Šiandien, nors požiūris į auklėjimą, mokymą ir ugdymą yra gerokai pakitęs, tačiau vis dar gaji nuomonė, kad vaikus verčiau auklėti „kietai“, nustatant aiškias ribas ir taisykles, dažnai net neleidžiant jiems išsakyti savo nuomonės. Dažnai net ir „normaliose“ šeimose baudžiama visai neadekvačiai – už sudaužytą puodelį, menkiausią nepaklusnumą tėvai rėkia ant vaikų, netgi griebiasi diržo ar „rauna ausis“. Nors posakis „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“ jau atgyveno, nors fizinės bausmės pasitaiko vis rečiau, tačiau net ir dabar galima išgirsti, kaip visiškai padorūs žmonės porina, kad reikia vaiką „lenkti kaip medį, kol jis dar jaunas“. Nulenktas medis jus negali augti tiesiai, jis ir išaugs kreivas.
O kaip „lankstomas“ ne medis, o vaikas mokykloje ir namie? Pirmiausia, iš jo yra reikalaujama griežtos disciplinos. Betgi mokykla ir namai nėra kareivinės. Muštras vaikams netinka ir pagal jų amžiaus tarpsnių ypatumus. Patys tėvai dažnai patingi atlikti kokius nors buities ar kitus darbus, pasirenka juos atlikti tada, kai galės, kai norės, kai bus kitas nusiteikimas, kita nuotaika. Tuo tarpu griežtų tėvų vaikai neturi tokios privilegijos – vieną ar kitą dalyką daryti tada, kai jie tam turi ūpą. Vaikų neklausiama, ko jie nori, jiems liepiama, įsakoma, kaip jau buvo minėta, pakeliant balsą, o kartais bet ir ranką.
Ypač vaikus „lanksto“ ir „laužo“ nerealūs tėvų lūkesčiai, tiek tėvų, tiek mokytojų nenuoseklumas žodžiais, taisyklėmis ir veiksmais. Jei vaikas išsako nuomonę, kuri suaugusiesiems yra nepriimtina, žalojantis suaugusiųjų elgesys bus ne tik aprėkimas ar sudavimas, bet ir ignoravimas, vaiko atstūmimas, priekaištavimas – ypač blogai žmogaus, tiek vaiko, tiek suaugusiojo, psichiką veikia nuolatiniai priekaištavimai. Jei suaugusysis turi galimybę pasirinkti klausyti nuolatinių priekaištų, kurie per ausis ir galvą eina kaip pjūklas ar tiesiog išeiti pabėgti (pavyzdžiui, vyras pabėga nuo piktos žmonos ar moteris išeina iš darbo neapsikentusi darbdavio pjovimo), tai vaiko galimybės pasprukti nuo jį ujančių suaugusiųjų yra labai apribotos. Galima, sakyti, vaikas išvis neturi tokios galimybės, nes yra priklausomas nuo savo tėvų, mokytojų.
Kaip pavyzdys gali būti ir tėvų nuostata nelepinti savo vaikų, kad jie „pažintų sunkumus“, „mokėtų nugalėti nepatogumus“, „neišleptų“ ir t.t. Štai per lietų vaikas keliauja į mokyklą visuomeniniu transportu arba pėstute. Tuo tarpu tėvas važiuoja į darbą šiltai ir patogiai įsitaisęs savo mašinoje, o motina į parduotuvę už poros metrų nuo namų vyksta savo prabangiu visureigiu. Vaiko į ugdymo įstaigą pavėžėti „negali“ ne dėl to, kad jiems būtų tai sunku, bet tiesiog, kad „vaikas neišleptų“.
Tokie „lankstymai“ luošina vaiką, jauną žmogų. Tai yra smurtas. Žinoma, bet koks smurtas prieš vaikus yra uždraustas įstatymu, tačiau net ne tame yra esmė. Ugdytojai net nesusimąsto, kokią žalą savo griežtumu jie gali padaryti vaikams.
Psichologai S.Holmos ir li Robina akcentuoja auklėjimo reikšmę, teigdami, kad griežta disciplina vaikystėje gali tapti žmogaus psichinių sutrikimų priežastimi brandžiame amžiuje. Ryšys tarp šiurkščių bausmių vaikystėje ir psichologinių problemų suaugus yra įrodytas. Psichologai ištyrė 200 suaugusiųjų: 46 iš jų sirgo depresija, 54 buvo alkoholikai ir 100 neturėjo ryškesnių psichologinių problemų. Domėtasi, kaip šie žmonės buvo auklėjami vaikystėje. Ar namų disciplina buvo griežta, ar nuosekli, ar jiems tekdavo pelnytos ir adekvačios „nusižengimui“ bausmės. Domėtasi, ar iškildavo tokių elgesio problemų, kaip vagiliavimas, muštynės su bendraamžiais ir pan. Klausta, ar jie nepastebėjo tėvų dvasinės sveikatos sutrikimų požymių.
Paaiškėjo, kad 56 proc. depresyviųjų ir 43 proc. alkoholikų buvo skaudžiai mušami diržu ir rykšte (kai kada kitą dieną tekdavo šauktis net gydytojų pagalbos). Tik 18 proc. sveikųjų nurodė tokias bausmes.
39 proc. depresyviųjų ir 28 proc. alkoholikų vaikystėje buvo šiurkščiai ir nepelnytai baudžiami, o sveikųjų grupėje tai liudijo tik 9 proc. tiriamųjų. Net 30 proc. depresyviųjų ir alkoholikų, nurodžiusių, kad jų tėvai buvo dvasiškai sveiki, buvo mušami. Visa tai, tyrėjų nuomone, leidžia manyti, kad suaugusiųjų psichologines problemas labiau lemia auklėjimas vaikystėje nei paveldėtos savybės.
Paaiškėjo ir tai, kad vaikai dažnai būdavo griežtai baudžiami net tada, kai jie nesielgdavo blogai. Dauguma depresyviųjų ir alkoholikų sakė, kad jie nebuvo blogesni už bendraamžius. Ypač įsidėmėtina tai, kad net 30 proc. depresyviųjų, kurie buvo laikomi gerais vaikais, nurodė, kad jie buvo neteisingai ir skaudžiai baudžiami, dažnai net kitų žmonių akivaizdoje. Skaudžios bausmės tapo vėlesnių psichologinių problemų priežastimis.
A.Miller (1994) nagrinėjo žiaurumo šaknis bei vaikystės išgyvenimus ir auklėjimo įtaką jo atsiradimui. A. Miller išsamiai nagrinėja A. Hitlerio vaikystę ir santykius su tėvais bei jų įtaką tolesniam jo gyvenimo keliui. A. Hitleris rašė, kad kažką naujo jis gali suklurti tik išugdęs žiaurią, dominuojančią, negailestingą jaunąją kartą, ir bandydamas įgyvendinti savo planus, pražudė milijonus žmonių. A. Hitleriui buvo būdingas destruktyvumas, kuris dažniausiai būdingas žmonėms, augusiems autoritarinėje aplinkoje.
Taigi prieš reikalaudami iš vaikų paklusnumo ir griežtos disciplinos, gerai pagalvokite.
