– Taigi, šventinis periodas baigėsi ir vėl tęsiasi ta, kaip daugelis pasakytų, pilka kasdienybė...
– Šv. Kalėdos, Naujieji Metai – tai puiki ir būtinai – prasminga – proga linkėti vienas kitam laimės. Žodį „laimė“ žino visi, bet tiksliai apibūdinti jo reikšmę nelengva. Tačiau akivaizdu, kad sakantis: „praėjusieji metai man buvo laimingi“, ir besigiriantis: „tą vakarą buvau laimingiausias žmogus pasaulyje“, kalba apie skirtingus jausmus. Dėl šios priežasties kartais patys sau gadiname šventes ir džiaugsmą, elgiamės kaip vaikai svajojantys kasdien valgyti šokoladą ar bent jau – dirbti saldainių fabrike. Gal užaugęs ir ten įsidarbinęs kas nors iš pradžių ir mano pakliuvęs į rojų, bet po kelių dienų į šokoladą nei žiūrėti nebenori (vieną ką reiškia to karšto šokolado kvapas, lydintis kiekvieną po tokios įmonės teritoriją).
Žodžiu, žmogus vertina savo dabartį pagal praeities patirtį. Jeigu sulaukėme to, ko ir laukėme, tai nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto tarsi ir nepajuntam. Jei nutinka kas geresnio, negu tikėtasi, pasijuntame laimingi, jei kas blogesnio – nelaimingi. Todėl siekiantis laimės žmogus atsiduria tarsi ant judančio treniruoklio takelio. Kuo greičiau jis bėga ar, kitaip sakant, kuo daugiau laimės patiria, tuo daugiau tikisi, todėl jo norų išsipildo mažiau. Kad ir kaip greitai jis bėgtų, nors labai stengtųsi pavyti laimę, vis tiek liks kone ten pat.
– Šis Jūsų požiūris gali mus ir paguosti, ir nuvilti?
– Kai kam pasiseka laimėti loterijoje. Suprantama, jie džiaugiasi. Ar jie gali tikėtis vėl laimėti, ir vis didesnes sumas? Tikėtis, žinoma, gali, bet laimėti – vargu bau. Taigi ir didesnės laimės neturėtų patirti. JAV buvo tirti loterijose laimėję milijoną žmonės. Jie nesijautė laimingesni negu anksčiau ir – nesitikėjo po kelerių metų tapti laimingesni.
Kai kam ir labai nepasiseka. Pavyzdžiui, ištinka paralyžius, prarandamas gebėjimas savarankiškai judėti. Tiriant šiuos žmones paaiškėjo, kad dauguma jų sumažina savo lūkesčius, atranda naujų tikslų ir jie... nesijaučia daug nelaimingesni už sveikuosius.
– Gal ne į temą, tačiau kalbantis pošventinio sindromo tema, sunku apeiti religijos reikšmę žmonių gyvenime.
– Visos religijos siekia padaryti žmogų laimingą. Visos religijos propaguoja laikiną susilaikymą nuo malonumų. Pasninkas, susilaikymas „programuoja“ labiau vertinti kasdienybę, verčia kreipti mintis į kitokio pobūdžio, dvasingesnius džiaugsmus. Psichologiniai tyrimai rodo dvi laimės kūrimo krypti: rinktis prasmingus gyvenimo tikslus, didinti malonių išgyvenimų skaičių bei – mažinti nemalonių išgyvenimų.
– Pripažinus šias tiesas, kokią belieka padaryti išvadą?
– Norintys būti laimingais bent jau turėtų pamėginti tokiais tapti. Visų pirma jiems dera atsakyti į klausimą: kokių ilgalaikių tikslų jie siekia? Ir kiek praeitais metais priartėjo ar nutolo nuo jų (kartu projektuojant ir šių metų ilgalaikius tikslus). Be to, tiktų pradėti ugdytis laimei būtinus bruožus: norą labiau domėtis kitais asmenimis, gebėjimą rūpintis kitų žmonių nors ir nedideliais džiaugsmais. Suprasti, kad reikia branginti artimus santykius, o ypač šeimą bei – vengti visokio nesaikingumo. Visa tai turėtų padaryti mūsų gyvenimą malonesniu, bet tai, aišku, nuo įvairių nemalonumų, erzinančių smulkmenų mūsų niekada neapsaugos. Išeitis? Protinga būtų kreipti kuo mažiau dėmesio į nesėkmes, ypač į mažas ir tokias, kurios praeina ar ištaisomos tarsi savaime, be didesnių pastangų. Bet šiuo patarimu, kaip ir daugeliu kitų gerų patarimų, nėra lengva sekti, tačiau bandyti – verta.
