Bet už kiekvienos migranto sėkmės istorijos visada slypi ryžtas rasti savo nišą naujoje rinkoje, būti lankstesniam savo strategijoje ir pasirengusiam dirbti 24 valandas septynias dienas per savaitę. Tiesa, pastarąjį bruožą, pripažįsta maskviečiai, Lietuvoje jie pamažu prarado – Vilnius, gerąja žodžio prasme, paveikė juos raminamai.
„Delfi“ projekto „Naujasis gyvenimas. Kryptis – Lietuva“ dalyviai – Julija ir Olegas nevadina savęs emigrantais, juk ir dabar jiedu dažnai lankosi savo gimtoje Maskvoje. Todėl, jų supratimu, jie neemigravo, o persikėlė. Bet jų namai dabar – Vilnius. Net ir neramiu karantino laikotarpiu šeima vis dėlto linkusi gyventi Lietuvoje, ne Rusijoje. O mes, tam, kad nepažeistumėme karantino taisyklių, interviu užrašėme madingu nauju formatu – per „Zoom“.
Julija: Čia ir vaikams patogiau, ir mums taip pat. Labai išgyvename dėl artimųjų ir draugų, kurie gyvena Rusijoje. Palaikome su jais ryšį kiekvieną dieną. Ten viskas vėluoja maždaug dviem savaitėmis. Čia karantinas prasidėjo kovo viduryje, o Maskva griežtų priemonių ėmėsi tik paskutinėmis kovo dienomis.
Olegas: Aš asmeniškai esu labai patenkintas tuo, kad mūsų šeima Vilniuje. Aš čia netgi sudariau vadinamąjį „suvokimo indeksą“. Viruso plitimo greitis – tai tam tikras šalies išsivystymo lygis: priemonės, kurias greitai ir bendromis jėgomis priima vyriausybė, kariškiai ir piliečių visuomenė, padaugintos iš piliečių pasirengimo paklusti tokioms priemonėms. Ir Vilnius šia prasme įkvepia. Miesto centras ištuštėjo labai greitai, vos tik vyriausybė ėmė svarstyti, kaip reaguoti. Šiaip jau, mes balsavome už buvusį merą Artūrą Zuoką, bet džiaugiamės, kad šiuo metu dirba jauna komanda. Ir, mano požiūriu, ji priima sprendimus operatyviau ir, gerąja prasme, griežčiau nei vyriausybė.
Kodėl prieš septynerius metus jūs persikėlėte būtent į Lietuvą?
Olegas: Mes visada norėjome persikelti – net iki ekonominės krizės ir karo su Ukraina pradžios, bet šis noras nedominavo mūsų gyvenime. Visada supratau, kad valdžia šalyje faktiškai nedaug keičiasi nuo 1917 metų Spalio revoliucijos. Ir kartą per šimtą metų žmonių sąmonėje neįvyko jokių pokyčių, tad kaip galima buvo jų tikėtis? Pradėk nuo savęs? Bet mes niekada ir nedergėme nei savo, nei svetimame prieduryje...
Iš pradžių susiruošėme į Čekiją, bet staiga sužinojome, kad ten staiga sugriežtino migracijos įstatymus. O tada gimė sūnus, po ketverių metų – duktė, – ir jau ne migracija mums rūpėjo.
Prieš aštuonerius metus aš paskambinau draugui sužinoti, kaip jam klostosi reikalai dėl emigracijos už vandenyno. Jis atsakė, kad vilčių nedaug ir kad kitą dieną jis skrenda į Vilnių. Aš nustebau: kodėl į Vilnių? Jis paaiškino, kad Lietuvoje galima, kaip verslininkui, įgyti nuolatinio gyventojo statusą ir nusiuntė man kelias nuorodas. Aš greit susipažinau su informacija, perpasakojau viską Julei ir pranešiau, kad jau kitą dieną planuoju ten skristi. Žmona palaikė šią mano idėją: na ką gi, nusiimk pinigų ir pirmyn. Tiksliai pamenu, kad lygiai po dviejų minučių perskambinau draugui ir informavau, kad skrendu su juo. Procesas pajudėjo. Aš periodiškai skraidžiau į Vilnių, mėgavausi Senamiesčiu... Juokinga, bet tuo metu Rusijoje buvo draudžiama tiekti „Borjomi“, kuris laisvai, dar ir stiklinėje taroje, buvo parduodamas Vilniuje – veždavau namo tokią pseudokontrabandą.
