Tėvas įkvėpė sūnų rinkti informaciją apie sportą

Kaip juokauja pašnekovas, jis gimė Vilniuje 1958 metų birželio 4 d., o po keturių dienų Švedijoje prasidėjo VI-is pasaulio futbolo čempionatas. Beje, ši vaikščiojanti futbolo „enciklopedija“ gimė gana sportiškoje jaunystėje šeimoje. Tėvelis mokydamasis Vilniaus Universiteto Gamtos fakultete (1948–1952 m.) buvo lauko teniso neblogas žaidėjas, o mama nuo mokyklos laikų (Ukmergėje) buvo garsi to meto vidutinių distancijų (400, 800 m) bėgikė, vienu metu buvo net 400 m savo amžiaus grupės Lietuvos rekordininkė. Tėvelis ne tik prenumeravo nuo 1956 metų kovo 1 d. atsiradusį lietuvišką sportui skirtą laikraštį „Sportas“, bet ir kaupė visą su sportu susijusią informaciją. Vėliau šį „darbą“ perėmė Dainius.

Pirmasis pašnekovo susidomėjimas sportu, jo renginiais ir žiniasklaida prasidėjo gana anksti. 1964 m., būdamas 6 metukų, kartu su šeima žiūrėdavo televizijos transliacijas iš Insbruko žiemos ir Tokijo vasaros olimpinių žaidynių. O nuo 1966 m. pasaulio futbolo čempionato Anglijoje jau šis tas išliko jo atmintyje, ypač rungtynės Vengrija – Brazilija – 3:1 ir, aišku, finalas Anglija – Vokietija – 4:2. Žymiai vėliau Dainius sukaupė visų nuo 1966 m. pasaulio čempionatų video įrašus, kuriuos suformatavo į DVD diskus. Ačiū visagaliam internetui.

Kaip atsirado aistra sporto literatūrai, sąlygojo vienas nereikšmingas įvykis. 1969 m. tėvelis pasikvietė sūnų tvarkyti rūsį, o ten – į ryšulius surišti „Sporto“ kelių metų egzemplioriai. Pradėjo juos vartyti, skaityti ir tai moksleiviui padarė tokį didelį įspūdį, kad nuo to laiko kilo „manija“ ne tik sportuoti, bet ir kaupti sportinę literatūrą. Kaip tik tuo metu Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komanda laimėjo savo turnyrą SSRS čempionato II lygos vietoje grupėje, ir tai dar labiau suteikė azarto futbolui ir apskritai – sportui. Tiesa, treniruotis futbolo vaikų grupėje neleido mama: girdi, futbolininkai dažnai traumuojami ir iš futbolo duonos nevalgysi. Ir nuvedė sūnų į plaukimo baseiną. Tačiau neužilgo šeima persikėlė į Lazdynų mikrorajoną ir su plaukimu teko atsisveikinti – toli reikėjo važinėti. Užtat vaikinas aktyviai dalyvavo sportiniame gyvenime, su klase dažnai laimėdavo mokyklos futbolo ir krepšinio varžybas. Tiesa, 1975 m. rudenį trumpam pateko į Vilniaus „Žalgirio“ jaunimo grupę pas tuometinį trenerį, praeityje garsų Lietuvos futbolininką Stanislovą Ramelį. O studijuodamas tuometiniame Vilniaus Inžineriniame Statybos Institute (dabar VGTU), porą metų atstovavo „Inžinerijos“ komandai Vilniaus pirmenybėse ir studentų varžybose. O va aistra informacijai apie sportą – lydėjo kasdien.

Asociatyvi nuotr.

Vien tik „Sporto“ negana

Nuo 1971 m. be „Sporto“ laikraščio Dainius pradėjo rinkti rusišką savaitraštį „Futbol-Chokej“, kurio kažkodėl nebuvo galima prenumeruoti, o reikėdavo nusipirkti spaudos kioske. Nuo 1972 metų tėvai sūnaus prašymu prenumeruodavo ne tik „Sporto“ laikraštį, o ir tuos užsienietiškus žurnalus, kuriuos buvo galima prenumeruoti: čekų „Stadion“, slovakų „Štart“, lenkų „Sportowiec“, vėliau vokiečių „FUWO“, lenkų „Pilka nožna“, dar vėliau – vengrų „Labduragaš“ („Futbolas“). Nuo 1972 m. (žiemos olimpinių Sapore) pradėjo rinkti iškarpas (daugiausiai iš sovietinių ir socialistinio lagerio periodinių leidinių) su sporto įvykiais ir jas klijuoti į didelio formato ir storio „kontorines“ knygas (tai mamos idėja rinkti sporto iškarpas). Tai tęsėsi iki 1990 m., kai tų knygų susikaupė per 50 ir bute nebuvo vietos, kur jas laikyti. Tad laikraščių ir žurnalų prenumeravimas irgi baigėsi apie 2000-sius: atsiradus internetui, visus leidinius galima rasti ten. Dabar dainius savo laikmenose yra sukaupęs visus pagrindinius rusų ir kitų šalių sporto leidinius.

