Sovietų sąjungoje animacija nebuvo kuriama vien tik dėl pramogos, kaip kad tai buvo daroma Vakarų šalyse. Čia animacija pirmiausia atliko ideologinį vaidmenį. F.S. Chitruk rašė, kad Sovietinė animacija gimė visiškai kitokiame sociokultūriniame fone nei Disnėjaus kalvė, nes istorinė terpė suformavo, kad kinas vos atsiradęs tapo agitaciniu – propagandiniu Nepaisant to, sovietinių „multikų“ meninės vertės nuginčyti nepavyktų.
Anot O. Piroženko, tuomet, kada Vakaruose animacija buvo pramoginis žanras, sovietinė valdžia naudojosi animatoriais kaip propagandistais „naujų idėjų“ sklaidai, kurios buvo politiškai mitologizuotos. Valdžia naudojosi animatoriais kaip agentais, kurie savo ruožtu turėjo palaikyti ją animacijos turiniu, retransliuojančiu ideologinius valdžios siekius. Akivaizdus šio fakto liudijimas yra 1948 m. SSRS kinematografijos ministerijos įsakymas apie animacijos raidą „Sojuzmultfilm“, kuriame ypač akcentuotas reikalavimas dalyvauti auklėjant sovietinius žmones. Tokiu būdu sovietiniai animaciniai filmai iš vienos pusės pristatė realią egzistuojančią laikotarpio pasaulėžiūrinę vertybių sistemą, o iš kitos – buvo socialiniu konstruktu, kuriančiu tą sistemą.
Tiesa, „multikai“ buvo pakankamai patrauklūs. Senąją animaciją mėgsta pažiūrėti dalis šiuolaikinių vaikų ir netgi suaugusiųjų. Tačiau į tą sukurtą gražų meninį apvalkalą buvo įvyniota nemažai sovietinės ideologijos, kuri nebrukama tiesiogiai, bet pateikiama netiesiogiai, nuolat rodant „teigiamus“ herojus. Pavyzdžiui, visi gerieji veikėjai labai jau dažnai ryši pionieriaus kaklaraištį. „Multikuose“, kuriuose rodydavo vaikus, būdavo galima įžvelgti, kad jie apsirengę pionieriškomis uniformomis. Arba štai nejučia propaguojamos pionierių stovyklos „multike“ apie atostogaujantį Bonifacijų. Taip pat „multikuose“ buvo pabrėžiamas kolektyvizmo reikalingumas ir išjuokiamas personažo individualumas, pavyzdžiui, „multike“ apie zuikį, kuris užsilipęs ant kelmo dainavo dainelę „Kokia graži diena ir aš koks nuostabus“. Kaip pastebėjo E. Valauskaitė, filmuke „Krokodilas Gena“ herojai stato namą, renka visus bendram darbui. Čia glūdi gilesnė mintis – propaguojama draugystės jėga, susitelkimas, kolektyvizmas, o statybos momentas asocijuojasi su sovietinės gerovės kūrimo vizija. Artimas tematika sumanymas tęsiamas ir kitame filmuke, kur krokodilas Gena su Kūlverstuku svajoja tapti pionieriais, būti naudingais visuomenei žmonėmis, stengiasi savo darbu pelnyti, kad juos priimtų į būrį. Pabrėžiamas lojalumas dominuojančioms valdžios formoms. Šiame filmuke renkamas metalo laužas. Noras tapti geriausiais suteikė animaciniams personažams jėgų surinkti jo daugiau nei pionieriai. Paradoksalu, nors filmukas skatina lojalumą esamoms valdžios struktūrų grandims, tačiau už pastarąjį epizodą filmo kūrėjai buvo iškviesti pasiaiškinti į CK. Pagal sovietinį propagandos modelį sovietinių struktūrų sumenkinimas individualiais veiksmais buvo neleistinas.