Maždaug po metų reikėjo apsispręsti, ar sūnus rudenį eis ar neis į mokyklą. Supratome, kad jeigu sūnus į pirmą klasę eis Maskvoje, tai mes tiksliai ilgam įstrigsime Rusijoje. O dar lemtingam žingsniui kurstė artėjanti mokyklinė reforma, ir apskritai smunkantis švietimo lygis. Mes išnagrinėjome įvairias mokyklas Vilniuje, ir galiausiai išsirinkome tarptautinę.
Bet, kalbant atvirai, mes į Lietuvą žvelgėme kaip į trampliną, nemanėme, kad liksime čia gyventi. Svajojome apie Tailandą ir Kiprą, kur šilta. Bet galiausiai nugalėjo patogus susisiekimas su Rusija, kur liko giminės ir artimieji, taip pat tikimybė, kad greitu laiku pavyks legalizuotis. Mums Vilnius – tai mūsų mylimo Singapūro „alter ego“, tik už lango nematyti jūros ir dažnai šalta bei apsiniaukę.
Kokį verslą praktikavote, kai kėlėtės, ir kaip gimė mintis sukurti ugdymo centrą?
Olegas: Mano verslas susijęs su internetu. Tai nuotolinis darbas. Aš kai kurių savo klientų, su kuriais dirbu jau penkiolika metų, nesu niekad matęs ir gyvai nebendravęs. Kai Lietuvoje cirkuliavo litas, dirbti iš čia buvo labai naudinga. Bet mano darbui vieta faktiškai neturi reikšmės.
Julija: O aš seniai svajojau įkurti vaikų centrą. Bet, laimei, mes nespėjome jos realizuoti Maskvoje.
Iš pradžių subūrėme kelias įvairaus amžiaus vaikų grupes, nes mūsų sūnui ir draugų vaikams, kurie mokosi tarptautinėje mokykloje, buvo būtinos rusų kalbos pamokos. Vėliau atsirado menų istorijos pamokos. Iš pradžių mūsų centrą lankė tik vaikai iš atvykusių šeimų. O vėliau paaiškėjo, kad ir vaikų mamoms taip pat reikalingos pamokos – tik lietuvių kalbos. Pasirinkome metodiką, pakvietėme pedagogą ir pradėjome mokytis su mūsų mamomis. O tada ėmėme organizuoti vasaros stovyklą. Jau dvejus metus priimame ne tik vietinius vaikus, bet ir iš užsienio – Italijos, Ispanijos, Amerikos, Baltarusijos ir Rusijos. Tai vaikai, kurie atvyksta pasisvečiuoti pas senelius, o kartu dar ir lanko mūsų pamokas. Dabar mūsų mokinių amžiaus kategorija siekia iki 60 metų. Galiausiai mes pamažu išaugome į ugdymo centrą.
Vaizdo tinklalaidė. „Aistra mokymui“
Ar lengva buvo rasti klientų? Juk jūs visgi migrantai, potencialus klientas gali nuspręsti, kad nepakankamai gerai žinote vietos specifiką... Kaip pavyko užkariauti pasitikėjimą?
Julija: Į centro atidarymą atėjo aštuoniasdešimt žmonių. Bet svarbiausia – ne atrasti, o išlaikyti. Iš šių aštuoniasdešimties liko vos dvidešimt, daugiausia draugai ir pažįstami. Mes juos suskirstėme į grupes pagal amžių ir pradėjome mokytis. O vėliau žmonės pas mus ateidavo, pamatę reklamą, išgirdę rekomendacijų. „Ant kojų“ atsistojome maždaug per trejus metus.
Olegas: Kadangi dirbu su interneto technologijomis, aš pamėginau perkelti Maskvoje įgytą patirtį į Vilnių. Mes sukūrėme kokybišką svetainę. Pradėjome reklamuotis. Bet čia, Vilniuje, ilgas pardavimų ciklas. Jeigu Maskvoje aš ryte įdedu reklaminį skelbimą, tai jau po kelių minučių man skambina pirmasis klientas, mes pasirašome sutartį, tą pačią dieną sulaukiu apmokėjimo į sąskaitą, ir jau kitą dieną prasideda darbas.
