Oficialiai jie vadinosi talonais, nors labiau jie žinomi „vagnorkių“ arba „žvėrelių“ pavadinimais.

Sovietinis žmogus sunkiai dirbdavo visą gyvenimą tam, kad gautų paskyrą mašinai. Kita technika taip pat būdavo parduodama tik pagal paskyrą: mechaninė skalbimo mašina, sulčiaspaudė (ji atlikdavo ir bulvių tarkavimo mašinos vaidmenį: pasitelkiant sulčiaspaudę, buvo ruošiami tarkiai cepelinams, nes bulvės iškart ir nusisunkdavo), dulkių siurblys, šaldytuvas, televizorius – net tokie reikalingi ir netgi įprasti dalykai buvo deficitas, kurio reikėdavo išlaukti, kada duos paskyrą. Panašiai buvo su baldais – nenueisi į baldų saloną ir nenusipirksi, net jei ir turi pinigų. Be paskyros negausi. Į baldų parduotuves daug kas eidavo kaip į kokią parodą – pasižiūrėti. Gana didelis baldų salonas buvo ten, kur dabar „Mindaugo Maxima“ – antrasis aukštas buvo skirtas baldų parduotuvei. Baldai stovėdavo neperkami ilgai kaip kokioje parodoje. Jei sykį nusipirkai, pavyzdžiui, sofą, antrą kartą paskyros šiam daiktui jau negausi.

Tačiau pats didžiausias deficitas buvo avalynė ir drabužiai. Tai šiandien, kuomet pilna dėvėtų rūbų parduotuvių, kuomet drabužių benamiai randa šalia šiukšlių konteinerių, kelia didelę nuostabą. Jei išlaukęs eilėje gausi paskyrą mašinai, baldams, namų apyvokos daiktams ir netgi specialius talonus maistui, tai su apavu ir apranga buvo visiškai prastai. Tiesa, jaunavedžiams buvo skirti talonai apsipirkti prieš vestuves. Buvo netgi specialus „jaunavedžių skyrius“, kur jie galėjo pagal minėtuosius talonus nusipirkti kostiumą, suknelę, avalynę ir dar kokių nors smulkmenų. Tačiau šiaip laisvai drabužių nenusipirksi. Paltas būdavo perkamas visam gyvenimui, kostiumas – taip pat. Pėdkelnės, apatiniai drabužiai buvo stačiai tragiški. Pamenu, kad pirmąjį maudymosi kostiumėlį nėriau vąšeliu iš siūlų „Iris“, skirtų staltiesėlėms nerti. Beje, gavosi labai gražus, gaila, kad neturiu nuotraukų, nes fotoaparatą retas kuris turėdavo, be to, nepakakdavo turėti fotoaparatą, reikėdavo turėti visą laboratoriją arba eiti į fotoateljė buitinio aptarnavimo kombinate.

Lietuvės mokėjo siūti, megzti, nerti, bet medžiagos bei siūlai taip pat buvo didžiulis deficitas. Gelbėjo kaime avis laikantys giminaičiai, kurie jas kirpo, verpė, siūlus dažė. Gelbėjo sugebėjimas persisiūti. Ir, žinoma, gelbėjo vadinamieji „spekuliantai“ bei blatas. Vadinamojoje „juodojoje rinkoje“ galima buvo gauti bet ką. Reikėjo tik turėti pinigų ir žinoti, kur surasti tą „spekuliantą“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (30)