Esu kažkada seniau užklydęs į psichologijos sritį, kuri vadinasi asmenybės teorija. Ji nagrinėja genų ir aplinkos poveikį žmogaus psichikos vystymuisi. Ir teigia, kad 40–50 procentų žmogaus psichika priklauso nuo paveldėtų genų. Todėl daugeliui mokslininkų peršasi išvada, kad psichoterapijos galimybės yra ribotos. Juk genus paveldim. Tai pabandysiu atsakyti į klausimą ar psichoterapija gali mus padaryti laimingus ir jei gali, tai kaip. Pradėsiu nuo savo asmeninės istorijos, kad būtų lengviau suprasti genų įtaką ir transformacijos galimybes.

Mano istorija

Gimiau dviejų asmenybių šeimoje, kurių viena turėjo aukštą jautrumo slenkstį. Tai reiškia, kad jos pojūčiai buvo aštresni. Įžvalgumas detalėms buvo akylesnis. Veikiausiai ir empatija buvo gerai išsivysčiusi. Pamenu vaikas stebėdavausi kaip ji atpažįsta ir nuskaito mane, sunku būdavo nuo jos kažką nuslėpti. Aukštas jautrumo lygis lėmė impulsyvumą, nepastovumą, intensyvias reakcijas, nekantrumą, nuotaikų svyravimus.

Kita asmenybė disponavo... Sunku man iki šiol įžvelgti jo natūralųjį pradą, kadangi kiek domėjausi, šis žmogus buvo stipriai sukonstruotas savo artimos aplinkos. Sakau sukonstruotas, nes turėjo griežtai nubrėžtą ribą koks turėjo būti. Tačiau žvelgdamas į jo tėvus ir lygindamas savo gyvenime patirtą santykį su juo vis dėl to įžvelgiau jo asmenybės bruožus bent kažkiek. Susiturintis, smalsus, atrodė pakankamai saugus viduje. Nežinau kiek tą saugumą lemia jo susitūrėjimas, kuklumas, bet aiškus jo būdo bruožas yra priimti kitų asmenybes. Jis nejausdavo grėsmės, kad kiti kitokie. Tai lėmė mano apie jį įspūdį, kaip geraširdžio žmogaus, neprikaupusio daug nuoskaudų. Tas būdo bruožas labai atsispindėjo mano senelyje, jo tėve.

Gavausi rimta egzotiška mišraine. Iš moterų paveldėjau impulsyvumą, atkaklumą, jautrumą detalėms, empatiją. Vyrai iš savo pusės perleido susiturėjimą, geraširdiškumą, kantrumą, smalsumą, kritinį mąstymą.
Simonology

Moterys mano istorijoje

Mano psichikos formavimesi daug įtakos turėjo moterys. O jos mūsų giminėje buvo ohoho, tikros amazonės. Pamenu viena močiutė per kūčių pasiruošimą sėdėdavo virtuvėje ir visai giminei diriguodavo ką kiekvienas turi daryti. Nesvarbu ar tai suaugęs vyras, ar vaikas. Kita močiutė taip pat savo valdžioje laikė net tris šeimas. Visi žinodavo, kad baba turi svarų žodį. Abi jos buvo ir labai karingos, impulsyvios, greitai užsiplieskiančios. Pamenu, kieme vyresnis vaikas mane nuskriaudė, tai mano močiutė pakilo nuo suoliuko ir pasakė: „paliesi dar kartą mano vaiką, perplėšiu per pusę“. Tai daug ką pasako apie žmogaus reaktyvumą. Skaičiau, kad moterys perduoda X chromosomas savo palikuonims, kurios veikiausiai persidavė ir man.

Kokie genai susimaišė manyje?

Gavausi rimta egzotiška mišraine. Iš moterų paveldėjau impulsyvumą, atkaklumą, jautrumą detalėms, empatiją. Vyrai iš savo pusės perleido susiturėjimą, geraširdiškumą, kantrumą, smalsumą, kritinį mąstymą. Manyje apsigyveno dvi stichijos, tarsi ugnis ir vanduo. Draugai sakydavo koks aš ramus, o aš nustebdavau, nes viduje buvau parako statinė. Dažnai pabrėždavau, kad mano kūne įsikūrusi atominė jėgainė. Ten maišydavosi ir vykdavo šimtai procesu vienu metu. Bent jau genai būtų susilieję, tačiau susidaro įspūdis, kad kiekvieni veikia atskirai. Ugnis daro savo, vanduo savo. Ir per gyvenimą gaunasi nelengva būsena suturėti dvi stichijas. Empatija, jautrumas – vargina, o susiturėjimas, gal drovumas – stabdo, kritikuoja. Ir tai yra paveldėti būdo bruožai su kuriais aš priimu į save aplinką, ją suvirškinu ir pagal tai formuojuosi pasaulio suvokimą ir kaip jame gyventi. Atrodo nieko čia nepakeisi. Nepakeisi gi kūno struktūros, smegenų struktūros. Tačiau terapijos ir aplinka pasiima savo 60–50 procentų dalį, o gal ateityje pasirodys ir daugiau.

