Mamytės mane su mano gyvenimo partneriu mokė būti gerus, sąžiningus. Bet išgyventi padėjo kitos moters, tarsi motinos, gyvenimo pamokos.
XXX
Mūsų populiarios ekskursijos po Amžinąjį miestą Romą metu dažnai sustojame priešais pagrindinę mados arteriją – Condotti gatvę. Stovėdami į ją nugara tolumoje rodome lietuviams – štai, plasnoja mūsų lietuviškoji trispalvė. Ten, ant Tibro upės kranto, gracingame epochiniame romietiško stiliaus pastate, įsikūrusi mūsų Lietuvos ambasada.
Neretai žmonėms žodis „ambasada“ kelia baimę. Tai tarsi tolumoje stūksanti nepasiekiama struktūra, į kurią kreipiamasi kupina baimės širdimi ekstremaliomis sąlygomis. Tai nėra malonu.
Būtent mūsų šeimai likimas lėmė pirmą kartą su ambasada susidurti išskirtinėmis sąlygomis. Nuo tų laikų šį žodį tariame su tam tikra pagarba, atsakomybe. Prieš trisdešimt metų su vienu elegantiškiausių Lietuvos diplomatijos atstovu Stasiu Lozoraičiu ir jo žmona Daniela susitikome greta „Villa Borghese“ parko įsikūrusioje Romos Po gatvėje. Lozoraičių šeima buvo tikrosios Lietuvos diplomatinės misijos atstovai. Kol nesusipažinome su šios garsios šeimos istorija, ir patys buvome tik šiaip sau Lietuvos piliečiai. Dabar – esami jos piliečiai tikrąja to žodžio prasme, nes mūsų požiūrį į pasaulį suformavo jie – Lozoraičiai.
Daniela Lozoraitis tapo mūsų šeimos motina tiesiogine prasme, iš jos gavome kitokią gyvenimo sampratą. Tiek aš, tiek mano gyvenimo partneris Lietuvoje susidūrėme su įvairiomis asmenybės kūrimo mokyklomis. Ypač buvo sunku man: esu kilusi iš Druskininkų – mažo Lietuvos provincijos miestelio. Ir kaip ne kartą prisimena sena vaikystės draugė druskininkietė: „Mums su tavimi, Jurga, buvo sunku nerti į Vilniaus aukštuomenę. Mums, geroms mergaitėms, išauklėtoms mokytojų dorovės principais...“
Į Vilniaus aukštuomenę buvo sunku nerti susiformavus asmenybei Druskininkuose, bet dar sunkiau buvo atsidurti Italijoje, Romoje.
Mūsų abiejų mamos – mokytojos, mano draugės mama – jau šviesios atminties. Mums abiem buvo sunku žengti pirmuosius žingsnius Vilniuje. Mano draugė ėjo ir krito ne vieną kartą, paraidžiui suprasdama ją į direktorės pareigas pasamdžiusių vadovų misiją, stengdamasi atiduoti savo širdį, žinias, talentus, fantaziją, šeimos, vaikų laiką. O aš, vos tapusi studente Vilniuje, buvau vadinama „mergaite iš kurortinio miestelio“, kuri tarsi juoda avis baltų kompanijoje išsiskirdavo koktumą draugėms sukeliančiu noru pagelbėti. Mano kurso draugių aplinkoje toks elgesys buvo laikomas pasigailėjimo ir bulizmo verta anomalija. Mano edukacija man pridarė daug skausmo, aš nežinojau, kaip elgtis susidūrus su neteisybe. Liedavau upeliais ašaras.
Ne kartą Danielai Lozoraitis esu pasakojusi vieną skaudžią patirtį.
Apsigyvenusi Dailės instituto (dabar – VDA) bendrabutyje jau pirmame kurse patyriau psichologinę traumą. Mano bendrakursės, rinktinės aukštuomenės garsenybių atžalos, pirmą mėnesį susirinko į „laisvą plotą“. Vermutas ir kavos likeris man sukėlė pasišlykštėjimą, degtinė sutraukė skrandį. Mano bendrakursės niekaip negalėjo atsistebėti: gal tu ir nesibučiavusi, nesimylėjusi dar, Jurga. Jos apskritai nesuprato, kaip tarp jų galėjusi tokia atsidurti. Jų, baigusių įvairias aukštesnes dailės mokyklas, tarpe atsiradau iš tiesų keistu būdu – mano lietuvių kalbos egzamino rašinys buvo įvertintas vieninteliu penketu (aukščiausiu tuomet balu) kurse. Tas rašinys man užtikrino aukštą įvertinimų skaičių, jos, mano kolegės, aukštus įvertinimus turėjo iš specialybės dalykų – piešimo, tapybos, tekstilės. Kalbos ir literatūros srityje mano edukacija buvo verta aukščiausio įvertinimo. Bet su gyvenimo sunkumais tai neturėjo nieko bendra.
