Pradžioje konsultavausi su artimųjų išmintimi ir gaudavau atsakymą, kad gal kažkada vaikystėje esu nušąlęs ir todėl dabar šąla. Pabandžiau šalto – karšto vandens kontrasto procedūras, bet tai nepadėjo. Tuomet kreipiausi į daktarus ir gavau hipotezę, kai tai sutrikusios kraujotakos pasekmė. O kas lėmė tai yra daug priežasčių. Kadangi neturėjau nei laiko nei noro minti poliklinikos koridorius pradėjau stebėti save. Galima sakyti pradėjau atlikinėti ką dabar vadina mindfulness.

Ką parodė mano stebėjimai?

Pastebėjau, kad vakarais prieš užmiegant, kai jau esu toje būsenoje, kad suprantu jog tuoj užmigsiu kojos sušyla. Ir pastebėjau, kad rytais atsikėlus jos kurį laiką būna šiltos. Ilgai galvojau, kad tai dėl vertikalios padėties kraujas teka laisviau ir taip nesutrinka apytaka.

Darbe laikydamas kojas ant radiatoriaus pastebėjau, kad jos sušyla, bet tik tol kol laikau. Tačiau pastebėjau ir sąryšį, kad šiluma mane atpalaiduoja, malšina stresą. Tuomet nežinojau ar tai suveiks, bet pradėjau mintimis įsivaizduoti kaip varinėju kraują po kojas, žemyn, aukštyn. Kilo mintis, kad jis galimai kažkur stringa. O stringa kodėl? Tada strigimą surišau su miegojimu. Kai miegu aš atsipalaiduoju, man tai suteikia malonumą ir galbūt to pasekmė yra kad kažkokie blokai atsipalaiduoja.

Minties rutuliojimas

Kai pradėjau galvoti, kad atsipalaidavimas yra susijęs su koju sušilimu, stengdavausi mintimis bandyt atpalaiduoti kojas. Ir nežinau kiek tai savitaiga, kiek veikė atsipalaidavimas, bet kojos sušildavo. Atsižvelgdamas į tai pradėjau keisti gyvenimo būdą. Pradėjau labiau atsižvelgti į pyktį, nerimą, įtampą. Pradėjau keisti dienotvarkę, įsitikinimus. Metaforiškai kalbant pradėjau dirbti su galva, kad sutvarkyti kojas. Keista, taip? Bet juk atšalus kojas peršti gerklė. Tai kodėl kojų susargdinti negalėtų 20 centimetrų aukščiau esanti galva? Man taip patiko ši mintis, kad pradėjau naršyti internetą ir ieškoti informacijos apie tai.

Rezultatai

Radau įvairių šaltinių, subendrinau jų informaciją ir priėjau tokios išvados. Tai nėra moksliškai patvirtinta išvada, bent tokios neradau. Tačiau tai yra išvada patvirtinta mano empirinių stebėjimų, mano praktikų ir mano gauto rezultato. Kai tik susimažinau kasdienybėje įtampą, kojos atsigavo. Ir taip būdavo nuolatos. Tik atsiranda įtampa ir grįžta galūnių šalimas. Kodėl taip yra?

Kodėl taip yra?

Moterys dažnai skundžiasi šąlančiomis galūnėmis. Moterys dažnai akcentuoja, kad joms reikia saugumo. Aš nesu moteris, bet esu žmogus, o žmogui reikia saugumo, tik ne visi tai nori pripažinti. Kai kam gėda pasirodyti silpnu, todėl jie neigia savo saugumo poreikį. Bet eikime toliau. Patiriant psichinę įtampą, kūno audiniai patiria įtampą. Kažkur skaičiau, kad kai spazmuojasi kojų raumenys sutrinka kraujotaka. Gal net kraujagyslių sienelės spazmuojasi ir taip sutrinka kraujotaka. Įtampa tampa kraujotakos išbalansuotoju. Patiriant įtampą kraujas subėga į vidaus organus. Skaičiau, kad tai yra dėl to jog sužeidimo metu nepatirti nukraujavimo. Taigi chroniškas nesaugumo pojūtis kelia nuolatinę įtampą, kuri skatina audinių įsitempimą ir kraują sutekina į vidaus organus. Dėl to išsibalansuoja kraujo paskirstymas ir galūnės, kurios neturi vidinių organų patiria kraujo stygių.

Taigi atliekant nuolatinę savistabą galbūt pamatysite nesaugumo ir kraujotakos sutrikimo koreliaciją. O kaip tvarkytis su nesaugumu – jau kita, platesnė tema.

Esu savianalizę ir savistabą mėgstantis žmogus, todėl nemažą dienos dalį praleidžiu stebėjimuose. Anksčiau patikdavo stebėti kitus žmones, bet jau geras dešimtmetis stebiu save. Stebiu save ir aprašau savo stebėjimus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)