Dauguma iš mūsų pradeda nuo kažko pradeda kolekcionuoti, bet tik vienetai tai tęsia
Pašnekovas pradėjo kaip ir dauguma jo likimo brolių: vaikystėje rinko saldainių popieriukus, mašinų modeliukus, kriaukles, žaislinius kareivėlius ir t.t. Mokykloje jau tapo „rimtesniu“ kolekcininku – pradėjo domėtis ir rimčiau rinkti monetas (tam išleisdamas didelę dalį dienpinigių). Bet tai nebuvo vienintelė sritis, –vaikinas ir toliau rinko popierinius pinigus, ženkliukus, medalius, atvirukus, pašto ženklus. Vėliau „įsipainiodavo“ ir egzotiškesnės kolekcionavimo sritys: drugelių ir vabalų, degtukų etikečių, gėrimų skardinių, kramtomos gumos popieriukų, cigarečių pakelių, cigarečių (po 1 vnt.) rinkimas. Tiesa, pastaroji ilgai netruko, nes, turint rūkantį vyresnį brolį, kolekcija tapdavo labai pažeidžiama. Tačiau, kaip prisimena Adomas, jis viską rinko su labai didele aistra. Rinkdamas drugelius vieną vasarą praleido pievoje, drugelių gaudymas buvo kaip darbas: atsikeli, pavalgai, susikrauni pilną kuprinę stiklainių ir – į pievą. Tiesa didžioji kolekcijos baigtis tragiška: katė perėjo per jo drugelių rinkinuką. Panašiai buvo renkamos ir su degtukų etiketės: grįžta iš mokyklos, pavalgo ir ant dviračio. Važiuoja ir ieško pakelėse degtukų dėžučių, radęs – į kuprinę. Grįžęs, visas dėžutes sumesdavo į vandenį, etiketėms nusiklijavus, išdžiovindavo ir – į albumą. O va, pvz., monetų kolekcijos pildymas reikalavo daugiau intelekto. Čia jau buvo metodinis darbas: vaikinas metodiškai klausinėdavo visų iš eilės, kas gali turėti šių vertybių, tada – darydavosi tokių asmenų sąrašus ir kurdavo planus, kaip tas monetas iš jų anksčiau ar vėliau ir įsigyti.
O per ilgus metus nenumalšintas nuolatinis kolekcijos pildymo poreikis ir sąlygoja, kad Adomas niekaip negali apsiriboti viena kolekcionavimo kryptimi. Ir nuolatinis kolekcijos papildymas jam būtinas kaip oras. Šiuo metu pagrindinės kolekcionavimo sritys yra keturios: Lietuvos restoranų ir viešbučių atributika ir ikonografija; Lietuvos pramonės ikonografija, dokumentai ir produkcija; Lietuvos dvarų ikonografija ir daiktai; Prienų krašto istorija. Visus artefaktus vyras renka iki Antrojo pasaulinio karo, su retomis išimtimis. Apie kiekvieną temą galėtų pasakoti ilgai, nes jo surinktų istorinių daiktų jau yra tūkstančiai.
Retas susidomėjimas: mūsų pramonės praeitis
A.Miliausko teberenkamą Lietuvos pramonės rinkinį sudaro keliolika potemių: nuo pienininkystės iki metalo apdirbimo. Tai fotografijos, dokumentai, etiketės, įpakavimai, tara, produkcija, reklaminė atributika. Kolekcininko manymu, pati visuma yra įdomi šioje temoje, o ne atskiri eksponatai. Vyrui šita sritis įdomi, nes atskleidžia lietuvių kūrybinį potencialą versle, parodo, kaip gerai lietuviai sugebėjo vystyti pramonę, – net esant pakankamai sudėtingomis sąlygomis. Žavi ne tik atskirų pramonės šakų laimėjimai (tą parodo eksporto apimtys), bet ir pramonės įmonių gausa. Lyginant su dabartiniais laikais, yra vienas didelis skirtumas su tarpukariu – anuo metu mes beveik viską pasigamindavome patys.
Iš LDK pramonės produkcijos Adomas turi vieną įdomų eksponatą – Varnių varpų liejyklos varpą, datuotą 1793 m. Pati LDK pramonė buvo labai siaura, apsiribojo patrankų ir varpų liejimu plytinėmis, popieriaus bei stiklo gamyba. Visa kita buvo amatininkų žinioje ir pramoniniai produkcijai įsigyjamų eksponatų kolekcininkas nepriskiria.
Be abejo, sostinės Energetikos ir technikos muziejuje vyrui teko lankytis, labai puikus ir įdomus muziejus, ypač edukacinės programos. Bet jį dominančių eksponatų ten mato labai mažai. Be to, jis specializuotas, o mūsų pašnekovo tema platesnė, nors apima kartu ir energetiką.
Ir ką gi mes žinome apie senų laikų restoranus bei kavines?