O idėja rinkti statistinę futbolo informacija kilo 1974 m. per X pasaulio futbolo čempionatą kada blizgėjo Olandijos ir Vokietijos FR rinktinės. Tais pačiais metais mano draugas Edvardas jam padovanojo čekų knygą apie futbolą „Zlata knyha kopana“ su pasaulio futbolo čempionatų istorija ir visų čempionatų finalinių turnyrų rezultatais, komandų sudėtimis ir nuotraukomis. Nuo tada Dainius ir užsidegė rinkti visą futbolo statistiką, kas susiję su futbolu – ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Ilgus vakarus vyras praleisdavo M.Mažvydo bibliotekoje, kur ir iš įvairių periodinių leidinių ir knygų persirašydavo pasaulio, Europos, olimpinių žaidynių ir Lietuvos pirmenybių rezultatus. Vėliau, kai bibliotekose atsirado kopijavimo aparatai, šis darbas palengvėjo. O va rašomosios mašinėlės lietuvių kalba tais laikais be KGB leidimo nebuvo galima įsigyti, ir apskritai – jos buvo „deficitas“. Tik Garbačiovo laikais, 1987 m. Vilniaus universalinėje parduotuvėje pagaliau įsigijo spausdinimo mašinėlę lietuvių kalba.

Tas labai ilgas kelias iki knygų leidybos

Nuo tada Dainiui ir kilo idėja parašyti knygą apie pasaulio futbolo čempionatus, juolab, kad šiokios tokios informacijos apie tai jau turėjo. Tačiau prieš tai pasidomėjo: kokia leidykla išleistų. Tačiau jau artėjo didysis SSRS krachas, infliacija jau siautėjo, todėl išleisti tokią knygą be savo lėšų tapo įmanoma. Tiesa, 1988–1989 m. „Sporto“ laikraštyje, padedant legendiniam praeityje futbolininkui Stasiui Paberžiui ir „Sporto“ laikraščio tuometiniam korespondentui, keliuose numeriuose pateikiau seriją Lietuvos futbolo pirmenybių lentelių su visais rezultatais. Vėliau Kauno „Šviesos“ leidykla pasiūlė prisidėti, ruošiant 1990 m. sporto kalendorių. Į jį pateko keli straipsniai apie pasaulio čempionatų istoriją (1930–1986 m.), pirmą kartą (turbūt) Lietuvoje nuo 1944 m. pateikiau informaciją apie Baltijos šalių futbolo turnyrą ir kitą įdomią informaciją. Tačiau mano paruoštos knygos (apie 300 puslapių) apie 1930–1986 m. pasaulio futbolo čempionatus leidykla nesiryžo spausdinti.

Asociatyvi nuotr.

Lietuvai atkūrus valstybingumą, atsirado galimybė įsigyti Vakarų šalių spaudinių ir knygų, ir tik tuomet pašnekovas suprato, kokiame informaciniame „vakuume“ gyvenome“. Ir kai 1992 m. Europos futbolo čempionatas vyko Švedijoje, panaudojant ne tik rusų (tuo metu jau atsirado „Sport-Express“) bet ir vokiečių (pvz., „Sport Bild“, kurį jau buvo galima nusipirkti mūsų šalies spaudos kioskuose ir knygynuose), jau buvo galima gauti smulkią, išsamią statistinę informaciją ir iliustracijas, kas sovietų laikais buvo sunkiai prieinama. Pasibaigus minėtam čempionatui, vyras sėdo prie rašomos mašinėlės ir per tris mėnesius parašė apie jį knygą, panaudodamas „Sport Bild“ žurnalo iliustracijas. Vėliau įrišo savo kūrinį knygrišykloje. Taip gimė pirmoji Dainiaus „knyga“. rinko bei kaupė apie tai informaciją.

Tik kai atsirado skaitmeninė spauda, ledai pagaliau pajudėjo. Impulsą tam davė jo žmona Jolanta. 2013 m. pavasarį ji, pradinių klasių mokytoja, įsikalbėjo su savo kolege, kad yra spaustuvė, kuri leidžia knygas skaitmeniniu būdu ir praktiškai gali išleisti knygą nors vienu egzemplioriu už palyginti nedidelę kainą. Dainius susisiekė su spaustuvės vadybininku, jam šios knygos išleidimo idėja patiko, ir – knygų serijos „Pasaulio futbolo čempionatai“ leidimas – pagaliau pajudėjo. Vien per 2013 m. vasarą paruošė 3 tomus šios serijos, nes informaciją apie tai kaupė jau trisdešimt metų ir ją vis papildydavo, atsiradus vis naujoms galimybėms. Taip tų pačių metų rudenį pasaulį išvydo pirmosios trys knygos. 2013 m. lapkričio 13 d. „Lietuvos ryto“ televizija laidoje „Aktyvi Lietuva“ parodė trumpą reportažą „Futbolui paaukoti metai...“ apie Dainiaus aistrą futbolui ir jo istorijai bei – anonsavo minėtas knygas. O kitų metų pavasarį jo knygos jau buvo eksponuojamos „Knygų mugėje“ LITEXPO salėse Vilniuje.

