Keisti veiklos kryptį, profesiją tampa tendencija: atsiranda vis daugiau galimybių darbuotojams ne tik įgyti naujų kompetencijų ir taip prisitaikyti prie besikeičiančios darbo rinkos. Dabar kaip niekada palanku persiorientuoti į naują darbą tiems, kurie nori kardinaliai pakeisti veiklos kryptį tiems, kas drąsiai renkasi darbus ir veiklas ne pagal atlyginimą, statusą, pareigas, o pagal tai, kur yra daugiau erdvės padėti ir duoti, kur yra daugiau prasmės, savirealizacijos būdų ir įžvalgų, kad ateityje finansinė ir emocinė situacija gali ženkliai pagerėti. Užimtumo tarnybos ir Lietuvos profesinių mokyklų siūlomos persikvalifikavimo galimybės, trumpalaikių kursų gausa bei vis dažniau ne diplomo, o reikalingų kompetencijų, ekspertinės patirties ir kūrybiškumu pasižyminčių darbuotojų ieškantys darbdaviai atveria naujas perspektyvas tiems, kurie rimtai susimąsto apie profesinės veiklos pakeitimą. Viena alternatyvų – tinklinės rinkodaros verslo vystymas.
Pasaulinės tiesioginės prekybos asociacijos atlikto tyrimo duomenimis, pasaulyje 2019 m. šioje srityje dirbančių žmonių buvo net 23 proc. Baby Boom kartos atstovai, daugiau nei penkiasdešimt penkerių metų amžiaus vyrai ir moterys. Lietuvos tiesioginės prekybos asociacijos duomenimis, šį verslą žmonės renkasi dėl tokių vertybių, kaip nepriklausomybė, pajamos, pripažinimas, bendravimas, kokybė, socialumas, pasitenkinimas, augimas, tad natūraliai kyla klausimas, kodėl šių vertybių žmonės pasigenda daugelyje darboviečių?
Kaina už prestižą ir socialinį statusą
Valstybės tarnyba, socialinės garantijos, karjeros galimybės, fiksuotas atlyginimas, jaukus naujai suremontuotas kabinetas, ilgėjančios kasmetinės atostogos ir kylantis atlyginimas – tokie Gerdos Veselgienės, dirbusios teisme teisėjo padėjėja, darbo privalumai. „Turėjau ambincingą tikslą – daryti teisininkės karjerą. Būdama 36 metų baigiau magistrantūros studijas, dalinasi pašnekovė. Pasinaudojusi tinklinės rinkodaros industrijos galimybe papildomai užsidirbti, buvusi teisininkė nemanė, kad iš šios papildomos veiklos gali išsivystyti verslas, tačiau suprato, jog prisidurti prie atlyginimo galima, todėl po 8 darbo valandų su malonumu nerdavo į „užklasinę“ veiklą. „Ir taip devynerius metus – dieną darbe, vakare versle,“ – pasakojo Gerda Veselgienė.
„Dirbdama valstybinėje tarnyboje, mačiau iš arti, kaip už akių „vertinami“ vyresnio amžiaus darbuotojai. Jaunimas atvirai pareiškia, kad reikia jaunų žmonių. O kaip jaustis tiems, kuriems 50+, 60+? Daugelis sutiktų vyresnio amžiaus žmonių sako, pavargau nuo šito darbo, vos suduriu galą su galu, bet aš nieko negaliu pakeisti, nes aš daugiau nieko gyvenime nemoku, gaila diplomo, kažkaip „prastumsiu“ iki pensijos. Nors „prastumti“ dar reikia 10–15 metų. Suvokiau, kaip baisu, kai žmogus tarsi susimažina ir išduoda save, savo norus, talentus, savigarbą, mylimas veiklas ir taip praeina gyvenimas. Aš dažnai klausdavau savęs, kur aš būsiu po 5–10 metų, jei dabar nieko nekeisiu? Kokia bus mano savijauta, savivertė, finansai, kokia prasmė? Šie klausimai mane labai motyvavo kažką keisti visų pirma dėl savęs.
Stabilaus atlyginimo vertė
Ne paslaptis, kad stabilus darbas ir fiksuotas atlyginimas – tai itin svarbūs faktoriai, lemiantys darbinės veiklos pasirinkimą. Motyvacija tokia stipri, kad net ir fiziškai bei emociškai varginantis darbas imamas suvokti kaip norma – „dirbti įmanoma, gerai, kad moka algą ir turi darbą“.
Anot Gerdos Veselgienės, darbe gaunamas fiksuotas atlyginimas, kuris visai nepriklauso kokiais krūviais ir kokio sudėtingo funkcijos atliekamos, motyvuoja iki tam tikro laiko. Monotonija, nuo tavęs nepriklausančios darbų apimtys kelia įtampą, kuri veda prie rimtesnių problemų. „Tada ir susimąsčiau, apie kokį stabilumą ir kokį atlyginimą aš galvoju. Jaučiausi, kaip statistinis vienetas, kuris turi atlikti savo funkciją ir tiek. Tuo metu vystydama tinklinės rinkodaros verslą, greitai pajutau, jog gaunu ne atlyginimą, o atlygį, t.y. sumokama už realiai atliktą darbą. Noriu pasididinti pajamas, darau daugiau tikslingų veiksmų ir mano padidėjęs darbo krūvis augina ir atlygį.