O.Pirožkino pastebėjimu, animaciniuose filmukuose „Trise iš Rūgpienių kaimo“ ir „Atostogos Rūgpienių kaime“ vaizduojamas sovietinės šeimos modelis, kuriame dominuojantį vaidmenį vaidina moteris. Susikūrus Sovietų Sąjungai, moterys gavo galimybę dalyvauti viešoje sferoje, o tai sustiprino jų statusą ir privačioje erdvėje. Tai motina ir dirbanti moteris – du lygiaverčiai vaidmenys. Jie užtikrino jai pilietės statusą.
Ideologinis fonas buvo įvairus, jis priklausė nuo laikmečio. Pavyzdžiui, pirmaisiais Sovietų sąjungos atsiradimo dešimtmečiais pagrindinis uždavinys buvo visuomenės indoktrinacija, Vokietijos – SSRS karo metais – kariniai mokymai bei fašistinio pasaulio smerkimas. Pokariu – natūralistinė animacija pakeičia adresatą ir virsta menu vaikams, ekranizuojamos rusų liaudies pasakos bei kitos vaikams skirtos istorijos. Šeštasis dešimtmetis praplėtęs technologines galimybes sukūrė sąlygas animacijai atsinaujinti bei pritaikyti savo kūrybinį potencialą naujoms paieškoms. Tuo pačiu tai nulėmė Vakarų ir Rytų antagonistinių nuotaikų skatinimą ir ideologinių elementų platinimą sovietinėje animacijoje. Atėjusi nauja režisierių karta atsinešė kitokią pasaulėžiūrą, tematinius sprendimus, prisidėjusius prie sovietinės animacijos sužydėjimo. Paskutinysis lūžinis momentas sovietinėje animacijoje prasidėjo su Gorbačiovo viešumo politika, kuri didelius tematinius suvaržymus pašalino.
Filmukuose pasakojami dalykai yra stebuklingi, todėl animacija apskritai linkusi į siurrealizmą. Pasaka virsta socialine utopija, kurioje gėris ir blogis paskirstomas pagal klasikinius stebuklinio arba klasikinio epo reikalavimus. Teikiamos režimui reikalingos masinio ir grupinio mąstymo schemos, kurios palaipsniui tampa ir žiūrovo mąstymo simboliais, padedančiais įtvirtinti tapatybę. Animacija turi visas sąlygas „kitokiam sakymui“, metaforoms, paradoksams. Tai ženklų ženklai. Simbolinis pavidalas ir metafora animaciniame filme gali sudaryti realiją bet kokioje aplinkoje, todėl visuose pasakojimuose guli pasaka, ir kaip pasaka animacinis filmas reiškia ir atvaizduoja, rekonstruoja vertybes ir interpretuoja tam sociumui būdingus bruožus bei kultūrinę aplinką, kurioje jis atsirado.
Kino filmuose ideologinius dalykus taip užslėptai ir tuo pačiu gana įtaigiai pavaizduoti gana sunku. Reikalingas tam tikras kontekstas. Tuo tarpu animacijoje kontekstas yra nupiešiamas, sukuriamas ir patraukliai pateikiamas pasakos pavidalu. Sukuriamas siužetas, nupiešiami atitinkami herojai.
Tačiau tuo pačiu „multikų“ kūrėjai galėjo žiūrovui užslėpta forma pateikti tai, apie ką sovietinė cenzūra net nenutuokė. Ir kartais, galbūt ne iki galo nutuokė net patys kūrėjai, ką jų siužetuose įžvelgs ateities kartos. Juk pačiame populiariausiame „multike“ apie vilką ir zuikį („Na, palauk“) labai aiški homoseksualios dviejų vyrų meilės istorijos siužeto linija. Vilkas – tai suaugęs vyras, besielgiantis chuliganiškai, rūkantis, viską aplink spardantis, apsirengęs ir susišukavęs netvarkingai. Zuikis – jaunesnis už vilką. Galima būtų spėti, kad jis netgi vaikas, nes kalba vaikišku balsu, yra mielas. Tačiau greičiausiai ir zuikis yra suaugęs, nes tiek vilkas, tiek jis vaizduojami kaip viengungiai, gyvenantys vieni savo daugiabučiuose. Greičiausiai zuikis – tai pasyvusis, „moteriškasis“ homoseksualas, nes jis pavaizduotas kaip švelnus, rūpestingas. Vilkas jį nuolat gaudo, vejasi, kartu patiria visokių nuotykių, pramogauja. Vilkas, besivydamas zuikį vis patenka į įvairiausias keistas ir pavojingas situacijas. Tuomet zuikiui pasidaro gaila vilko ir jis jam padeda. Tada vėl prasideda flirtas ir vaikymasis.
