Taigi kaip atpažinti pasyvią agresiją? Tai nėra lengva, nes pasyvi agresija (kaip ir pyktis, iš kurios kyla) yra slepiami. Žmogus, kuris išreiškia pasyvią agresiją, tau gali netgi šypsotis. Jis labai meistriškai išvengs tiesioginių susidūrimų, kad tik nereikėtų su tavim kalbėtis apie tai, kas neramina, kad tik nereikėtų spręsti vienokios ar kitokios konfliktinės situacijos. Kaip visa tai atrodo? Štai praktiniai pavyzdžiai.
Pasyvusis agresorius staiga ims elgtis labai abejingai jūsų atžvilgiu. Tai gali būti ir pabrėžtinas mandagumas, ir pabrėžtinai dalykiškas tonas. Kai reiškiama pasyvi agresija jūsų atžvilgiu, agresorius pabrėžtinai išlinks ramus ir nesijuoks tada, kai jūs juokaujate, nesureaguos ir tada, kai kalbate apie kokį nors svarbų jums dalyką. Neatsakys, kai ko nors klausiate ir pats į jus nesikreips. Visiškas abejingumas. Tokios pasyvios agresijos auka jaučiasi nejaukiai, kai yra šitaip ignoruojama, gali sutrikti ir netgi imti jausti kaltę. Pasyvaus agresoriaus paklausus, kas vyksta, bus atsakyta, kad „viskas gerai“, „nesikabinėk“ arba klausimu į klausimą atsakoma: „Ar aš tau ką sakau? Ar aš reiškiu kokias nors pretenzijas?“.
Šypsena taip pat gali būti pasyvios agresijos išraiška. Pavyzdžiui, yra nejučia šypsomasi, kai kitam kas nors nepasiseka, kai kas nors netyčia susimauna. Tokia šypsena kartais būna palydima žodžių: „Na, štai, ar aš tau nesakiau?“ Tokiu būdu agresorius demonstruoja savo galią prieš kitą tarsi norėdamas parodyti, kad neva tai yra protingesnis ir siekia, kad kitas agresoriaus kitą kartą „klausytų“, t.y., „paklustų protingesniam“. Taip agresorius elgiasi iš tiesų todėl, kad labai abejoja savo įžvalgumu, todėl, kai už kitą gali pasirodyti esąs aukščiau, tam kartui mažiau skauda tą vietą, kur yra susikaupęs visas jo menkavertiškumas.
Kai dėl ko nors įsižeidžiama, o kitas atsiprašo, paprastai pasyvus agresorius burbteli po nosim „viskas OK“, tačiau ir toliau pyksta, kuria keršto planus. Pasyviam agresoriui yra pernelyg sunku prisipažinti, kad kol kas jis atleisti negali, kad jam reikia laiko. Nepasako net ir tai, kad atleisti negalės. Galų gale neatsistoja ir apsisukęs nenueina. Tik ta frazė, ištarta žiūrint iš padilbių, kad „viskas gerai“ ar „nieko tokio“.
Labai dažnai pasyvūs agresoriai apsimeta kvaileliais arba „netekusiais atminties“ tuomet, kai jiems tai patogu. Štai išaiškėja koks nors agresoriaus melas. Bet pagautasis sako: „Aš neatsimenu, kada taip sakiau“. Pasyviems agresoriams šiuo atveju svarbu bet kokia kaina išlikti laimėtojais, todėl gali neigti netgi visiškai akivaizdžius dalykus, sako, kad niekada nebuvo to ar ano, niekada jiems taip nebuvo sakyta, jie patys taip ar anaip nesakė, nedarė ir t.t. Negana to, ima kaltinti auką, kad ši išsigalvojanti.
Pasyvi agresija yra ir tai, kad jus vedžioja už nosies. Pavyzdžiui, jūs esate su kitu žmogumi susitaręs dėl kokios nors paslaugos atlikimo. Paprastai, jei žmogus mato, kad negalės padėti, jis taip ir pasako, kad tai ne jis nenori ar negali išpildyti jūsų prašymo, kad tam neturi laiko, jėgų. Galų gale, žmogui neprivalu ir teisintis, užtenka tik pasakyti NE. Tuo tarpu silpnavaliui žmogui įsijungia gynybos mechanizmas, jam sunku atsisakyti, jam pernelyg didelė našta ištarti tą trumpą žodelį NE, ypač tada, kai yra įkalbinėjamas. Tada jis prisižada prašymą įvykdyti – tam, kad jūs atstotumėte arba tam, kad jis bent šiai minutei pasijustų labai dideliu geradėju. Tačiau po to prasideda visokie atidėliojimai, išsisukinėjimai, vilkinimai, pasiteisinimai, ligų simuliavimai ir taip toliau, ir panašiai. Galiausiai pasyvusis agresorius pakliūva į savo paties pasispęstus spąstus – tada, kai jau nebėra kur vilkinti ir nebėra kaip išsisukinėti. Tuomet pasyviam agresoriui lieka du keliai – slapstytis arba pereiti į atvirą agresiją, pavyzdžiui, imti kaltinti kitą kokiais nors dalykais, plūstis. Kitu atveju pažadukui teks prisipažinti, kad pažadėjo ir neištesėjo, o tai jam be galo sunku (nebūtų sunku, būtų iš pat pradžių pasakęs žodį NE).