Vieną dieną į piešimo studiją naujajame Dailės instituto ant Vilnelės kranto pastate įsiveržė mano dėstytoja Nora, mano kurso kuratorė, ir pranešė: „Bendrabutyje ant Jurgos stalo per patikrą rasta ištuštintų butelių.“ Jurgos kambaryje? Buteliai? Kas tai?
Stovėjau prie molberto, priešais mane gipsinė graikiška Gatamelatos galva išnyko, per pasruvusias iš akių ašaras nieko nemačiau, iš rankų paleidau pieštuką. Dieve mano...Bet juk kambaryje gyvename keturios. Be Jurgos, dar Loreta, Nijolė, Adelė iš Azerbaidžano, įtakingo Sovietų respublikos vietos politiko atžala, studijuojanti grafiką Vilniaus dailės institute. Tai kodėl būtent aš? Matyt, būtent aš buvau likimo pažymėtas žmogus. Tik to nežinojau.
Dailininkų studentų bendrabutyje buvo griežtai tikrinama tvarka. Komisija eidavo per kambarius ir tikrindavo švarą, rašydavo balus ir ataskaitas. Mūsų kambaryje tikrai niekas alkoholio nevartojo. Tiesa, mūsų juodaakė Adelė buvo išlepinta geros šeimos mergina, nepratusi nei grindų valyti, nei indų plauti. Ji labai mėgdavo išgėrusi kefyrą kolekcionuoti ant stalo neišplautus stiklo butelius.
Plūsdama ašaromis iš nevilties dėl šeimos, kuri neišmokė net atidaryti degtinės butelio, ką jau kalbėti apie jos ragavimą, mano vardo šventasis Jurgis, teisybės ieškotojas, sukilo viduje – vaikiškai prašiau tėvams keršto. Juk mano kambaryje rasta butelių. Būtent todėl, kad esu naivi, nepatyrusi, turbūt todėl Dievas baudžia būtent mane. Buvau naivuolė… Išmaldavau dėstytojos Noros, kad niekam apie butelius nesakytų, kitąkart jų tikrai nepaliksiu.
Aš buvau mokoma ieškoti teisybės. Bet tiesos paieškos buvo nebrandžiai juokingos. Todėl manęs vienas po kito laukė pralaimėjimai.
Prie prabangaus Danielos Lozoraitis stalo Romos Po gatvėje supratau, kad yra alkoholis, bet yra ir kaip maisto produktas traktuojamas aukštos kokybės vynas. Dėl tos patirties iš mano šeimos žodyno pasitraukė baisioji sąvoka, kitiems žmonėms susijusi su gyvenimo tragedija, kaltės jausmu, kažkuo itin bloga. „Via Po“ namuose supratau, kad šios italės pamokos, kaip derinti gėrimus su maistu, yra ir tai, kas vadinama didžiausiu mūsų turtu, – sveikata. Daniela Lozoraitis pati ne kartą mums nuostabiai gamino.
Pirmosios mūsų su Pauliumi kelionės į Italiją buvo vertos ne vieno romano. Vien tik pradedant problemomis norint gauti Italijos vizą, juk jos reikėdavo vykti į Maskvą, tuometinį Leningradą, Varšuvą, ten įsikūrusią Italijos ambasadą. Važiuoti traukiniu iš Eišiškių, kirsti sieną, suspėti iki 13 valandos į Varšuvoje esančią ambasadą, nes konsulai italai vėliau išeina pietauti. Ir suspėti grįžti į stotį atgal. Kišenėje barškindavome grašius, viešbučiai mums buvo neįkandami.
Traukinys kerta sieną, o kupė į mus su Pauliumi visi žiūri akis išpūtę. Jei žmonės važiuoja į užsienį, vadinasi, veža ką nors į turgų Varšuvoje ar kur kitur parduoti. Kokie čia įtartini tipai? Kur jų prekės? Ką jie slepia savo mažytėje rankinėje? Gal auksą, narkotikus?
