Maža to, kad šiais pandeminiais metais džiaugsmo fontanai ir taip netryško, kad beveik visus metus, milijonų žmonių gyvybes, verslus pavogė ar bent apvogė ta prakeikta koronita, lyg dar betrūktų vyšnaitės ant torto – kone kasdien naujais nariais pasipildo Kalėdų nekenčiančių grinčų-teisuolių armija.

Laimei, protingi ir sąmoningi jau susitaikė – po vienišų Velykų šiemet sutiksime ir vienišas Kalėdas. Ir mirtinai pavojingą masinę piligrimystę į didžiuosius prekybcentrius teks pamiršti, jei jums brangi savo ir artimųjų gyvybė, – dovanos palauks, o iš bado tikrai nemirsime.

Beje, kalėdines dovanas, kaip ir roges, išmintingiau būtų ruošti vasarą (tiksliau, visus metus) – bent jau taip patarlėse sakoma, tuomet netektų paskutinę minutę prieš karantiną ar Kalėdas slampinėti it šmėkloms po pergrūstas parduotuves, rizikuojant su dovana parsinešti ir virusą.

Nes à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare, sako prancūzai, teks pakentėti ir atrasti Kalėdų stebuklą net tokiomis sąlygomis, kuklesnį, bet galbūt tikresnį.

Bet kokiam velniui, pardon, Grinčui, prireikė vogti dar ir paskutinius džiaugsmo trupinius – tokius kaip kalėdinės dainos ar tikra eglutė miesto aikštėje, man sunkiai suvokiama.