O kodėl taip yra? Rinka maža?
Olegas: Tai lemia visa eilė veiksnių, Pirmiausia, migrantai iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos puoselėja didžiausią iliuziją, esą rinka veikia kaip namie. Bet Lietuvoje kitas mentalitetas. Tiesiog žmonės įpratę rinktis, jie neskuba. Ir, taip, rinka maža. Jeigu gatvėje buvo trys kavinės, o atidaroma ketvirta, aš tiksliai žinau, kad viena iš jų greit užsidarys. Rinka nesuvirškins. Mes užėmėme ir sėkmingai užimame nišą. Dabar, būtent karantino laikotarpiu, ugdymo versle visi tapo apylygiai: pagal tai, kaip organizuotas nuotolinis mokymasis, kaip pritraukiami klientai. Versle tokios įžvalgos atsiranda labai greitai.
Kaip Jūsų idėją priėmė valdininkai? Nejutote, kad procesas būtų kažkaip stabdomas dėl to, kad esate migrantai, o dar ir iš Rusijos? Kas užsienio verslininkui Lietuvoje, ypač iš Rusijos, yra paprasčiau ir kas sudėtingiau?
Julija: Mane nuolat lydėjo jausmas, jog mums visi padeda.
Olegas: Smulkusis ir vidutinio dydžio verslas Lietuvoje yra tikras ekonomikos variklis. Yra daug paprasčiau, nes čia susiduri su mažesne biurokratija nei Rusijoje. Bet pagrindinis skirtumas yra tas, kad verslas Lietuvoje valstybės atžvilgiu yra informacinio pobūdžio, ne sprendžiamojo. Aš tai supratau, kai praėjusį pavasarį pagaliau ėmiausi registruoti „NeoZebra“ įvairiuose valstybiniuose ir švietimo sistemos registruose. Žinodami, kad kolegos Rusioje gaudavo įvairius leidimus ugdymo veiklai, mes buvome nusiteikę tokiam pat procesui ir čia. Aš bergždžiai mėginau iš viso būrio specialistų – man liežuvis neapsiverčia juos vadinti valdininkais, – išgauti informaciją, kurgi išduodamos visokios licencijos ir leidimai. Ir gal tik kokia penkta specialistė, į kurią kreipiausi, suprato, apie ką aš kalbu: „Čia jūs apie tai, kaip buvo įprasta senais laikais? Ne, pas mus jau seniai to nėra.“
Iš pradžių tai kelia nuostabą, jog be jokių kyšių tu gali daryti, ką nori, ir dar visiškai legaliai. Pradedi verslą, o toliau rinka nuspręs – gyvuoti tavo verslui ar ne, ne koks valdininkas ar valstybė. Aš nepamenu nė vieno atvejo, kad mums būtų kaišiojami pagaliai į ratus – ne todėl, kad esame rusakalbiai, ne todėl, kad atvykome iš Rusijos ir ne todėl, kad apskritai „privažiavom čia“ ir taikomės mokyti vaikus.
Neseniai klausinėjau švietimo ministerijos darbuotojos, su kuria ne kartą bendravome mūsų centro klausimais. Ir kadangi dvi pirmąsias karantino savaites, kol visi atostogavo, mes aktyviai dirbome internetu, mums kilo daug konkrečių klausimų. Ji mums pasakė, kad mes savo klausimais visus prašokome. Bet patikino, jog ministerija juos apsvarstys ir būtinai atsakys. Beje, įvairių įstaigų specialistai su mumis dažniau bendrauja rusų kalba. Tik visą susirašinėjimą atliekame valstybine kalba, kad nekiltų nesusipratimų. Ir taip ir turi būti! Kitas niuansas: kadangi daug žmonių moka rusų kalbą, bet neturi nuolatinės kalbėjimo praktikos, jie drovisi kalbėti rusiškai. Bet apskritai visi mielai palaiko kontaktą, supranta, padeda... Kaip jus paveikė emigracija? Ką patiems teko keisti – įpročius, pažiūras?
Julija: Aš emigracijoje tapau daug ramesnė, kantresnė, mažiau impulsyvi.
Nes gyvenimo tempas čia ne toks kaip Maskvoje?