Viena moteris išdrįsta prabilti: „Dovanokite, ar galėčiau jūsų paprašyti? Matau, jūs nieko nesivežate, o aš turiu lyg ir per daug prekių. Kai įlips muitininkai, ar galite pasakyti, kad štai tos slidės – jūsų?“
„Gerai“, sakau, svarbiausia, kad traukinys ilgai muitinėje nestovėtų, kitaip mes pavėluosime į konsulinį skyrių, nespėsime gauti vizos išvykti į Italiją ir suspėti sugrįžti atgal į traukinį Varšuva–Vilnius.
Tąkart muitininkas patikėjo, kad slidės – mano, į ambasadą suspėjome ir buvome netgi garbingai sutikti: „Lituania?“ Ambasados durų Varšuvoje skambučiui paaiškinimas pasitikėjimo konsulei nesukėlė. „Visto?“ (liet. vizos) – dar baisesnis prašymas. Laimei, mano vyrui kilo mintis pasakyti ne tik savo vardą, pavardę ir valstybę. Jis pareiškė: „Sono un professore dell Universita, insegno la lingua italiana“ (liet. „esu universiteto dėstytojas, dėstau italų kalbą“). Po ilgos pauzės išsvajotosios ambasados durys ėmė ir prasivėrė. Viza „Universiteto professore Paolo“ buvo žaibiškai „įkalta“ į pasą. Kartu, žinoma, ir man, juk italų kalbą dėsčiau Kauno konservatorijos (dabartinės Muzikos akademijos) studentams. Štai koks itališkas pareigybių ir elegancijos kodas.
Nereikėjo dar kartą kartoti, iš kokios mes atvykome valstybės, kad Italijos ambasados nei konsulato Vilniuje nėra, nereikėjo rodyti nei kredito kortelių, nei pykčio, nei jėgos. Užteko tik mandagumo ir pareigybės.
Bet mano pačios pirmoji kelionė į Italiją buvo ilgai iškentėta. Pirmą kartą išvykau po trejų metų nesėkmingų baldymų. Mano iškvietimu pasirūpino sinjora Daniela Lozoraitis. Dar ir šiandien galvoju, kad tai – likimas. Nors pirmasis mūsų pasimatymas buvo itin dramatiškas, privertęs mane išlieti daugybę ašarų. Vis dėlto viena kitai pajutome vidinę simpatiją. Ją užbūrė mano spontaniškas natūralumas, sujaudino keistos baimės, mane – jos dieviška elegancija, gracija. Ir kažkoks motiniškas globėjiškas elgesys mūsų su Pauliumi, vėliau – ir mūsų vaikų atžvilgiu. Nuo to momento prasidėjo nauja gyvenimo samprata.
Išsiuntusi man iškvietimą, kuris suteikdavo galimybę prašyti įvažiavimo vizos, ši griežta ir preciziška moteris, kilusi iš Genujos, privalėjo laiduoti už mūsų šeimą, nurodyti konsuliniam skyriui savo namų Romoje, Po gatvėje, adresą. Ne kartą gyvenime vėliau savęs klausiau – kas jai sukėlė pasitikėjimą mumis? Kodėl būtent mes tapome jos namų nuolatiniais svečiais?
Paulius 1988-aisiais išvyko į Italiją, Džemona del Friulį (Gemona del Friuli), laimėjęs italų kalbos kurso kandidato vietą. Kursas – užsienio studentams. Tai buvo didžiausia mūsų gyvenimo drama. Paulius mane paliko trims mėnesiams, pažadėjęs dar ir šiek tiek Italijoje užsidirbti, padedant draugams. Kas gi nenorėjo sovietmečio laikais užsidirbti, ir dar Italijoje? Žadėjo mėnesį skirti studijoms, likusį laiką – dirbti Viaredžo (Viareggio) mieste knygyne, rekomenduoti atostogaujantiems turtuoliams užsienio literatūros knygų.
Pauliaus italų kalbos, kaip užsieniečio, talentas Italijoje paliko kursą dėsčiusiems profesoriams neįtikėtiną įspūdį. Koks tarimas. Koks skambesys. Kalbos raiška. Unikalus atvejis.