Restoranų tema kolekcininkui yra itin įdomi. Ši tema parodo, kokioje aplinkoje gyveno tuometinė LDK, o vėliau – Rusijos imperijos sudėtyje mūsų vidurinioji klasė, atskleidžia miesto kultūrą. Šia tema yra labai mažai informacijos, tenka ją rinkti po kruopelytę. Daiktų – tuo labiau nėra. Tačiau tokie iššūkiai Adomui labai patinka. Jau dabar jam pavyko surinkti nemažą rinkinį atskirų restoranų, valgyklų ir viešbučių indų ir stalo įrankių (renku tik su užrašais ar logotipais) bei ikonografinės medžiagos (nuotraukų ir atvirukų). Be abejo, labai padeda draugai kolekcininkai, kurie manęs neužmiršta ir karts nuo karto pasiūlo eksponatų rinkinio papildymui. Reti yra visi stalo reikmenys ir interjerų vaizdai. Tačiau kolekcininkas vis dar turi viziją surinkti visų didžiųjų Lietuvos restoranų ir viešbučių (jų priskaičiuoju apie 50) bent po vieną interjero vaizdą, eksterjero vaizdą bei stalo reikmenį.
O va dvarų artefaktų išliko daugiau
Dvarų temoje apie išskirtinius eksponatus kalbėti lengviau. Prieš keletą metų jam pavyko gauti Rokiškio dvaro savininkų grafų Pšezdeckių atsiliepimų padėkų knygą, kuri buvo pildoma nuo 1937 iki 1940 m. Šioje knygoje įrašai ir palinkėjimai skirti grafo Jono Pšezdeckio motinai (šeimininkei) Hermancijai Sapiegaitei Pšezdeckienei. Įrašai rašyti garsių giminių atstovų (Kamarų, Gruževskių, Bieliavičių, Pliaterių, Radvilų ir t.t.) bei šeimos narių. Užsimenama ir apie aktualius įvykius (sovietų ultimatumas Lietuvai) bei dvaruose tuo metu tvyrojusias nuotaikas. Taip pat įdomūs yra dvarininkų stalo reikmenys. Iš vertingesnių yra grafų Tiškevičių, grafų Komarovskių stalo įrankiai, lėkštė iš Raudondvario dvaro, Renavo dvaro stalo varpelis. Senosios fotografijos taip pat įdomu, ypatingai, kai pavyksta gauti asmeninius dvarininkų fotografijų albumus. Tokių keletą taipogi jam pasitaikė įsigyti.
Kuo pašnekovui įdomi dvarų tema? Visų pirma, mano manymu, dvarininkijos istorijos laikotarpis yra kažkokioje pilkoje zonoje pas mus. Kartais atrodo, kad mūsų istorija susideda iš Vytauto Lietuvos, tarpukario ir pokario rezistencijos laikotarpių. O juk bajorijoje buvo pagrindinis Lietuvos kūrybinis potencialas. O kas svarbiausia, buvo elgsenos, bendravimo ir tradicijų kultūra. Pastarieji momentai man įdomiausi. Kolekcionuojant įvairius dvarininkijos daiktus, tai labai ryškiai ir atsiskleidžia.
Beje, viena seniausių Adomo kolekcionavimo temų – jo mylimo Prienų krašto istorija. Pasigirti yra kuo: turi įsigijęs seniausias žinomas fotografijas su Prienų miesto vaizdais, keletą istoriškai itin vertingų dokumentų, daiktų. Mat jis pats prienietis, todėl ši tema kolekcininkui labai brangi.
O kur pristatyti visuomenei savo eksponatus?
Kol kas Adomas neįsiprašė į jokį muziejų: būkite malonūs, įsileiskite. Dažniausiai žmonės jį susiranda, kai nori kokią parodą daryti ar knygą leisti. Kolekcininkas atvirai prisipažįsta: sutinka ne visada. Jam svarbu požiūris – kam to reikia? Kai kada pajaučia, kad muziejininkams ar parodų organizatoriams reikia tik „X“ užsidėti, o pati parodos esmė jiems nelabai rūpi. Dar Adomas planuoja išleisti knygą apie Lietuvos restoranų ir viešbučių stalo reikmenis, bet tas per didelis jo perfekcionizmas vis neleidžia startuoti. Vis pagalvoja: „dar anksti, dar kai ko trūksta“.
Nors jau Facebooke veikia jo sukurtas puslapis apie Lietuvos dvarus „Dvarai: tradicijos, asmenybės, palikimas“. Jame, turėdamas laiko, vis įkelia, jo pažiūriu, įdomius kolekcijos daiktus ar pristato kai kurias temas. Užsibrėžęs sau tikslą, bent kartą per savaitę padaryti vieną įrašą, bet neretai atsilieka nuo grafiko.
Beje, Adomas augina keturis vaikus, tai tikisi, kad bent vienas pratęs jo kolekcionavimą. O kalbant apie muziejus, be abejo, ankščiau ar vėliau viskas turi atsidurti visuomenei prieinamose erdvėse. Tačiau apie dovanas muziejams reikėtų užmiršti, dovanot galima daiktus, kuriuos kažkas atidavė. Be to, ir patys muziejai dovanų kartais nevertina, ką puikiai įrodė ir a. a. kauniečio Algimanto Miškinio pavyzdys (kai norėjo Kaunui padovanoti savo visą gyvenimą rinktų meno kūrinių kolekciją, savivaldybė jam atsakė, kad tam, girdi, nėra reikiamų patalpų...). Tiesa, pastaruoju metu Lietuvos muziejai aktyviau pradeda dalyvauti meno vertybių ir antikvariato rinkoje, kas yra labai sveikintina.
