Štai pagrindinės tezės, kurias iškelia J. Gray:
*Vaikui reikia padėti tapti paslaugiam, nuoširdžiai sugebančiam užjausti, o ne būti paklusniam ir tik iš pareigos padedantiems tėvams. Vaikas gali nesitvardyti, imti iš tėvų reikalauti daug ir neįmanomo (čia kalbama ne vien tik apie materialius). Tačiau tėvai vaikui privalo duoti tiek, kiek jam reikia, taip bus ugdoma jo valia ir supratimas, kas galima, o kas ne. Vaiko paslaugumas tėvams turi būti nuoširdus, vien tik paklusnumas nieko gero neduoda, nes tik iš pareigos paklusęs tėvams, vaikas nesugebės jų nuoširdžiai užjausti.
Ugdant valingumą ir nuoširdų paslaugumą, būtina atsisakyti nurodinėjimų, kurie vaikus itin slegia (susirink žaislus, renkis, nueik ten, apsiauk batus, valgyk, nerėkauk ir t.t.). Nurodinėjimus ir įsakymus verta pakeisti prašymais (prašau apsirengti ir apsiauti batus, prašau nekalbėti, kad galėtume ramiai visi pavalgyti, prašau susitvarkyti kambarį ir t.t.). Jei reikia sukritikuoti (ne barti, o sukritikuoti), kritikuokite ne patį vaiką, o netinkamus jo veiksmus. Pavyzdžiui, jei vaikas palieka svetainėje nešvarius indus, paaiškinkite, kad kitiems nesmagu, kai guli nešvarūs indai.
* Dar būtų labai svarbu motyvuoti, kodėl reikia pasielgti vienaip ar kitaip: pavyzdžiui, kodėl reikia eiti laiku miegoti, kodėl reikia susitvarkyti kambarį, kodėl būtina tinkamai apsirengti. Vaikus reikėtų įtraukti ir į kasdieninius ruošos darbus ne tik tam, kad įgytų patirties, bet ir kad ugdytųsi supratimą, jog tėvams bus lengviau, kai visa šeima dalinsis darbus.
* Vaikui reikia padėti tapti valingam. J. Gray itin akcentuoja vaiko valios ugdymą. Itin svarbu vaiko valią ugdyti nuo pat kūdikystės. Taigi... nedarykite už vaiką to, ką jis jau pats gali pasidaryti. Štai mažasis pamatė naują žaisliuką, kurį jūs specialiai padėjote ten, kur jį pasiekti reikia pastangų. Vaikutis gali rodyti nepasitenkinimą ir prašyti paduoti žaislą, tačiau jūs neskubėkite pritraukti artyn žaislo, neatimkite iš mažylio galimybės ugdyti valią. Vaikutis patirs begalinį džiaugsmą, jei tikslą pasieks pats. Be abejo, daug kur vaikučio galimybės ribotos ir gana dažnai jis negali pasiekti trokštamo rezultato. Jei mažylis pats nesusitvarko, jam reikia padėti.
* Nuo pat mažų dienų mokykite vaikus savarankiškumo: susitvarkyti žaislus, praustis, rengtis. Jei vaikas šiame procese nedalyvauja, jam sunku ramiai nusėdėti vietoje, pavyzdžiui, kol jį aprengs/nurengs. Jis ima muistytis, ieškoti kitos veiklos, o tai trukdo jį aprengti. Nereikėtų dėl to vaiko barti, kelti balsą. Tokiame amžiuje sunku nusėdėti vietoje, bet vaikas jau gali mokytis rengtis pats, nusiplauti rankas, susišukuoti. Tai reikalauja susikaupimo ir atkaklumo. Mažylis mokosi kruopštumo, savarankiškumo ir ugdo valią.
* Organizuotumo ir tvirto charakterio ugdymui padės apgalvotas vaiko dienos režimas. Taip pat labai svarbu, kad visi šeimos nariai vienodai suvoktų auklėjimo principus. Jei tėvų auklėjimo metodai skiriasi, mažyliui išsiugdo elgesio susidvejinimas, jis ima gudrauti, manipuliuoti.
* Vaiką reikia skatinti būti sąžiningu, netoleruoti melo ir apgaudinėjimų. Tai turi būti netoleruojama jokiu būdu. Vaikui reikia tiesiai pasakyti: „Tu pamelavai“.