Pauliui Džemona komplimentų negailėjo. Tarp kitų studentų baigiamasis darbas buvo vertinamas įspūdinga kelių tūkstančių dolerių premija, ji atiteko Pauliui. Tuo metu sovietmečio Lietuvoje už tūkstantį dolerių buvo galima įsigyti prabangų automobilį. Apie jį visi svajojo. Gavau žinią: „Lauk manęs, viskas einasi puikiai, netrukus pradėsime kitokį gyvenimą. Likusią dalį užsidirbsiu Viaredže.“
Viskas iš tikrųjų klojosi puikiai.
Buvau savo vyro pasiilgusi, iškentėjusi šeimos artimų tetučių patyčias ir gąsdinimus: „Seniai jau tas tavo Paulius ten, Italijoje, susirado kitą.“ Buvau naivuolė, priimdavau viską už gryną pinigą. Bet tikėdavau, kad jis tikrai sugrįš. Niekas nebandė manęs raminti, ištiesti pagalbos rankos. Susipažinus su Daniela Lozoraitis patyčių daugiau nebegirdėjau. Šeima jai buvo šventas dalykas. Žmonos statusas – dar šventesnis. Ne kartą yra pati save švelniai patraukusi per dantį: „Dirbu Lozoraičio žmona.“
Paskambinti telefonu iš Italijos sovietmetį reikšdavo stebuklą. Pusdienį reikėdavo sugaišti eilėje, o jei dar manęs namuose, kai skambindavo, nerasdavo? Mobiliųjų telefonų sovietmečiu nebuvo. Tad ir skambučiai buvo reti. Greičiau atkeliaudavo laiškai. Ir štai gavau žinią: „Grįžtu traukiniu. Būtų puiku, jei susitiktume Lvove. Ar sunku tau būtų į Lvovo stotį atvykti? Iš ten kartu grįšime.“ Žinoma, nesunku. Nors kas ten žino, kokie bus sunkumai, juk niekad nesu buvusi Lvove. Bet man jokie sunkumai buvo nebaisūs.
Kai pirmąkart Daniela Lozoraitis man išsiuntė iškvietimą, ne kartą skambino į Kauną namų telefonu. Ir aš jos namų telefono numerį iki šių dienų atsimenu. Dažnai kalbėdavomės. Tai būdavo tarsi maloniausia gyvenimo atgaiva. Mes su Pauliumi nuolat būdavome skirtinguose pasaulio taškuose, draugai mane pradėjo vadinti Penelope. Daniela paskambinusi nuramindavo: „Ir mums su Stasiu ne kartą taip buvo. Netrukus susitiksite mano namuose.“ Jos namai visada buvo mums atviri.
Pauliaus kelionė traukiniu iš Italijos per Vengriją į Lvovą paliko žymę mano šeimos istorijoje. Šeimos draugė man nupirko bilietą į naktinį traukinį, išlipsiu penktą ryto Lvove, Pauliaus traukinys atvyks vidurdienį, ketvirtą popiet jau sėdėsime abu lėktuve ir laimingi skrisime į Vilnių. Bet štai, vėl įvykis, iš kurio vėliau smarkiai juokėsi sinjora Daniela. Mūsų pareigingumas buvo susijęs ir su patriotizmu... Tokiu, kokį įsivaizdavo Paulius.
Į dovanų, kurias mums su trejų metų sūnumi gabeno į Kauną Paulius (juk tris mėnesius kantriai tikėdami laukėme jo sugrįžtant), lagaminą pakliuvo tai, kas kitam galbūt niekaip nebūtų pakliuvę. Italas draugas universiteto profesorius į Pauliaus lagaminą pasiūlė įsidėti keletą Italijoje išpublikuotų Lietuvos diplomato Juozo Urbšio knygų. Mano vyras, žinoma, jokio kriminalo čia neįžvelgė.
Išsirinkau savo elegantiškiausią velveto kostiumą, mano pačios sumodeliuotą, pasiūtą garsioje Kauno siuvykloje. Atrodžiau puikiai. Tiesa, laukdama vyro ir nebesitikėdama jo daugiau pamatyti, smarkiai blogau. Be kita ko, mano sūnus tą vasarą gavo auksinį stafilokoką, kurio medikai niekaip nepajėgė aptikti, todėl jam nuolat kildavo temperatūra. Antibiotikai, kraujo tyrimai, artimųjų patyčios – vyras juk Italijoje, kokia čia šeima, kas gi čia darosi? Buvau palūžusi.