Minėtame animaciniame filmuke „Na, palauk“ yra scenų, kur labai aiškiai kalbama apie romaną, kurį yra užmezgę vilkas ir zuikis. Štai, pavyzdžiui, vaizdelis, graži scena apie tai, kaip vilkas asistuoja zuikiui, jį paima už parankės ir pakviečia šokti laivo denyje. Jie šoka, kol nuplyšta vilko kelnių klešnės, tada vėl abu herojai susipyksta – dievaži, kaip jaunavedžiai barasi.
Kita scena – tai vaizdelis, kaip vilkas ateina pas zuikį į svečius nešinas didžiule raudonų rožių puokšte ir šampanizuoto sidro buteliu. Fone skamba alos Pugačiovas atliekama daina „Milijonas raudonų rožių“ apie meilę. Tik pasimatymą sutrukdo nesėkmingai iššauktas sidro butelio kamštis.
E.Valauskaitė rašė, kad „multikuose“ buvo labai skatinama draugystės idėja. einanti per visą sovietinę animaciją, akcentuojama kiekviename filme. Matoma pusė – herojų draugystė, nematoma pusė yra koduota „tautų draugystės“ forma. Tuo pačiu sovietinėje sistemoje negalėjo būti „aš“, galėjo būti tik „mes“. Konstruojamas kolektyviškumo principas. Vienas ryškiausių šio provaizdžio pavyzdžių yra animaciniai filmai apie Mikės Pūkuotuko ir jo draugų nuotykius. Sovietinėje erdvėje urbanizacija ir industrializacija buvo darbo žmonių gerovės simboliai, kurie reiškėsi ir animacijoje būdinga statybos tematika, atspindinčia komunistinės pažangos viziją – pavyzdžiu galėtų būti filmukas „Čipolinas“. Istoriškai šį provaizdį reikėtų sieti su Rusijos perėjimu iš valstietiškos į pramoninę visuomenę. Dar vienas būdingas provaizdis susijęs su sporto tematika. Vaizduojamos sporto šakos buvo SSRS pasididžiavimo objektai – futbolas, ledo ritulys, dailusis čiuožimas – pavyzdžiui, animacinis filmukas apie ledo ritulį – „Šaibą! Šaibą!“.
Koks buvo laikotarpis, toks jis ir atsispindėjo mene, taip pat ir animacijoje. Pavyzdžiui, animaciniame filmuke „Kūlverstukas eina į mokyklą“ (1983) siužete yra pavaizduotas brežnevizmo laikotarpiu subujojęs reiškinys, vadintas nešimu: buvo iš darboviečių namo nešama viskas, ką tik galėjo žmonės išsinešti – nuo produkcijos iki darbo priemonių. turint omeny visuotinį deficitą, toks elgesys nebuvo keistas.
„Ežiukas rūke“ – pasaka apie ežiuką, kuris vakare ėjo pas savo draugą meškiuką skaičiuoti žvaigždžių ir pasiklydo rūke. Savo esme ši istorija pasakoja apie vaiko vaizduotę ir baimes bei nuoširdžią draugystę. Filmukų kūrėjai labai dažnai mokėjo apeiti cenzūrą, todėl sovietinė animacija, kitaip vadinama senoji animacija, yra populiari ir dabar.