Julija: Taip! Net kai pas mus dabar atvyksta maskviečiai ir minskiečiai, jie nori visur suspėti, skuba užrašyti savo vaikus iškart kone į penkiasdešimt būrelių. O man jau – porą būrelių vaikas lanko, ir viskas gerai! Laipsnis nukrito. Kitas dalykas, kai tu iš miesto, kur bet kuriuo paros metu galima nueiti į parduotuvę, vaistinę, išsikviesti gydytoją, - čia susiduri su problema. Maskvoje, kaip Olegas juokauja, ir „Porsche Cayenne“ galima nusipirkti naktį. Bet užtat įpratome kiek įmanoma viskuo pasirūpinti iš anksto. Šia prasme, mes emigracijoje pasikeitėme. Nors aš tai vadinu ne emigracija, o persikėlimu.
Kodėl?
Julija: Nes aš patogiai jaučiuosi ir ten, ir čia.
Bet kur jūsų namai – Maskvoje ar Vilniuje?
Julija: Šiandien aš to paklausiau vaikų! Mano namai čia. Man apskritai namai yra ten, kur mano šeima. Pasirodo, mūsų sūnui taip pat. Šiandien jam trylika, ir jis sako: aš ir čia iki galo nesijaučiu, kad esu namie, ir Maskvoje taip pat – nes ji nuolat keičiasi. O tada pridūrė: „Man namai ten, kur aš su jumis“. Dukrai – aštuoneri. Jai Lietuva – šimtaprocentiniai jos namai, nors ir dievina Maskvą, nes ten gyvena močiutės ir seneliai.
Olegas: Julė prisiminė tą istoriją apie „Bentley“ antrą nakties...
Julė turėjo „Cayenne“!
Olegas: Na mes nesame automobilistai.. Kai čia pagyvenome metus- pusantrų, aš kartą bendravau su vienu vietos verslininku, kuris norėjo atidaryti verslą Maskvoje. Aš jam pasakiau, kad ten net antrą nakties galima užsukti į automobilių saloną ir nusipirkti „Bentley“ už grynuosius. Jis nusistebėjo: o kam to reikia? Ir aš tada jam paaiškinau: kai tu suvoksi, kad tai yra įmanoma, tuomet galėsi pradėti verslą Maskvoje. To pajautimo, jog tu gali daryti viską, ko tau reikia bet kuriuo paros metu, su niekuo nepalyginsi!
Olegai, bet jūs manote, kad jau pakankamai prisitaikėte prie gyvenimo Lietuvoje? Kaip Jums atrodo iš savo patirties, kiek vidutiniškai reikia laiko rusakalbiam emigrantui adaptuotis Lietuvoje?
Olegas: Yra toks „kultūrinio ledkalnio“ įvaizdis. Ten matomoje ledkalnio dalyje išsklaidytos tokios sampratos kaip kalba, drabužiai, folkloras, maistas, menas, literatūra ir šventės. O povandeninė jo dalis – milžiniška. Ten telpa tokios sąvokos kaip šeimos vaidmuo, manieros, grožio idealai, lyčių vaidmenys, humoras, kuklumo koncepcija, vaikų auklėjimas, darbo etika, nusistatymai, kūno kalba. Ir daugybė kitų dalykų, kurių nesimato. Tad adaptacija pirmaisiais metais – ji vyksta daugiausia toje virš vandens kyšančioje dalyje. O gulus šalies suvokimas ateina tik po kurio laiko, įgavus patirties, daugybę kartų „užminus ant grėblio“. Kiek laiko reikia visiems šiems dalykams? Norint pažinti antvandeninę dalį, vidutiniškai reikia metų, na daugiausia dvejų. Mokytis povandeninės „kultūrinio ledkalnio“ dalies galima visą gyvenimą. Ir, patikėkite, tai labai įdomu.
O Jūs kurioje šio ledkalnio dalyje dabar esate?
Tai vis dėlto abstrakcija. Sudėtinga suprasti. Mes bendraujame su lietuviais, su emigrantais iš įvairių šalių, - ir, beje, skirtingų bangų. Žmonės įvairiai į mus reaguoja. Lietuviams, patriotams, gerąja ta žodžio prasme, labai malonu, kad mokomės lietuvių kalbos. Jie tiesiog sako „ačiū“. O kaip kitaip? Vyksti į svetimą šalį, kur žmonės galbūt gali kalbėti rusiškai ir greičiausiai kalba angliškai. Gali, bet neprivalo.
