XXX
Verano kapinės, nuo mano gyvenamojo būsto Romos San Giovanni Laterano kvartale nutolusios vos per kelis kvartalus, pasiekiamos tramvajumi Nr. 3. Po kelių minučių išsisukęs pro imperatoriaus Aureliano dviejų tūkstančių metų senumo sienos arką tramvajus kerta vieną bohemiškiausių San Lorenzo rajonų, labiausiai mėgstamų Romos jaunimo. Šiek tiek apšnerkštą, tačiau architektūros prasme be galo įdomų. Neretai San Lorenzo kvartalo Senoje muitinėje (it. Vecchia dogana di San Lorenzo) rengiamos Romos aukštosios mados „AltaRoma“ savaitės, kurių metu ne kartą gavau akreditaciją. Mados žmonės šioje unikalioje Amžinojo miesto vietoje jaučiasi tarsi kinematografo „sete“. Todėl turi ką veikti. San Lorenzo rajone – įdomiausi barai, restoranai, studentų bendrabučiai. Visai greta – ir milžiniškas vieno seniausių pasaulyje Romos universiteto La Sapienza kvartalas.
Dar iki jo nepriartėjus priešais jau girdime traukinių dundėjimą – tai Romos geležinkelio ir autobusų milžiniška stotis Tiburtina. Išlipę iš tramvajaus net užuodžiame traukinių kvapą. O kairėje, artėjant link stoties, neįmanoma nepastebėti aukšta balta siena su juodu smogo sluoksniu apjuostos teritorijos. Tai – Amžinojo miesto mirusiųjų poilsio vieta Campo Verano (liet. Verano kapinės). Ir viena mistiškiausių Romos vietų.
Gal skamba keistai, bet įkvėpimo būtent čia – triukšmingo miesto kvartalo branduolyje įsikūrusios tylos oazėje – ieško San Lorenzo kvartale gyvenantys menininkai, studentai, net įsimylėjėliai. Kapinės labiau primena milžinišką mirusių sielų miestą, kurio plotas – lyg metropolijų mikrorajonų. Jei reikėtų pereiti tiesiąja nuo vienų iki kitų vartų gana sparčiu žingsniu, užtruktume beveik valandą.
Ne veltui Verano kapinės suskirstytos gatvėmis: mirusiųjų mieste lengva pasiklysti. Čia šimtai koplyčių, osariumų, kolumbariumų, kriptų. Kai kurioms koplyčioms – šimtai metų. Pabandyti į kriptas užeiti niekas nedraudžia, bet tai yra gana pavojinga, nes galima tiesiogine prasme prasmegti skradžiai žemės. Artėjant link lietuviškosios šv. Kazimiero koplyčios tenka aplenkti vieną dramatišką vietą, kurioje galima filmuoti baisiausią ir graudžiausių siaubo filmą, tai – kūdikių mauzoliejus. Šalia kapų suguldyti seni, visai nutriušę vaikiški žaislai. Kai kurie – nauji, brangūs, palikti čia vos prieš keletą dienų, savaičių.
Kapinėse dėmesį traukia ir prabangios spindinčio balto marmuro, menine prasme itin gražios koplyčios. Nors nesu tas žmogus, kuriam patinka leisti laiką kapinėse, nes jose man baugu, tačiau sausį leidžiuosi ten.
Išoriškai paprastoje balto marmuro Švento Kazimiero koplyčioje ilsisi garsūs Lietuvos diplomatai – Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Šaulys, Lietuvos pasiuntinys prie Šventojo Sosto Stasys Girdvainis, dvasininkai – vyskupas Vincentas Podolskis, prelatas Juozas Končius ir dar daug mano tėvynei svarbių žmonių. Bet aš į Verano kapines atvykau uždegti žvakę kunigui. Žmogui, kuris išmokė net į keisčiausias gyvenimo situacijas žvelgti kitaip. Atėjau nusilenkti monsinjorui Vincui Mincevičiui.