Psichoterapijos nauda ir galimybės

Pirmiausia ką mane išmokė domėjimasis savimi, tai kad pravartu domėtis savimi. Tai jau darau 21 metus. Per juos pavyko suprasti kodėl aš toks. Kas tai lėmė? Kaip tai veikia? Kaip su tuo galima elgtis? Pažįstant save įgauni galimybę imtis veiksmų ir kažką keisti. Nes kai nesupranti, tai net nežinai nuo ko pradėti ir gyveni priklausomas kur nuneš gyvenimo srovė ir nuo aplinkybių malonės. Puiku jei aplinka klostosi dėkingai ir tai trunka ilgai. Tuomet srovė tinka puikiai. Taigi per savistabą įgauni daug tinkamų įrankių kaip savimi pasirūpinti.

Kuomet turi įrankius, pradedi norėti save keisti, sukurti, perkurti iš naujo. Aktyviai emiesi naujų disciplinų, religijų, meditacijų, praktikų. Bet dar neatėjęs laikas suvokti, kad genai nulėmę tavo suvokimą. Kai išbandai įvairias praktikas ir galiausiai lieki savimi: reaguoji panašiai, galvoji panašiai, elgiesi panašiai, susimąstai, kad galbūt kažkas čia ne taip.

Kas toliau?

Tada prasideda ilgas kelias į naujesnį savęs suvokimą per savęs priėmimą. Perkratai savyje įsitikinimus, apsvarstai juos, pritaikai juos čia ir dabar. Grįžti į praeitį ir išveikinėji ir perdirbinėji užsilikusias emocijas. Kuomet „apsivalai“ ir vaizdas tampa kiek aiškesnis, po truputi įžiūri ką gali keisti. Ką gali kompensuoti ir pastatyti naujo savyje. Mano atveju kaip švelniau atsuktį orkaitę, kad nepliūpteltų ugnis. Kaip neusideginti su tos ugnies pliūpsniais. Kaip nuraminti ugnį ją paanalizuojant, pakalbant per vidinį dialogą, pritaikant savo įgytas žinias, patirtis. Su kuklumu susiturėjimu drovumu turiu akivaizdesnių patirčių. Iki trisdešimties metų man sudėtingai sekėsi komunikacijoje su kitos lyties atstovėmis.

Tarsi buvau užrakintas savyje, neturėjau ką pasakyti, nebuvo bendrų temų. Ir vaizdžiai tariant kažkuriuo metu nutariau išsilaisvint. Leisti savo emocijoms reikštis. Ne degti viduje, o rusenti išorėje. Krito geležinė uždanga. Per kokius dvejus metus išmokau pasinaudoti tuo, išreikšti komunikacijoje ir atsidarė Pandoros skrynia. Nebebuvo to suvaržančio jausmo. Nebereikėjo arba prisipratinti prie nepažįstamo žmogaus, arba susikurti patogias aplinkybes. Tiesiog kalbėjau ką norėjau kalbėt.

Sakyčiau, psichoterapija padeda peržvelgti, sušvelninti, kažkiek pamodifikuoti ir adaptuoti vidinius procesus, juos panaudojant komfortiškesniam gyvenimui.
Simonology

Kitas etapas

Tad po „apsivalymo“, naujų suvokimo modelių sukūrimo, naujų kompensacinių modelių įdiegimo ir emocijų išlaisvinimo priėjau prie taip pat ilgo emocijų supratimo, įvaldymo laikotarpio. Kadangi emocijos stichiškos, permainingos, nevaldomos, persidengiančios, tai iki šiol mokymasis apie jas tęsiasi. O kai prie to prisideda mano genetika, paveldėti bruožai, pamatai kaip tas turimas pagrindas įtakoja emocijų pasireiškimą. Dažniau nuspėji kodėl tokios mintys. Dažniau supranti, kad tokia emocija ir toks jausmas turi būti. Tada vėl iš naujo peržiūri savo įdiegtus naujus suvokimus, kompensacinius modelius, adaptuoji juos su emocijomis. Ir kai prieini paveldimumo-genetikos ribą, užgimsta naujas mąstymas: „kaip aš galiu save tinkamiausiai ir efektyviausiai išnaudoti, pritaikyti gyvenimui“. Vaizdas panašus į sraigę su savo kiautu. Su kiekvienu nauju žinojimu nešiesi savo bagažą, kurį pritaikai gilindamasis ir pažindamas save.

Apibendrinimas

Tai sakyčiau psichoterapijos daro ne kažkokį stebuklingą poveikį, kur arba pakeičia viską, arba ištrina viską, arba instaliuoja visiškai naują programą. Nes daugelis tikisi pradėti gyvenimą nuo naujo lapo, išsioperuoti iš savęs nepageidaujamus dalykus. Sakyčiau, psichoterapija padeda peržvelgti, sušvelninti, kažkiek pamodifikuoti ir adaptuoti vidinius procesus, juos panaudojant komfortiškesniam gyvenimui.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)