Užtarnautos atostogos – privilegija
„Aš supratau ir visiškai sutinku, kad dirbdama valstybės tarnyboje, priklausau sistemai ir privalau laikytis nustatytos tvarkos ir taisyklių“, – dalinosi sėkmingai jau 11 metų verslą vystanti Gerda. Pasak jos, užtarnautos atostogos yra ir teisė, ir, deja, privilegija.
„Kaip žinia, dauguma žmonių nori atostogauti vasarą. Taip buvo ir mano darbovietėje. Vasarai sustyguojamas atostogų grafikas, kad visada dirbtų ne mažiau trečdalis darbuotojų. Suprantama, tiems kas dirbdavo vasarą, tekdavo dirbti padidintais krūviais ir tos saulutės mažai tematydavo per nesibaigiančių dokumentų kalnus. Kadangi 2018 metų pradžioje mes su vyru žinojome, jog spalio mėnesį vyksime į JAV, todėl vasarą ramiai pasirinkau dirbti“, – pasakojo Gerda.
„Kolektyvas žinojo, jog aš savo užtarnautas kasmetines atostogas išnaudosiu rudenį kelionei. Visą vasarą gyvenau mintimis, kaip mes keliausime, kokias valstijas aplankysime, rezervavau viešbučius ir automobilius, susipirkau vidinius skrydžius ir net bilietus į populiarias lankytinas vietas. Viską iki smulkmenų susidėliojau ir vasarą leidau dirbdama. Rugsėjo mėnesį, kai visi jau sugrįžo iš atostogų, sužinau, kad dalis kolegų dėl tam tikrų priežasčių negali dirbti ir teks toliau juos pavaduoti. Man buvo praneša, kad dėl susiklosčiusios situacijos neišleis manęs atostogauti, nebent aš gausiu raštišką visų kolegų sutikimą“.
Gerda atviravo, kad tuomet pyktis nesukilo, nebuvo ir noro įrodinėti, kad taip neteisinga, ar pasijausti auka. „Bet puikiai atsimenu tą jausmą ir mintis, kurios pradėjo sukti kaip sugreitintame kine: „aš privalau pasirūpinti savimi“, „niekam neleisiu sugriauti savo tikslo“. Ėmiau galvoti, ką galiu padaryti geriausio, kad daugiau taip niekada nepasikartotų.
Aš įvykdžiau nurodymą ir sėkmingai atostogas leidau Amerikoje. Turėjau laiko pabūti su savimi, susidėlioti prioritetus gyvenime, išsigryninti savo vertybes ir vien nuo minties, kad aš laisva rinktis ir daryti drąsius sprendimus, man pasidarė kažkaip keistai lengva, tarsi manyje išsiliejo šviesos vulkanas.
Dabar aš dėkinga šiai situacijai, nes ilgai nedrįsau išeiti iš vadinamos saugios komforto zonos, nors sutuoktinis jau seniai kalbino palikti tas valdiškas karjeros kopėčias. Po šios kelionės į save aš jau negalėjau sugrįžti į ankstesnę statistinio vieneto būseną. Jaučiausi tarsi išlindusi pro rakto skylutę ir nėra kelio atgal. Negalvojau, kiek man metų, kad aš jau nieko geriau gyvenime nerasiu, kaip mano pensija, gaila stažo ar diplomo, kur garantijos ir pan. Nesvarbu, kad 50, aš padariau sprendimą, pakeitusį gyvenimą.
„Susikišau“ savo teisininkės Ego į giliausias kišenes ir buvau atvira tinklinės rinkodaros verslo pasiūlymui. Nuoširdžiai ir nuolat mokiausi, tobulėjau kaip asmenybė ir kaip šios verslo srities profesionalė, giliai ir plačiai pažinau šio verslo subtilybes, kurios mane dar labiau sustiprino. Dabar aš jau savo pavyzdžiu įkvėpiau ne vieną, kuris nori ne tik susikurti finansinę gerovę, bet ir turėti pasirinkimo laisvę kada, kiek ir su kuo dirbti, kada atostogauti ir kiek laiko keliauti. Čia niekas neklausia, kiek tau metų, neprašo tavo diplomų, nesvarbu, koks tu buvai vakar, svarbu, kuo tu nori būti šiandien ir rytoj, kiek tu pasiruošęs įdėti pastangų dėl savo tikslo.
Tikiu, nes savo kailiu išbandžiau, kad tinklinė rinkodara – tai galimybė neturint pradinio kapitalo ir patirties versle susikurti papildomą pastovų pajamų šaltinį.
