Pasiklausius tokio personažo net ausys linksta iš gėdos. Jei jam blogai, dar nereiškia, kad blogai ir kitiems.
Esu liudininkė – Romos periferijų ir priemiesčių restoranai dar vakar ūžė lyg bičių avilys.
XXX
Prieš kelias savaites lankiausi Lietuvoje. Teko gyventi viešbutyje. Išsineštinio maisto nevartojame, mikrobangų krosnelėje nešildome, giminaičių Vilniuje neturime, o ir mūsų dienos bei nakties ritmai jiems netiktų, jei ir turėtume. Ką daryti su mūsų „staltiesės ritmu“, kitaip tariant, dienos mityba? Štai kur tragedija. Vilniuje restoranai tikrai išgyvena ne pačius geriausius laikus. Kai kurie – uždaryti, kiti gamina maistą išsinešti. Picą, tiesa, galima užsisakyti į namus. Kitokį maistą – taip pat. Bet tik išsinešti.
Mūsų restoranų savininkai lietuviai, tiesa, santūrūs. Neverkšlena, nesiskundžia, nekeikia dėl koronaviruso sustabdytos veiklos, nerūgoja politikų ir savo sumažėjusių pajamų.
Mes, lietuviai, ištvėrėme karus, Sibirą, mus trypė, per mus ėjo, degino, naikino. Mindė sovietai, žadėjo išgelbėti Lietuvos emigrantai Amerikoje, bet tik išsityčiojo. Ne, mes nesiskundžiame. Mes sukandame dantis ir kenčiame. Mes juk mokame kentėti. Neprotestuojame, neiname su ruporais ir transparantais į gatves, tyliai laukiame, ką sugalvos mūsų politikai ir pandemijos metu.
O romiečiai rėkia. Romos centre, visai netoli mūsų darbovietės, Associazione Stampa Estera (liet. Užsienio spaudos asociacijos) būstinės, visai netoli garsiojo Trevi fontano, prie Panteono, Piazza del Popolo (liet. Liaudies aikštėje), Piazza Venezia (liet. Venecijos aikštėje), į darbą penktadienį nevykstame. Kodėl?
Nes žinome, kad eismas bus sustabdytas. Iš autobuso, kuriuo važinėjame, nes nenorime gaišti laiko ieškodami, kur pastatyti automobilį, kiekvieną penktadienį vis tiek būsime išlaipinti arba eismas bus nukreiptas kita linkme – juk ROMA PROTESTUOJA. Reikės pėdinti gerą valandą, kol pasieksime tikslą.
Roma protestuoja tiek laiko, kiek mes čia gyvename, kiek mes ją pažįstame. Net COVID-19 čia niekuo dėtas. Korona ar ne, vasara ar žiema, kepina saulė ar lyja lietus, aikštės pilnos streikuojančių, reikalaujančių, šaukiančių. Romiečiai protestuoja ir skundžiasi politikais visur ir visada. Darbuojasi karabinieriai, patruliai, raitoji policija. Visiems darbo užtenka. Nes italai neturi to prakeikto geno, kurį turime mes, lietuviai, kuris vadinasi „kentėti, tylėti, laukti, ištverti“. Nes tokia mūsų istorija.
Italai skundžiasi, guodžiasi, kartais perlenkia lazdą. Bet gal taip ir geriau. Juk išsikrauna.
Neseniai teko duoti interviu vienam garsiam Lietuvos žurnalui. Mūsų klausė: „Dauguma žmonių per pandemiją tiek Italijoje, tiek ir Lietuvoje, likę namuose, tiesiog atsipūtė, tarsi išėjo pailsėti atostogų. Ar ir jūs taip pat?“
Aš nepažįstu žmonių, kurie turėdami savo veiklą, verslų, restoranų galėtų atsipūsti, ilsėtis, išvažiuoti į Bahamas ir ramiai gulėti saulėje. Aš daugiau pažįstu žmonių, kurie, jei turi nors lašą atsakomybės jausmo, stengiasi eiti pirmyn. Tiek Lietuvoje, tiek Italijoje. Taip gyvenome ir mes, dirbome, kiek galėjome, mums nerūpėjo ilsėtis. Juk tarsi rašome unikalią istoriją, fiksuojame faktus, kad ir kokie būtų liūdni, nes daugiau tai niekada nepasikartos. Nevaidinome, jog liekame abejingi užsikrėtusių ir iškeliavusių anapilin skaičiams.