Su prelatu tiesiogiai esu bendravusi ne kartą, bet pirmąjį mūsų susitikimą Romoje atsimenu geriausiai. Jis buvo būtent toks – kupinas įtampos, tragikomiškumo ir priešpriešų, kaip visi Romoje sutikti žmonės, kurie vėliau paliko gilią žymę mano gyvenime kaip išmintingiausi filosofai. Todėl juos prisimenu.
Prieš gerus tris dešimtmečius, išsilaipinę iš autobuso, atvežusio lietuvių chorą į Italiją, turėjome laisvą dieną Romoje. Kitą rytą keltu iš šiaurinėje Romos dalyje įsikūrusio Čivitavekijos (Civitavecchia) uosto privalėjome persikelti į Sardinijos salą. Toks buvo autobuso maršrutas. Geri trys tūkstančiai kilometrų. Mūsų su Pauliumi darbas buvo vertėjauti – versti chorui iš italų kalbos. Mano – rūpintis choristų sveikatos būkle, prireikus suteikti pagalbą vertėjaujant. Garsus Kauno „Bangos“ choras buvo pakviestas paviešėti į Sardiniją savaitei. Nuoro mieste dalyvavome reikšmingame chorų festivalyje. Autobusas – pilnutėlis žmonių, visiškai jaunų ir solidaus amžiaus. Talentingų dainininkų.
Senas mano vyro bičiulis monsinjoras Vincas Mincevičius maloniai mums atvėrė duris Romos Švento Kazimiero kolegijos svečių namuose Villa Lituania, kurie įsikūrę Piazza Asti, visai netoli dabartinių mano namų. Ilgametis lietuvių bendruomenės pirmininkas, įspūdingos išvaizdos aukštaūgis prelatas griausmingu baritonu lietuviams atvykėliams į Romą keldavo baimę ir pagarbą. Nors visiems, atsidūrusiems Romoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių, labiau už kitus padėdavo. Kita vertus, jo kalbėjimo būdas buvo nuolatinis battuta (it. kandžių replikų) rafinuotas siuntimas pašnekovui. Ne visi jį suprasdavo. Kai kurie supykdavo, įsižeisdavo.
Mano vyrui prelatas jau prieš keletą metų buvo pajutęs simpatiją, kvietė užsukti su šeima į Romos Švento Kazimiero kolegiją. Atostogaujant kartu Alpių viloje, pietaujant Šveicarijos ir Italijos restoranuose, mėgdavo pokštauti ir traukti „sovietinį“ Paulių per dantį, bet, kai pajusdavo perlenkęs lazdą ironija, pats rinkdavo šeimos nariams dovanas.
Ir štai svečių namuose Villa Lituania, kuriuose gyveno ir pats monsinjoras, tarpdury pasirodome mes – Paulius su savo sutuoktine. Tik ji – baisiai keista.
Tuo metu paniškai bijojau šunų. O geriausiai suprantantis prelatą, artimiausias ilgametis jo draugas, sutikęs mus ant Villa Lituanios slenksčio, – spanielių veislės šuo Juodukas. Su didžiausiu džiaugsmu baisiai lodamas Juodukas puolė su mumis pasisveikinti, įvarydamas man panišką baimę.
Aš iš baimės pastebėjau, jog atsidūriau kitame kvartale, Paulius žinojo – kodėl. Prelatas, paprašytas uždaryti Juoduką kitoje stanza (liet. kambaryje), bandė abiem kalbomis – ir lietuviškai, ir itališkai – su keistu lietuviams nebūdingu akcentu paaiškinti, kad tai – draugiškiausias pasaulyje šuo. Toks protingas, kad net po lauką vedžioti nesiprašo. Mat Juodukas moka užlipti vonios kambaryje ant unitazo ir viską padaryti pats. Būtų gerai, kad ir vandenį dar išmoktų nuleisti, kvatojo monsinjoras iš savo šuns šaunumo ir tokios keistuolės Pauliaus sutuoktinės.