Apskritai tai labai svarbi, mano nuomone, tezė: „mes atvykome gyventi į svetimą šalį“. Ir ši tezė sukelia daugybę naudingų išvestinių komponentų – susijusių su pagarba svetimai kultūrai, būtinybe mokytis svetimą kalbą, svetimų kultūros tradicijų laikymusi. Net dar galutinai neapsisprendę, ar liksime gyventi ilgam Vilniuje, mes instinktyviai pradėjome gilintis į šalies istoriją. Aš, beje, kaip ir Julė, vengiu žodžio „emigracija“. Bet, kad ir kaip pavadintum, visų pirma tai turtingiausia patirtis, prieinama, deja, nedaugeliui. Dar iš sovietinės mokyklos laikų pamenu, kaip į mūsų klasę kelis kartus ateidavo mokytis vaikai, gyvenę kitose šalyse. Jų pasaulėžiūra, minties ir saviraiškos laisvė kėlė šviesų pavydą. Maskviečių akyse, mes galbūt dabar kitokie: tyliau kalbame, laikomės fizinės distancijos bendraudami, dėmesingiau klausomės, dažniau šypsomės...
Tai yra išmokote išlaikyti atstumą dar iki karantino?
Taip! Internetinėje erdvėje net šmėstelėjo toks juokelis: prašyti italo negestikuliuoti ir neliesti kito žmogaus rankomis karantino laikotarpiu – tai tas pats, kaip prašyti lietuvių, priešingai, būti arčiau vienas kito.
Ir dar toks niuansas: mes atrodome ne tokie blyškūs, juk smogo virš miesto nėra – ir net ankstyvą pavasarį galima įrusti saulėje. O pažiūros... nemanau, kad jos globaliai pasikeitė.
Jūs minėjote, kad sūnų leidote į tarptautinę mokyklą. O kur mokosi duktė?
Olegas: Taip, sūnų dar iki persikėlimo užrašėme į tarptautinę mokyklą. Beje, draugiškos bendruomenės dėka, mums buvo daug lengviau adaptuotis iškart persikėlus. Tai yra jau turėjome būtiną bendravimo patirtį, tik su kitais žmonėmis iš visiškai skirtingų šalių. O praėjusį pavasarį mes apvažiavome keletą privačių lietuviškų mokyklų ir tikra ta žodžio prasme įsimylėjome vieną iš jų, kurioje dabar mokosi mūsų dukra. Ji labai lengvai bendraujanti mergaitė ir labai išgyveno, kai ko nors nesuprasdavo, todėl išsikėlė sau tikslą: gerai išmokti lietuvių kalbą.
Abiejose mokyklose skirtingos ugdymo programos. Bet mūsų vaikai skiriasi savo temperamentu, ir kiekvienam iš jų, mūsų manymu, šios mokyklos maksimaliai tinka.
O ar svarstėte galimą rusakalbių mokyklų variantą?
Olegas: Mes neturime išankstinio nusistatymo prieš rusiškas mokyklas. Mūsų draugų ir pažįstamų vaikai mokosi įvairiose mokyklose, tarp jų – ir rusiškose. Problemos, kurių jiems kildavo, nebuvo susijusios su tautybe ar kilmės šalimi. O visi kiti niuansai priklauso tik nuo klasės dydžio, pasirinktos programos, santykio su vaikais ir tarp vaikų. Ir čia statusas arba kalbinė mokyklos paskirtis neturi reikšmės.
Kai mes persikėlėme, mes, be abejonės, svarstėme apie galimybę leisti sūnų į rusakalbę mokyklą. Bet nei viena iš jų mums tada nepatiko.
Julija: Į mūsų „NeoZebra“ ateina daug vaikų iš rusakalbių mokyklų norėdami papildomo ugdymo paslaugų. Ir juos, ir jų tėvus kamuoja tas pats skaudulys – lietuvių kalba rusų mokyklose. Dabar turime grupę – vienos rusakalbės mokyklos pusę klasės, vaikai lanko čia lietuvių kalbos pamokas, nes labai bijo, kad neišlaikys valstybinio lietuvių kalbos egzamino. Žinau, kad dalis vaikų su lietuviškais pasais tiesiog išvyksta, pavyzdžiui, į Angliją, kad užbaigtų paskutinius metus ir nelaikytų lietuvių kalbos egzamino. Ir ten lieka stoti į kokią nors aukštąją mokyklą.
