– Vis daugiau tarp jūsų kolegų pasaulyje pasigirsta balsų, kad dabartinę šio viruso sukeltą pasaulinę pandemiją galima palyginti kone su trečiuoju pasauliniu karu….
– Taip, tokios nuomonės išsakomos, ir pakankamai argumentuotai. Juk bet koks, o ypač – globalus (koks ir buvo antrasis pasaulinis karas) – tai ne tik grynai kariniai veiksmai. Tai ir milžiniškas psichologinis stresas tai patiriančioms kariaujančiųjų pusių visuomenėms. Ir visai nesvarbu, kad karo veiksmai gali vykti už šimtų ar tūkstančių kilometrų, to atgarsiai labai, kartoju, labai veikia ir užnugaryje esančių žmonių psichikas (o kartu – ir jų fizinę būklę). Plius atkreipkite dėmesį, kokia dabar vartojama leksika bei frazeologizmai – vis at į labai artima karo sąlygomis. Tad galima pritarti kolegų mintims, kad ši pandemija – tai karas.
– Ir visų pirma, kaip gi su tuo susitvarko mūsų valdžia?
– Deja, bet turiu konstatuoti, kad svarbiausias bet kurios valdžios koziris – pasitikėjimas – mūsų visuomenės yra gerokai muštas. Regis, žmonėms iki šiol taip ir neaišku: už ką atsakinga Vyriausybė, už ką – Sveikatos apsaugos ministerija, už ką – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras bei už ką – Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Kokia tarp šių institucijų koordinacija bei–veiksmų planas artimiausiai perspektyvai ir, kas ne mažiau svarbu –i lgalaikei perspektyvai?? Nieko nežinia ir nežinia, kada tai bus paskelbta visuomenei. O kai staiga paaiškėja, kad „iš kažkur“ atsirado kone tūkstantis mirusiųjų, tai kaip visuomenei tai vertinti?
Tik kaip dar vieną nepasitikėjimo pliūpsnį visos valdžios struktūrų atžvilgiu. Ir čia jokie kvaili pasiteisinimai (kaip teisinasi varomas iš darbo NVSC vadovas) negalimi. Tęsiant karo temą, įsivaizduokite situaciją: pulko vadas dėl nemokšiško vadovavimo pražudė daugumą pulko karių, tačiau vadovybei drįsta teisintis: „Aš gi viską padariau pagal taisykles, tai kodėl jūs mane dabar teisiate?“ Taip ir kai kurių institucijų vadovai bando teisintis, nesuvokdami, kad dabar ne taikos, o karo sąlygos. O karo sąlygomis reikia nugalėti ir labai pageidautina, –su mažiausiais gyvosios jėgos bei technikos nuostoliais.
– Gerai, tarkime naujoji valdžia dar pati nesusigaudo, kas už ką atsako. Tačiau žmones vienijantį ir bent kiek optimizmo įkvepiantį tikslą gali iškelti?
– Tai būtina padaryti kuo greičiau. Ir tikslas – šūkis čia tegali būti tik vienas: kada – daugmaž – mes vėl grįšime į normalų gyvenimą. Taip, dabar antroji pandemijos banga, su pertrūkiais gauname vis naują vakcinos dozę, tų dozių kol kas aiškiai per mažai, tačiau...Tikslas turi būti iškeltas ir visuomenei pateiktas: mes dedame visas pastangas, kad pavasarį-vasarą-rudenį – ar dar vėliau mes grįšime į normalų gyvenimą. Puikus tam pavyzdys – Izraelis. Ši valstybė jau paskelbė, kad baigs skiepyti visus savo piliečius jau kovo pabaigoje. Įsivaizduojate? O mūsų valdžia tikriausiai nežino, kada bent bus paskiepyti visi medikai ir tų tarnybų darbuotojai, kurie labiausiai ir susiduria su šia pandemija. O juo labiau – visa visuomenė.
– Ir jei pasitikėjimo valdžios veiksmais kol kas mūsų visuomenėje lyg ir nėra, ką kiekvienas iš mūsų gali nuveikti, kovodamas (vartojant karo metų terminologiją) su pandemija?
– Tai yra labai svarbu, nes, kaip jau skelbia mano kolegos, per antrąją pandemijos bangą apie 15 proc. išaugo įvairių psichikos sutrikimų skaičius. Vadinasi, visuomenei reikalingos, pavartosiu tokį terminą, periodinės autogeninės treniruotės. Kaip stiprinti, grūdinti, neleisti suglebti mūsų psichinei sveikatai. Tai galėtų būti, pvz., periodinės laidos/transliacijos per TV, radiją ar internetu. Juk Lietuvoje yra nemažai ir puikių psichologų bei psichiatrų, tad kažkodėl ir toliau, kaip ir per pirmąją pandemijos bangą, nesigirdi jų balso, kuris dabar nemažai daliai žmonių yra taip reikalingas.
– Gal galite sukonkretinti, kuo ir kaip mes kiekvienas iš mūsų galime padėti patys sau, jei mūsų psichologų bei psichiatrų pagalba, vėl vartojant karo terminą, dar tik pakeliui į fronto liniją?
– Vardiju. Ir tai yra gana paprastos priemonės, kurias puikiausiai gali atlikti kiekvienas iš mūsų. Taigi, visų pirma, labai svarbus fizinis aktyvumas. Ėjimas, pasivaikščiojimai, bent minimalūs darbai/fiziniai pratimai labai padeda įveikti ir lengvas psichines negalias, ir – depresijas. Nes dabar, ir dėl pandemijos, ir dėl klimatinių sąlygų dauguma iš mūsų tik sėdi ir sėdi. Per dienų dienas. Tad – judėkime – kaip galime, kur galime ir – kuo daugiau.
Antra, visi dabar mato, kokios spalvos (cepelinų) yra dangus viršum mūsų galvų. Ir saulės mes nematome ar ne trečią savaitę iš eilės. O šviesa mums būtina, kaipo ir oras. Tad bent 1 val. per dieną įjunkime kambaryje ar kabinete, kuriame būname, kuo daugiau šviesos šaltinių. Plius dabar parduodamos ir specialios lempos, kurios spinduliuoja saulės šviesos bangas. Žodžiu, būkime šviesoje, o ne dabartinėje prieblandoje.
Trečia, labai pageidautina vartoti maisto produktus, kuriuose yra daug omega-3 papildų. Tai visų pirma – žuvų produktai.
Trečia, laikykimės dienos režimo – kiek ir kada miegame, kiek ir kada dirbame, ir – kiek ir kada valgome. Bei – nepatingėkime kasdien bent kiek mankštintis.
Ketvirta ir tai labai svarbu. Bendraukime. Net ir telefonu ar per kompiuterį, jei negalime gyvai. Bendravimas – tai kartu ir psichologinė pagalba vieni kitiems. Juk mes, žmonės, socialiniai padarai, mums tiesiog būtinas bendravimas. Ir bendraudami neakcentuokime neigiamų epizodų ar momentų, o stenkimės pamatyti – atrasti teigiamus. O jei dar mums pavyks vienas kitą pralinksminti ar prajuokinti – tai bus apskritai puiku.
Tad kviečiu visus pabandyti – kiek tik leidžia kiekvienam jėgos, valia bei noras–ir laikytis mano išsakytų patarimų. Ir gal taip Jūsų asmeninis kompasas padės jums žymiai lengviau įveikti ir šį pandemijos laikotarpį.