Knygoms apie futbolą, regis, galo nematyti

Per sekančius keturis metus Dainiui pavyko paruošti dar 10 tomų. Pirmosios dvi knygos aprėpė po du čempionatus, nes tuo metu buvo sužaistas labai nedidelis rungtynių skaičius, o ir gerų iliustracijų buvo galima gauti neypatingai gausiai: I tomas – 1930 ir 1934 m. (342 psl.), II tomas – 1938 ir 1950 m. (442 psl.) O kuo daugiau dalyvių ir rungtynių, tuo didesnė knygų apimtis: III tomas – 1954 m. (388 psl.), IV tomas– 1958 m. (538 psl.) , V tomas – 1962 m. (534 psl.), VI tomas– 1966 m. (699 psl.), VII tomas – 1970 m. (660 psl.), VIII tomas – 1974 m. (548 psl.), IX tomas– 1978 m. (604 psl.), X tomas– 1982 m. (608 psl.), XI tomas– 1986 m. (716 psl.), XII tomas – 1990 m. (726 psl.), XIII tomas– 1994 m. (I dalis – 442 psl., II dalis – 442 psl.), XIV – 1998 m. (I dalis – 628 psl., II – dalis – 664 psl.). Minėtų tomų tiražai yra tokie, sako Dainius, kiek jų galima parduoti pagal išankstinius užsakymus. Vidutiniškai jie siekia iki 25 egzempliorių (šiuo metu) kiekvieno tomo ar dalies. Nes šiuo leidiniu domisi tikri futbolo istorijos fanatai. Knygų kainos svyruoja nuo 13 iki 20 eurų už egzempliorių (I dalį). Viršeliai su nuotraukomis spalvoti, viduje nuotraukos – juodai baltos.

Asociatyvi nuotr.

Knygų sandara yra tokia: pradžioje nurodomas šalies organizatorės parinkimas, po to atrankinių varžybų burtai ir jų pravedimo rezultatai – detalūs su visų žaidėjų vardais ir pavardėmis, rungtynių pravedimo data, vieta, teisėjų ir jų asistentų pavardėmis, stadionų pavadinimais, žiūrovų skaičiumi, nuobaudos žaidėjams (įspėjimai, pašalinimai iš aikštės, nurodant laiką), įvarčiai su jų autorių pavardėmis ir laiku, trumpais rungtynių aprašymais ir rungtynių, kartais dalyvaujančių komandų nuotraukomis. Po to seka atrankinių varžybų suvestinės, finalinio turnyrų burtų traukimas, komandų pasiruošimo rungtynių rezultatai. Toliau – finalinių turnyrų rezultatų techniniai duomenys (tokie pat, kaip ir atrankinių) su detalesniu rungtynių aprašymu ir gausesniu nuotraukų skaičiumi, iliustruojant statistiniais duomenimis. Pabaigoje seka finalinio ir viso čempionato statistika, geriausių žaidėjų ir komandų apdovanojimai, simbolinės rinktinės, visų iki tol vykusių čempionatų suvestinės, komandų žaidėjų paraiškos su statistiniais rezultatais, finalinio turnyro vietovių ir stadionų aprašymai ir statistika, teisėjai, rezultatyviausi ir geriausi žaidėjai, komandų – nugalėtojų žaidėjų trumpos biografijos (iki 1978 m.), čempionatų pravedimo metų svarbiausi politiniai įvykiai, turnyro emblemos ir atributika, naudota literatūra ir resursai, turinys. Iki 1990 m. buvo pateikiami olimpinių žaidynių futbolo turnyrų glausti rezultatai ir iliustracijos, taip pat kai kurie žymūs tarptautiniai trumpi turnyrai ir pan.

Kaip sako pats šių knygų autorius, palyginti su užsienio analogais, tokio formato ir turinio leidinių jam dar neteko aptikti. Jei čempionato finalinis turnyras aprašomas plačiai, tai atrankinės varžybos labai taupiai, kartais net viena eilute, be iliustracijų. Jei pateikiami atrankinių varžybų rungtynių statistiniai duomenys, tai jie nepilni, kartais net nenurodant įvarčių autorių arba, kelintą minutę buvo įmuštas įvartis. Todėl, prognozuoja Dainius, jo knygos, išverstos į anglų kalbą, turėtų paklausą užsienio, ypač Vokietijos ir Anglijos, rinkoje. Deja, vėl viskas remiasi į pinigus, ir – rėmėjų paiešką (o gal kas atsišauks, perskaitę šį straipsnį?)

O ateityje Dainius dar nori išleisti knygas apie Europos čempionatus, „Copa America“ ir kitus tarptautinius turnyrus, o taip pat Europos, „Copa Libertadores“ taures ir Pasaulio klubų čempionatus... Reikia tik noro, laiko ir aistros futbolui. Kaip toje Marijono Mikutavičiaus dainoje „Aš myliu Lietuvą“ – „Aš myliu futbolą, o ar mylit jį jūs?“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)