Reikia keisti situaciją. Pavyzdžiui, pagalvoti apie individualų priėjimą prie vaiko, kuriam blogai sekasi lietuvių kalba. Geriau dėstyti lietuvių kalbą kaip užsienio kalbą, užuot taikius lietuviškų mokyklų metodiką rusų mokyklose. Mūsų centre šie vaikai faktiškai per metus pakelia kalbos lygį iki reikiamo lygmens. Bet kiek tam prireikia tėvų pinigų ir vaikų nervų! Juk tai rimtas psichologinis barjeras! Vaikai tyli pamokų metu, nes drovisi kalbėti. Tai didžiulė problema!
O ką, jūsų nuomone, dar būtų būtina keisti rusakalbėse mokyklose?
Julija: Pedagogų spaudimą. Griežtą disciplinos reikalavimą. Beje, kuo daugiau spaudžiama, tuo prastesni tėvų atsiliepimai apie discipliną toje mokykloje Kai kurie tėvai net perkelia vaikus kitur dar nesibaigus pirmiesiems mokslo metams. Pavadį vis dėlto reikia patrumpinti! Mes gyvename jau kitais laikais.
Olegas: Atvirai kalbant, aš netikiu masinio rusakalbio ugdymo perspektyva. Pagrindinė kaba mūsų planetoje – anglų kalba. Ir tai labai gerai supranta ir priima lietuviška švietimo sistema, – lietuvių vaikai puikiai moka anglų kalbą. Mane tai nuo pat pradžių maloniai stebino. Bet mokyti gimtosios kalbos labai svarbu norint išsaugoti tą patį „kultūrinį ledkalnį“. Be gimtosios kalbos mes prarandame identiškumą. Taip, daugeliui šiandien rusų kalba – agresoriaus kalba. Bet Puškinas, Tolstojus ir Dostojevskis nebuvo agresoriai. Rusų kalba yra septinta pagal populiarumą pasaulyje, ja kalba 254 mln. žmonių. Prieš septynerius metus rusų kalba tapo antra populiariausia kalba internetinėje erdvėje. Ir ji yra šešta oficiali Jungtinių Tautų (JT) organizacijos kalba. Vienas iš mano mėgstamų posakių – rusų kalbos žinios gali padidinti jūsų atlyginimą įsidarbinant.
Tiesa, kaip koronaviruso pandemija paveikė jūsų centro darbą?
Julija: Mes perėjome į virtualią erdvę, ir dar tada, kai visos mokyklos atostogavo. Mes juk ne valstybinis centras, tad galime pasikliauti tik savimi, savo pedagogų, studentų ir centrą lankančių vaikų palaikymu. Svarbu suprasti, kad dabar kito kelio tiesiog nėra. Puiku, kad turime tokią galimybę – dirbti internetu. Vienos durys užsivėrė – kitos atsivėrė. Aš iškart sau pasakiau: nesijaudinsime, jeigu ne visi priims tokį nuotolinio mokymosi formatą. Iki šiol kai kas nesupranta, kad ši situacija gali trukti ilgai – mažiausiai mėnesį-du. Antra, mūsų kolektyvas, gerąja prasme, išprotėję, palaiko bet kokias idėjas ir akimirksniu generuoja daugybę savo idėjų. Visi mokosi, įsisavina naujus mokymo variantus, įtampą jaučia visi – tiek suaugusieji, tiek vaikai. Aš nuolat sėdžiu ir su savo dukra, padedu jai daug ką išsiaiškinti. Tai galingas sukrėtimas kiekvienam iš mūsų. Sunkiausia – mokyti internetu pačius mažiausius, nuo metukų amžiaus, nes ne visi tėvai gali suorganizuoti namie lavinamąją aplinką. Svarbu suprasti, kad dabar kitos išeities tiesiog nėra. Reikia pasidžiaugti, kad turime tokią galimybę – dirbti virtualioje erdvėje. Vienos durys užsivėrė – kitos atsivėrė. Tad vėliau galvosime, kaip grįžti į „offline“ režimą.