Vis dėlto padarė, kaip prašomas. Uždarė augintinį terasoje. Aš įžengiau į kunigo stanza (liet. kambarį). Juodukas daužėsi verždamasis lauk pro terasos langą, drebėdamas iš nekantrumo ir noro lyžtelėti senam pažįstamam Pauliui rankų. Prelatas savo baritonu bandė jį tramdyti, vis subardamas, kad nepramuštų snukiu stiklo. Aš sėdėjau visa išraudusi, akyse kaupėsi apmaudo ašaros – niekas nesupranta, jog baimė priklauso ne nuo manęs. Pykau pati ant savęs, bet nieko negalėjau padaryti. Ką gi, dar vienas pralaimėjimas. Gėda.
Bet monsinjoras pavaišino arbata, suteikė mums galimybę pernakvoti vieną naktį svečių namuose Villa Lituania. Negana to, čia pakvietė visus Kauno choristus pietų, vis garsiai patraukdamas mane per dantį. Juodukas visą laiką buvo šalia monsinjoro kojos. O aš nežinojau, kur iš apmaudo dingti.
Ankstų rytą atsisveikindamas su manimi ir Pauliumi vėl smagiai kvatojo, vis viena akimi merkdamas už lango nerimaujančiam spanieliui, tarsi žadėdamas: „Netrukus tave išlaisvinsiu.“ Aš nuleidau akis, nes supratau, kad norėjo pridurti savo ironišku stiliumi: „Nuo šios žavios damos.“ Bet mus palaiminęs kryžiumi kaktoje Mincevičius pasakė visai ką kita.
Apstulbęs Paulius nė negalvojo kartu su manimi lieti ašarų. Romoje švietė skaisti saulė, čiulbėjo paukščiai, mūsų laukė keltas į Sardiniją, prabangiausi rožinio marmuro viešbučiai, jūra, vakarienės, sardų virtuvė ir vynas Cannonau. Paulius braukė mano desperatiškas ašaras ir šypsojosi man: „Nusiramink. Juk girdėjai, ką monsinjoras man pasakė: „Jei galėčiau vesti, imčiau tik tokią, kaip tavo.“ Pasiutėlis...
Kai sausio mėnesį nepaliauja lyti, neretai knygų lentynoje susirandame monsinjoro Vinco Mincevičiaus anekdotų knygelę. Ji išspausdinta Italijoje. Knygelėje – sovietmečio laikų kuriozinės situacijos, kurios tikrai panašios į mūsų. Kartais vartome ir leipstame iš juoko prisiminę dar visai neseniai išgyventą sovietmečio periodą. Tik labai keista anekdotus skaityti itališkai. Bandėme knygelę pasiūlyti Lietuvos leidykloms, nes ji išleista Italijoje, parašyta italų, ne lietuvių kalba, bet nė viena jų nepanoro imtis. Sako, jauni žmonės nesupras. O seni nenori prisiminti orumą žeminančių laikų.
Ne, su tuo nesutinkame, nes istorija yra išgyventa mūsų visų. Sovietmečio paradoksų būta ir jų iš mūsų gyvenimo neišbrauks niekas. Praeities užmiršti neįmanoma, kad ir kaip norėtum, visos tautos ją turi. Ir Italija taip pat. Beje, tarp italų, ir ne tik vyresnių, Lietuvos kunigo Vinco Mincevičiaus sukurta anekdotų knygelė turi didžiulį pasisekimą. Mūsų šeima tuo labai džiaugiasi ir nepraranda vilties anekdotus išleisti Lietuvoje.
Nes... juos skaitydami įsivaizduojame kvatojantį prelatą. Ir lietuvius kartu. Ypač lietingą sausį.
Monsinjoras Vincas Mincevičius – vienas svarbiausių herojų, taip pat – ir mūsų pačių knygos, gyvenimo Italijoje dienoraščio „Romanas su Italija“. Nuo šio išeivijos lietuvio prasidėjo mūsų pažintis su Roma. Juo ir pasibaigia, tiesa, Pauliaus mistiškame knygos prologo sapne.
Monsinjoro anekdotai mums primena, kad juoda sutana vilkintis aukštas baritonu šnekantis žmogus neturi kelti baimės. Atvirkščiai. Jis mokė ne ekleziastinių dogmų. O juoktis iš jų. Ir iš savęs pačių.
Tokiu, o ne kitais būdais, išvarant iš savo gyvenimo baisiausius šėtonus – baimę, pyktį, neapykantą.
J. J.