Bet Lvovo stoties perone atrodžiau elegantiška tarsi modelis. Tiesa, išsilaipinusi Lvove iš traukinio apstulbau pamačiusi vaizdą tarsi pokario filmuose. Ant lagaminų ir savo kelionmaišių tiesiog stotyje ant grindų miegojo žmonės. Nebuvo kur pastatyti kojos. Laimei, kava ir sardelėmis prekiaujančiame, baisią smarvę skleidžiančiame geležinkelio stoties bare buvo galima išgerti karštos kakavos. Bijojau ant stalo užmigti: prarasti rankinę tokioje vietoje buvo vienas juokas, o juk ten – mano bilietai atgal į Vilnių.
Bet lėktuvo bilietai Lvovas–Vilnius taip ir liko niekada nepanaudoti. Kodėl? Kas atsitiko? Ar Paulius tikrai ten, Italijoje, pasiliko? Negrįžo?... Ašaros, neviltis, abejonės. Priežastis paaiškėjo gerokai vakarop.
Traukinys, kertantis Vakarų ir Rytų bloko sieną, buvo sustabdytas muitinės. Aš beviltiškai laukiau Lvovo stotyje iki vidurdienio. Švieslentė rodė tarsi pradingusį iš maršruto traukinį, kuris turėjo atvykti iš Budapešto. Traukinys nesirodė. Galiausiai išgirdau kitus, kurie laukė saviškių, kalbant, kad traukinyje aptiktas politinis teroristas iš... Litvos, slapta vežantis Lietuvos karinių bazių planus, išlaipintas, kratomas. Galbūt bus sulaikytas ir pasodintas… Pasodintas? Kur, už ką? Dieve mano. Diplomato knygose – karinių bazių planai? Juos bandė per sieną pervežti politinis teroristas. Kas jis? Žinoma, kas. Mano vyras Paulius.
Nepamenu, kiek pralaukiau traukinių, kiek laiko prastovėjau baisiame perone, kol jame pasirodė šviesiu lietpalčiu vilkintis mano vyras, įlipęs į kažkokį kitą Budapešto traukinį. Su sovietų muitine, pasakė, šiaip ne taip išsiaiškinęs. Įrodė, kad jis – ne teroristas, o tik italų kalbos studentas. Sutiko, jog Juozo Urbšio knygos su „karinių bazių“ planais bus konfiskuotos. Na, o planus jis pats pirmą kartą pamatė, kai knygas pradėjo vartyti muitininkai.
Man labiau rūpėjo tai, kad trijų mėnesių uždarbį Pauliui buvo pasiūlyta užrašyti „Taikos fondui“. Užrašė.
„Nieko, – pasakė Paulius. – Grįšim traukiniu. Keletą dolerių man muitinė dar paliko.“
Keletą dolerių? Kodėl? Juk premija, darbas Viaredže, mano laukimas...Trys mėnesiai.
Bet Paulius dėl pinigų niekada netapo nelaimingas. Žinojo, kad dar ne kartą kaip nors, kada nors jų uždirbs. Buvo pabendravęs su muitine rusiškai, tad ir mane Lvove nuramino ta pačia kalba, nekaltai šypsodamasis: „Ar verta krimstis? Juk... s mylim i v šalaše raj... Ar ne, Jurga?“
Žinoma. Bet tąkart vis tiek galvojau: eik velniop, nuostabusis Pauliau, kitąkart tavęs nelauksiu. Važiuosim kartu.
Šią istoriją išklausiusi man pritarė ir sinjora Daniela. Todėl ne kartą siuntė iškvietimą. Diplomatines misijas, sakė, patikėkite diplomatams, knygų nebevežiokite per muitines. Esate žurnalistai, privalote kitais reikalais užsiiminėti.
Ne kartą gyvenime keikiau mūsų su Pauliumi auklėjimą. Bet šiandien manau, gal būtent jis nulėmė, kad duris mums atvėrė garsūs Romos diplomatai. Lozoraičių šeimos istorija tapo tarsi mūsų pačių gyvenimo veidrodžiu. Jų vidinis išdidumas, savivertės jausmas įkvepia eiti pirmyn ir tikėti, kad viskas gerai susiklostys.
Mes patikėjome, kad ne metų skaičius lemia žmogaus gyvenimą.
Danielos pamokos dar ne kartą bus naudingos. Tiek mums, tiek mūsų atžaloms, su kuriomis kartu uždegame žvakutę Kauno Petrašiūnų kapinėse ant Lozoraičių kapo.
J. J.