* Niekada patys neapgaudinėkite vaiko, tik taip galėsite reikalauti iš jo to paties. Dažnai vaiko nuraminimui jam pažadamas žaisliukas, saldainis. Vaikas nusiramina, bet atsimena pažadą. Suaugusieji gi dažnai jį pamiršta ir nesilaiko žodžio. Rezultatas: vaikas pripranta prie pažadų nevykdymo ir pats jų netesi. Taip pat neleiskite šiandien daryti to, ko vakar neleidote.
* Būtina griežtai atskirti du dalykus: melą ir vaikišką fantazavimą. Kai vaikas fantazuoja, reikia pasakyti: „Tu kuri pasaką, kurkime kartu“.
* Vaikas turi pasitikėti savimi ir jaustis laimingam su mama ir tėčiu. Vaikui meilę reikia rodyti. Pagalvokite, ar pakankamai dažnai apkabinate savo vaiką? Ar dažnai paglostote jam galvelę, paimate už rankos? Ar dažnai pagiriate savo atžalą, paskatinate, išreiškiate pasididžiavimą juo? Tik mylimas vaikas pasitikės tėvais ir ugdysis pasitikėjimą savimi.
* Teigiamam savęs vertinimui blogą įtaką daro vyresniųjų smerkimas ir etikečių klijavimas. Negalima vaikams girdint, ypač svetimiems žmonėms kalbėti apie vaiko trūkumus. Jei vaikui dažnai kartojama, kad jis yra nerangus, kvailas, nevėkšla, tai po kiek laiko jis toks ir pasidarys. Vaikai nuolat tai girdėdami pradeda nepasitikėti savimi ir visai nustoja stengtis ką nors daryti, nes mano, kad vis tiek bus blogai. Tokia nuostata labai apsunkina vaiko gyvenimą ir gali jį persekioti net suaugus. Tėvai turi gerbti vaiko mintis ir jausmus nuo kūdikystės. Tuomet vaikas tvirtai tiki, jog yra gerbiamas, ir tada gerbs tėvų orumą.
* Vaiko negalima bausti, gerai elgtis turi skatinti tėvų autoritetas. Daugelis neįsivaizduoja auklėjimo be bausmių. Omeny reikia turėti ne vien tik fizines bausmes, kurių jau seniai atsisakyta, tačiau balso pakėlimas, įsakmus tonas, pramogų uždraudimas taip pat yra bausmės. Man asmeniškai pradėjus taikyti J. Gray siūlomus pagrindinius pozityvaus auklėjimo principus pasirodė nesunku ir tikrai įmanoma vaiką auklėti jo nebaudžiant ir nebarant. Nejuodinkite vaiko asmenybės, nežeminkite jo. Neigiami tėvų vertinimai, etiketės (netikėlis, tinginys, žioplys) žeidžia vaiko savigarbą, verčia abejoti savo jėgomis ir gabumais.
* Svarbu, kad pats ugdytojas suprastų, jog vaikas, kaip ir visi, gali kartais klysti, gali rodyti neigiamas emocijas (verkti, pykti, zirsti, ožiuotis), gali daug norėti ir nuolat reikalauti iš tėvų neįmanomų dalykų, gali prieštarauti, spyriotis. Vaikui nei minutei negalima leisti suabejoti, kad mama ir tėtis yra šeimininkai, o ne jis, ir kad galutinis žodis vis tiek bus tėvų. Tačiau svarbiausia: vaikas turi jaustis mylimas savo tėvų, tėvais jis turi pasitikėti, tėvai jam turi būti autoritetas, vaikas turi jaustis saugus su tėvais, tada ir bausmių nereikia, užtenka tik žvilgsnio. Kad tėvai to pasiektų, negalima vykdyti vaiko kaprizų ir leisti vaikams lipti tėvams ant galvos.
* Vaikas yra asmenybė. Tėvai vaiką turėtų priimti ir mylėti tokį, koks jis yra, nes kitaip gali skaudžiai sužeisti mažylio širdelę. Štai mama lygina du broliukus: vienas – geresnis, kitas – blogesnis. Blogesnysis pasijaučia įžeistas. Ir ne be pagrindo. Vieno vaiko lyginimas su kitu kelia priešiškumą. Reikia nuoširdžiai žavėtis geromis vaiko savybėmis ir leisti patirti skaudžius savo blogų poelgių padarinius.
Taigi vaikai geriausiai mokosi iš pavyzdžių ir patyrimų. Jei norite, kad vaikai jus gerbtų, privalote gerbti juos.