Olegas: Mes gana seniai mintyse kurpėme projektą, susijusį su ugdymu internetu. Ir jau dabar turime paraiškų iš įvairių miestų ir šalių dėl vienokių ar kitokių kursų. Karantinas mums davė gerą spyrį, leido mobilizuotis ir kone per 24 valandas pereiti prie nuotolinio ugdymo. Ne galvoti, o daryti. Kovo 12 dieną savivaldybė rekomendavo uždaryti mokyklą karantinui, o šeštadienį, 14 dieną, mes jau rengėme pirmąsias nuotolines pamokas parengiamosios grupės vaikučiams. Mes negalėjome leisti sau atsipalaiduoti ir išeiti atostogų. Visi atsidūrėme vienodoje situacijoje.
Per dvi savaites mes visi įgijome išties fantastiškos patirties, kuri kitomis aplinkybėmis būtų neįmanoma. Ir mes esame pasiruošę ja dalytis – aš pats rengiu internetinį seminarą ir perėjimo prie nuotolinio mokymosi kursą, būtent remdamasis mūsų sėkminga patirtimi ir klaidomis. Kai kam jų dar tik kils, o mes jau jas išmokome, atidirbome tiek, techniniu, tiek juridiniu, tiek psichologiniu požiūriu.
Labai svarbu suprasti, kad mokymasis internetu – tai joks sferinis arkliukas. Egzistuoja nuotolinio mokymosi sąvoka. Ji gali apimti interaktyvias pamokas (sinchronines) – būtent tokios pirmiausia organizuojamos mūsų centre. Kai visa grupė prisijungia, visi visus mato: pedagogas mato visus mokinius ir veda įprastą pamoką per ekraną. Yra ir asinchroninio mokymo variantas. Kai pamoka iš anksto įrašoma kaip vaizdo medžiaga ar kaip prezentacija. Medžiagą reikia išnagrinėti, atlikti namų darbus, kuriuos galima nusiųsti patikrinti. Tokį mokymo būdą taip pat praktikuojame. Taip pat yra ir kombinuotų variantų. Tiesioginiame eteryje vyksta pamoka, bet kai kas, tarkim, negalėjo prie jos prisijungti, ir mes vėliau leidžiame jiems prieiti prie įrašo. Interaktyvaus bendravimo jau nėra, bet medžiaga pateikiama. Žinoma, svarbus ir savarankiškas mokymasis. Tai viena – ir labai svarbi – bet kurio mokymosi pusė. Kita pusė – komfortas. Jis ne mažiau svarbus pedagogams, tėvams ir vaikams, taip pat ir suaugusiems studentams, kurie taip pat tęsia mokslus mūsų centre. Rinkinys, sudarytas iš įvairių sistemų ir pranešimų programėlių, į kurias reikia įeiti, prisijungti vienur, vėliau dar kitur, – visa tai modernu, bet nepatogu. Be to, visos šios sistemos nenumatytos tokiam apkrovimui. Būtent dėl to mes paleidome savo nuosavą nuotolinio mokymo „NeoZebra. Online“ platformą, paremtą parengtais mokamais ir stabiliais sprendimais, perkeliame į ją visus dabartinius moksleivius ir jau kviečiame naujus – iš kitų miestų ir šalių. Kiek vėliau maloniai kviesime prie mūsų komandos prisijungti naujus pedagogus su savo kursais ir pamokomis.
Labai nemažai žmonių, regis, nebuvo pasiruošę pereiti prie mokymosi internetu, nors visi mes jau seniai įsisavinome „Skype“ programą, įvairias pranešimų programėles ir kitas platformas.
Olegas: Yra keletas nepatogumų, su kuriais susiduria visi be išimties. Pavyzdžiui, su psichologiniu nepasirengimu nuotoliniam mokymuisi. Ne visi tėvai pasiruošę leisti laiką su savo vaikais tiek ilgai, kiek to reikalauja saviizoliacija. Ne visi pasirengę tam, kad vaikas sėdės priešais ekraną pakankamai ilgai. Mes, beje, šia tema kalbamės su Švietimo ministerija, laukiame kokių nors oficialių rekomendacijų. Įvairūs gydytojai pateikia skirtingų rekomendacijų: nuo penkių iki dvidešimties minučių.