Vėlavimas – taip pat panaši pasyvios agresijos rūšis, gadinanti kitų laiką, sumaišanti kitų planus. Panašus dalykas ir kokio nors sprendimo atidėliojimas. Apsispręsti pažadama tada, kai kitam žmogui nebelieka laiko susiplanuoti savo reikalus kitaip arba jis jau būna susiplanavęs kitaip, ir jūsų apsisprendimas jam jau yra nebe aktualus. Kitą žmogų toks neapibrėžtumas stačiai varo į neviltį, priverčia pasijausti blogai.
Pasyvūs agresoriai manipuliuoja ne tik žmonių laiku, bet ir kokia nors informacija. Pavyzdžiui, žino, kokį nors būdą, kaip išspręsti kokią nors problemą, tačiau nesako ir tyliai mėgaujasi. Pavyzdžiui, šeimos narys žino, kur padėtas vienas ar kitas daiktas, tačiau piktybiškai nepasako, o tik eina iš paskos ir sarkastiškai šaiposi: „Ieškok, ieškok, kitą kartą žinosi, kaip nesusitvarkyti savo daiktų, žiūrėk, kad tik galvos kitą kartą nepamestum, žinosi, kaip reikia daiktus pasidėti į savo vietą“. Pasyviam agresoriui visiškai nesvarbu, kad kitas kur nors vėluoja, kad tas daiktas, kurio ieško, yra labai svarbus. Agresoriui svarbu pasijusti situacijos šeimininku ir bent akimirkai pasimėgauti savo „pranašumu“.
Turbūt visi girdėjote sarkastišką frazę, mestą jūsų atžvilgiu: „taigi aš juokauju“ arba „negi juokų nesupranti“ ar tiesiog „pajuokavau“. Atvirai šaipytis pasyvusis agresorius nedrįsta arba nenori pasirodyti nemandagus. Tačiau įžeidžius žodžius pasako juoko forma – tiesiog pasako tai, ką nori pasakyti visiškai rimtai, bet po to priduria: „Juokauju“.
Panašus pasyvios agresijos pasireiškimo būdas yra ribų tarp įžeidimo ir komplimento ištrynimas. Štai moteris kaip tyčia nesusitvarkiusi, apsirengusi baisiais rūbais išneša šiukšles - tiesiog skuba, todėl taip atrodo. Ir štai susitinka kaimynę, kuri prisimerkia, ištempia lūpytes, atmeta atgal alkūnes, pakreipia galvą ir sako: „Kaip gražiai šiandien atrodai“. Apskritai, kai norima pasišaipyti iš žmogaus išvaizdos, yra sakoma, kad jis šiandien gražiai atrodo – tai jau klasika tapęs pasyvios agresijos pavyzdys.
Prie pasyvios agresijos reikėtų priskirti ir nuolatinį skundimąsi, kaip viskas yra blogai. Turbūt visi savo pažįstamų rate turite bent vieną, kuris nuolat guodžiasi. Visiems pasitaiko blogų etapų, visi karts nuo karto pasiguodžiame. Tačiau pasyvus agresorius nuolat save pateiks kaip didžiulį kankinį ir auką, kitiems nuolat rodys surauktą miną, bėdos, guosis. Jei neturės dėl ko pabambėti, pasiskųs bent jau blogu oru. Taip pasyvus agresorius kitus priverčia pasijausti emocinėmis šiukšlių dėžėmis. Agresorius išsikrovė, pasijuto geriau, o jūs likote prikrauti visokio šlamšto.
Pasyvi agresija gali būti ne tik žodinė. Pasyvūs agresoriai savo nuodus gali išleisti ir reikšmingai nutylėdami, priekaištingai pažvelgdami, reikšmingai nusisukdami, susiraukdami, paniekinančiai šyptelėdami – pasyvios agresijos formų gali būti labai daug, tačiau bendras visu šiuo elgesio modelio vienijantis bruožas yra tas, kad į viską pasyvus agresorius galės atsakyti pilnomis nuostabos akimis: „O ką aš padariau?“