Kalbėdami apie Italijos restoranus, kaip sako italai, esame tiesiogine prasme testimoni (liet. liudininkai). Iki šios savaitės pradžios Romoje iki aštuonioliktos valandos visi barai ir restoranai buvo atviri. Praėjusį šeštadienį pati sėkmingai prie staliuko gėriau putojantį kapučiną ir valgiau šviežią karštą ragelį su nuostabų aromatą skleidžiančiu geltonuoju Neapolio kremu. Baras buvo sausakimšas. Romos restoranai visą rudenį buvo kaip niekada užkimšti, vietą tekdavo užsisakyti iš anksto. Net mažiausiai populiarios vietos tarsi prieš kokią apokalipsę bandė sutalpinti papildomą skaičių žmonių. Savaitgaliais be užsakymo iš anksto nebuvo įmanoma rasti vietos dviem nė viename Romos priemiesčio restorane. Restoranai išgyveno didžiausią pakilimą. Tiesa, jau praėjusį sekmadienį bare pusryčių laukė minia – italai į eilę stoti nepratę. Visi laukė vienoje kaukėtoje minioje. Susibūrimas prie baro durų lauke, espreso ir kapučino troškimas, tiesa, su saugos priemonėmis, buvo stipresnis už baimę likti namuose. Visi gėrėme kavą stovėdami prie baro durų, maloniai laižydami ragelių kremą.
O į restoranus buvo neįmanoma įžengti. Ne, ne todėl, kad įžengti į restoranus draudė valdžia. Atvirkščiai. Jei kas patyrė milžiniškų finansinių traumų, tai tik ne restoranai.
Jei galėjo atsitikti vaizdo įraše nufilmuota istorija, tai tik ne Romoje. Ji vos prieš kelias dienas buvo paskelbta zona arancione – oranžine zona. Tad verkšlenantis Romos restorano savininkas ne visai sąžiningai keikė politikus.
Pati esu tiesiogiai susijusi su restoranu, todėl man bado akis, kad Romos restorano savininkas vaizdo reportaže pjausto guanciale (liet. pažandę) elektrine pjaustykle. Kiekvienas bent kartą įžengęs į Romos virtuvę, net didžiausias diletantas, gali pasakyti, kad pasaulyje garsios Romos cucina povera (liet. varguolių virtuvės) pagrindiniai patiekalai – alla carbonara, alla gricia, amatriciana – yra gaminami su svarbiausiu ingredientu – guanciale. Tikra tiesa. Bet kad guanciale atsidurtų po elektriniu peiliu? Neįtikėtina.
Kiekvienas Romos šefas išvydęs tokį akibrokštą riebiai nusikeiktų – cazzo (iš italų kalbos – vyro organo vulgarus pavadinimas).
Guanciale yra pjaustoma būtinai milžinišku peiliu. Kartais taip pjaustomi ir garsūs Italijos kumpiai, paprastai restoranai kaip tik dėl jų turi elektrinę pjaustyklę virtuvėje. Jei vienas nusmurgęs Romos tinginys šefas, kažkodėl šiomis dienomis sėdintis be darbo savo restorane, pjausto tokį šventą produktą kaip guanciale elektrine pjaustykle, tai aš džiaugiuosi, kad niekada tame restorane nesilankiau. Gerai, kad to vaizdo įrašo nematė užkietėję tikri cuoco romano (liet. šefai romiečiai).
Ne, aš nekeliu isterijos dėl nieko. Prieš keletą metų Italijoje buvo nulinčiuotas garsus Italijos šefas Carlo Cracco. Jis – ne tik visų virtuvės konkursų komisijos narys, jis – TV žvaigždė. Bet ir žvaigždės Italijoje yra linčiuojamos. Juolab jei į receptą, ir dar tokį garsų cucina povera (liet. varguolių virtuvės) receptą kaip Amatriciana, pasiūlęs įtraukti vieną netinkamą ingredientą – svogūną. Koks velnias tąkart Carlo Cracco apsėdo, jis ir pats šiandien negali pasakyti. Bet šefas ilgai atgailavo, atgailauja dar ir šiandien. Ir kiekvienos savo TV laidos „Masterchef“ metu.
Gėdos šleifas Carlo Cracco lydi visą gyvenimą. Jis ne kartą atsiprašė receptą sukūrusių žmonių – Amatričės (Amatrice) miesto gyventojų, kad aplaidžiai pažvelgė į jų kultūros paveldą – patiekalo Amatriciana receptą. Svogūno jame nėra. Laimei, Carlo Cracco pasižymi humoro jausmu, todėl vienoje paskutinių TV „Masterchef“ laidoje suvaidino įspūdingą sceną – pats atsigulė į tikrų tikriausią prabangų karstą, jis buvo uždengtas dangčiu ir dekoruotas ypatingai – nuklotas... milžiniškomis svogūnų galvomis.
Štai, koks atsiprašymas. Manau, Amatričės miesto gyventojai pagaliau jam atleido.
Nes geras šefas skiriasi nuo bet kokio. Jis pripažįsta savo klaidas. Užtenka vienos grubios klaidos – elektrine pjaustykle raikyti pažandę – ir, kaip sako italai, la truffa (melagystė) – kaip ant delno.
Į tokį restoraną nei pandemijos, nei laimingiausiu Italijos klestėjimo metu kojos nekelčiau. Romoje yra puikiausiai su guanciale autentiškus Romos patiekalus gaminančių šefų. Neverkšlenančių, nes tikrai yra kam blogiau nei jiems – Romos restoranams. Nes gerų restoranų virtuvėje pažandė laikoma išskirtiniu produktu. Todėl, apsaugok viešpatie, pjūklu tikrai jos nepjausto.
J. J.
