Minėtuoju posakiu buvo norėta pasakyti, kad Sovietų sąjungoje nebuvo pornografijos, seksualizuotų reklamų ir pan. Iškart galima pasakyti, kad pornografija Sovietų sąjungoje išties egzistavo, tačiau ji, kaip ir daug kas, buvo parduodama tik „juodojoje“ rinkoje, ją, kaip ir kitą deficitą, platino vadinamieji „spekuliantais“. Priminsiu, kad spekuliantais Sovietų sąjungoje vadino visus prekeivius ir verslininkus. Legalus verslas neegzistavo, jo taip pat nebuvo.

Taip, iš tiesų Sovietų sąjungoje buvo tiek seksas, tiek ir pornografija – įvežtinė įvairių filmų, žurnalų, kortų pavidalu, bei gaminama vietoje. Tai dažniausiai mėgėjiški filmai ir nuotraukos. Rusiškuose saituose dabar šie archyvai yra gausiai publikuojami.

Kurį laiką, pačioje Sovietų sąjungos gyvavimo pradžioje, pornografija nebuvo uždrausta. Priešingai – buvo netgi pornografinis elementorius suaugusiems. Tuo metu SSRS vyravo didelis neraštingumas. Buvo ieškoma įvairiausių būdų, kaip priversti suaugusius SSRS beraščius gyventojus paimti elementorių į rankas ir išmokti skaityti. Vienas iš tokių būdų – toks elementorius, kurio pradžioje įdėta abėcėlė yra gana spalvinga. Vos ne „Kamasutra“. Kiekviena raidė sudaryta iš dviejų besimylinčių žmonių – vyro ir moters – poza. Pozų tiek, kiek raidžių. Jau vien tai ir priversdavo neraštingus proletarus bent jau pavartyti vadovėlį. O analizuojant gražiai išpieštas raides, dar, žiūrėk, jas ir įsimindavo.

Tarp kitko reikia pastebėti, kad sovietinė valdžia ir to meto dvasininkija sekso, seksualumo, pornografijos klausimu turėjo kone identišką nuomonę, nors ir buvo mirtini priešai. Galų gale – nieko keista: juk, kaip jau esu rašiusi ankstesniuose straipsniuose, sovietinė ideologija taip pat buvo religija, tik su kitais garbinimo objektais ir kitais simboliais.
E. Rouge

Visgi pornografijai greit atėjo galas. Tai nutiko 1930-aisiais metais, kuomet pornografija buvo uždrausta. Išnaikinus nemažą dalį inteligentijos, įsiviešpatavus raudoniesiems, visuomenė buvo demoralizuota, vertybės pamintos. Taigi proletarai buvo ne tik neraštingi, bet ir neturėjo elementarios lytinio gyvenimo kultūros. Todėl Sovietų sąjungoje buvo susidurta su tokiomis problemomis kaip didžiulis lytiniu keliu plintančių ligų skaičius ir masiškai gimstantys nesantuokiniai vaikai, kuriais buvo nesirūpinama. Dėl šios priežasties sovietų valdžia ėmė deklaruoti „sveikos visuomenės“ idėją: seksas reikalingas tik tam, kad gimtų vaikai ir daugiau jis neatlieka jokios paskirties. Buvo uždrausta dirbtinai nutraukti nėštumą, ir šis draudimas atšauktas tik Nikitos Chruščiovo atlydžio laikais.

Tarp kitko reikia pastebėti, kad sovietinė valdžia ir to meto dvasininkija sekso, seksualumo, pornografijos klausimu turėjo kone identišką nuomonę, nors ir buvo mirtini priešai. Galų gale – nieko keista: juk, kaip jau esu rašiusi ankstesniuose straipsniuose, sovietinė ideologija taip pat buvo religija, tik su kitais garbinimo objektais ir kitais simboliais. Tačiau veikimo mechanizmas lygiai toks pat.

Leonido Brežnevo laikais sovietinėje visuomenėje išaugo privačių, namuose gamintų pornografinių nuotraukų bei video juostų paklausa. Tiesa, sovietinė cenzūra kažką pražiopsojo, ir visiškai legaliai buvo išėjęs filmas su pornografiniais vaizdais „Gilioji gerklė“, tačiau greit milicija ėmė gaudyti šio šedevro platintojus ir juos grūsdavo į beprotnamius. Taigi iš esmės pornografija buvo nelegali, gaminama tiek vietoje, tiek „spekuliantų“ importuojama iš užsienio šalių. Už dešimties kadrų negatyvų juostelę sovietinė liaudis, ištroškusi pikantiškų vaizdų, paklodavo apie 5–10 rublių. Tačiau žmonėms uždraustas vaisius visada yra saldus.

SSRS perestroikos laikais apie seksą jau buvo galima gan plačiai kalbėti ir rašyti. Sekso tema buvo kuriami straipsniai, knygos. Tačiau vaizdinė pornografija vis dar buvo uždrausta, už jos platinimą buvo galima užsitraukti baudžiamąją bylą ir patekti į kalėjimą iki dešimties metų.

Taip pat brežneviniais laikais ėmė rastis erotinio pobūdžio žurnalai suaugusiesiems, kuriuose publikuoti aktai, taip pat buvo spausdinami įvairūs komiksai. Tačiau to nebuvo galima pavadinti pornografija. Iki tikros pornografijos tai buvo labai labai toli.

Net paprasčiausiais nuogo kūno, dažniausiai moteriško, vaizdas, tais laikais buvo kažkas tokio. Netgi perestroikos laikais, kai vienas dienraštis išspausdino moters, gulinčiuos ant kažkokios uolienos, užpakalį (ta nuotrauka, berods, vadinosi „Raudonojo kanjono karalienė“), kilo baisinis ažiotažas. Eilėje stovinčios ciocios zitos dyvijosi ir stebėjosi, davatkiškai aimanavo savo maldelę „kur pasaulis ritasi“ ir griebėsi už savo makaulių.

SSRS perestroikos laikais apie seksą jau buvo galima gan plačiai kalbėti ir rašyti. Sekso tema buvo kuriami straipsniai, knygos. Tačiau vaizdinė pornografija vis dar buvo uždrausta, už jos platinimą buvo galima užsitraukti baudžiamąją bylą ir patekti į kalėjimą iki dešimties metų. Tie, kurie pakliūdavo sovietinei teisėsaugai į rankas, „valdiškuose namuose“ turėjo kodinę pravardę – „spalvotų kortelių turėtojas“. Be to, su neparankiais politiniais veikėjais vyriausybinės agentūros susidorodavo apkaltindami pornografijos platinimu.

Taigi Sovietų sąjungoje pornografiją buvo bandoma drausti, tačiau tokie draudimai tik paskatino domėjimąsi ja.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (10)