Julija: Taip, vaikai labai pavargsta. Pavyzdžiui, mūsų dukra po pamokų gulasi ilsėtis. Tai ne koks žaidimas aipodu. Jie labai įsitempia. Vis tiesia ranką ir laukia, kada jų paklaus. Jeigu mokytojas nepaklausia, susinervina. Mes visa tai aptariame su savo pedagogais, nes matome mūsų pačių vaikų reakciją. Todėl normos ir reikalingos.
Be to, vaikams turbūt trūksta asmeninių kontaktų. Ir turbūt yra daugybė kitų veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti...
Olegas: Bet į kuriuos atsižvelgti mes dabar nesugebame, nes pasaulis į tokią situaciją dar niekada nebuvo patekęs. Visi ankstesni tyrimai šiandien neturi jokios reikšmės. Kitas aspektas – keičiasi reikalavimai pasirengimo pamokoms kokybei. Juk visiškai kitas formatas! Pavyzdžiui, reikia paruošti pamokas prieš dvi savaites, kad tėvai suspėtų medžiagą atsispausdinti. Juk esi ne klasėje, kai prieš pamoką galima greitai ką nors atsispausdinti ir išdalyti. rR pasitaiko daug visokių komiškų situacijų: pavyzdžiui, fone puodai, tėvai – įsisiautę į lengvus namų drabužius. Na ir pats tėvų dalyvavimas tose pamokose. Juk mokykloje mokytojas vienas akis į akį su vaikais. Visi šie nepatogumai išsprendžiami. Niekas nekaltas dėl tokios „fors mažorinės“ situacijos. Niekas jai specialiai nesiruošė, niekas neturi čia pranašumų. Visos, be išimties, komunikacinės sistemos pasaulyje susiduria su perkrovomis ir problemomis. Kai kas neatlaiko ir iškrenta iš rinkos, kai kas tampa stipresnis.
O kai virusas galiausiai išnyks, kokią matote nuotolinio mokymo ateitį? Kas liks iš to, ką mes dabar priverstinai mėginame įsisavinti?
Julija: Lietuvoje ugdymo šeimose situacija nėra tokia jau labai gera. Vaikai reguliariai serga. Yra vaikų su ribotomis galimybėmis. Ypač pastariesiems mokymas internetu – tai gera galimybė užtikrinti jiems visavertį ugdymą. Ir tam nereikia daug lėšų – pajungti kamerą klasėje pamokos metu, kad vaikas, kuris tuo metu yra namie ar ligoninėje, galėtų mokytis ir bendrauti su draugais. Mes savo centre tikrai plėsime pamokas internetu ir po karantino – samdysime naujų dėstytojų, plėsime kryptis, taip pat suteiksime internetinę platformą pedagogams pamokoms vesti.
Olegas: Tai vadinama ugdymo nepertraukiamumu. Tie, kurie mokosi šiuolaikinių ugdymo metodų, sako, kad netgi suaugusiems žmonėms labai svarbu ir toliau mokytis, norint neprarasti tonuso. Bet netgi mokyklinės internetinės technologijos padės niveliuoti įvairias situacijas ir padėti vaikui neatitrūkti nuo mokymosi proceso: susirgo, išvyko kur nors. Netgi dabar, jeigu vaikas su tėvais įstrigo ne ten, kur yra jo mokykla, internetinis mokymasis – puiki išeitis.
Šiomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais beveik visi planetos gyventojai išbando nuotolinį mokymąsi, ir dauguma, tai daro pirmą kartą. Ir daugeliui tikrai patiks! O tai reiškia, kad bus suformuoti nauji reikalavimai švietimo sistemoje. Bet aš nemanau, kad visas ugdymas totaliai persikels į internetinę erdvę. Veikiau galima tikėtis glaudesnio kontakto tarp virtualaus ir nevirtualaus mokymo metodo. Bus daugiau interaktyvaus bendravimo, dings baimė praleisti pamokas, įprastose mokyklų programose atsiras naujų komunikacijos formų. Ir aš labai viliuosi, kad dabar nebereikės aiškinti, kokie yra 4 K – Kritinio mąstymo (Critical Thinking), Kūrybingumas (Creativity), Komunikacija (Communication) ir Koordinacija (Coordinating With Others) – požiūrio į mokymo procesą pranašumai. Dabar visa tai pasaulis išbando pats. Ir, natūralu, galiausiai, išliks tai, kas yra geriau, –kaip paprastai.
