Daugelį tūkstantmečių gyvūnai buvo žmogaus grobis. Retsykiais žmonės į gyvūną žiūrėjo kaip į pavojaus šaltinį, ir visgi kur kas dažniau – kaip į medžioklės objektą, kaip į skanėstą, kaip į mėsos, pieno ir kailių tiekėją. Gyvūnai visada buvo ne tik medžioklės objektas, bet ir medžioklės pagalbininkai, vėliau – pagalbininkai dirbant žemę, transportuojantis. Žmonija visais savo vystymosi etapais sugyveno su kitomis biologinėmis rūšimis.
Tačiau dabartiniais laikais į gyvūną dažniausiai žiūrima kaip į draugą. Mokslininkai yra nustatę, kad 48 proc. visų amerikiečių šunų savininkų savo augintinį laiko šeimos nariu. 67 proc. iš jų mėgsta fotografuoti savo keturkojį draugą ir teigia, kad šios nuotraukos yra mielos. Net 73 proc. amerikiečių su savo šunimis miega vienoje lovoje, o 40 proc. šeimininkų švenčia savo augintinio gimtadienį. Taip pat reikia pastebėti, kad labai daug žmonių auginančių šunis ar kates, savo augintinius vadina „vaikais“, o save „mamytėmis“ ir „tėveliais“. Na, o jeigu auginami keli augintiniai, jie vienas kitam yra „broliai“ bei „seserys“.
Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad žmonės, norintys turėti gyvūną kaip draugą, dažniausiai renkasi šunis, po to pagal populiarumą einą katės, po to – visokiausi naminiai paukščiai, akvariumų bei tvenkinių žuvys. Gyvūnas vienišiems žmonėms atstoja ir draugą, ir partnerį, ir netgi vaikus – tyrimai rodo, kad apie 20 proc. vokiečių įsigijo gyvūną tam, kad nesijaustų vieniši ir galėtų rūpintis gyva būtybe. 15 proc. vokiečių gyvūną, dažniausiai šunį, įsigijo tam, kad turėtų žaidimų draugą.
Šunys taip pat žmonėms „teikia“ tokias „paslaugas“ kaip sargo, egzistuoja tarnybiniai policijos šunys, gyvuoja netgi ištisi kariniai šunų eskadronai. Šunys dirba ir civiliniame sektoriuje, pavyzdžiui, gelbėtojais. Jie atseka, kur yra žmonių po griuvėsiais, ieško pasiklydėlių miškuose, užuodžia, kur yra sprogmenų, narkotikų. Šunys taip pat gydo. Yra tokia gydymo rūšis – kaniterapija. Štai mokslininkas T. S. Geist teigia, kad tiek kaniterapija, tiek kitos gyvūnų terapijos rūšys yra tinkamos tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Minėtasis mokslininkas pats pritaikė šį metodą mokyklos aplinkoje, kurioje mokosi vaikai, turintys emocinių sutrikimų, todėl siūlo gyvūnų terapijos konceptualią sistemą, apimančią fiziologinį, psichologinį ir kognityvinį modelius. Šunys pasitarnauja kaip vedliai akliesiems. Gyvūnai dažnai pajunta artėjantį savo šeimininko epilepsijos priepuolį ar kitą sveikatos pablogėjimą.
Tačiau gyvūną daug kas renkasi ir kaip aukšto statuso ženklą. Pavyzdžiui, atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad net 25 proc. vokiečių rinkosi kilmingą šunį tam, kad pabrėžtų savo statusą, kad jų gyvenimas būtų dar prabangesnis. Tokie šunys (beje, ir katės) dažnai dalyvauja įvairiuose konkursuose, varžybose, paroduose. Šeimininkai, prižiūrėdami savo augintinius – statuso simboliu – išleidžia begales pinigų. Ne vienas yra prisipažinęs, kad sau negalėjo leisti to ar ano, nes augintiniui reikėjo šito ar kito.
Mokslininkė Leslie Irvine analizavo, kam žmogui reikalingas gyvūnas, ir pritaikė vadinamąją nepakankamumo teoriją. Ši mokslininkė mano, kad santykiais su gyvūnais siekiama kompensuoti santykių su žmonėmis trūkumą. Nors kategoriškai su tuo sutikti ir nereikėtų. Priešingai, gyvūnai yra socialiniai katalizatoriai, jie tarpininkauja tiesioginis kontaktas su kitais žmonėmis. Štai bendrą kalbą visada ras du žmonės, vedžiojantys savo šunis. Gyvūnų mylėtojai buriasi į įvairias draugijas. Organizuojamos įvairios eitynės. Pavyzdžiui, Vilniuje kartą per metus Gedimino prospektu savo mažomis trumpomis kojytėmis pražingsniuoja tūkstančiai taksų.
Kiti moksliniai sociologiniai bei psichologiniai tyrimai rodo, kad tie žmonės, kurie turi/turėjo augintinių ir tie, kurie niekada nelaikė naminių gyvūnėlių, labai skiriasi. Pirmiausia, tie žmonės, kurie niekada, netgi vaikystėje, nelaikė naminių gyvūnėlių, ne itin noriai palaiko nuolatinius ryšius su žmonėmis. Niekada, netgi būdami mažo amžiaus, neturėję augintinių asmenys yra linkę į pedantizmą: jie labai sureikšmina savo aplinkos, drabužių, kūno idealią tvarką ir švarą. Taip pat moksliniai tyrimai rodo, kad šuns niekada neįsigys tas asmuo, kuris vengia akių kontakto su kitais žmonėmis, nes šuo, tipenantis šalia šeimininko, savaime traukia praeivių dėmesį. Šunį renkasi tie, kurie nelabai paiso psichologinių atstumų, nes šunys aktyviai veržiasi į aplinką, nuolat yra kalbinami kitų žmonių. Tad nori nenori, ir šeimininkas įsitraukia į bendravimą.
Santykių tarp žmogaus ir gyvūno psichologiją paaiškina ir vadinamoji „persisotinimo“ mokslinė teorija. Kuomet žmogus gyvena prabangoje, pertekliuje, jis tuo geru gyvenimu neišvengiamai nori su kuo nors dalintis. Vieni tampa vaikų namų, našlaičių rėmėjais, kiti remia gyvūnų prieglaudas. Tačiau toks „nuotolinis“ rėmimas, kuomet tu nematai konkretaus savo labdaros gavėjo, psichologiškai netenkina. Todėl pasiimami konkretūs gyvūnai ir jiems suteikiamas puikus gyvenimas. Žmonės, norintys kažkam padaryti gera, dažniausiai pasirenka gyvūnus iš prieglaudos, dažnai netgi ligotus. Jos išgydo, auklėja, lepina. Ir puiku, pasaulis dėl to tik gražėja. Skeptikai čia tuoj paburbės, kad tokie žmonės lai pasiima iš vaikų namų našlaičių ir juos augina arba prisigimdo tuntus savo vaikų. Bet žmogus yra laisvas rinktis. Vieni renkasi vaikus, kiti gyvūnus, o dar kiti – ir tuos, ir tuos. Niekas niekam negali nurodyti kaip elgtis.
