Lietuvis kelionės į Murmanską pasekmes jaučia iki šiol: Rusijoje tapau persona non grata

Paskutiniame savo straipsnyje pasakojau kaip perėjęs Karaliaučiaus krašto sieną, per savo kvailą galvą patekau į rusų pasieniečių rankas ir kaip potencialus šnipas buvau netoli realaus pasėdėjimo rusų kalėjime. Papasakojęs šį nutikimą supratau – nuotykiai susiję su Rusija, jos pareigūnais ar šioje šalyje patirti nemalonumai žiauriai domina lietuvių skaitytojus. Rusija yra vieta, į kurią daug kam vykti nedrąsu, tačiau labai įdomu sužinoti kaip sekėsi, o ypač – kaip nesisekė nuvykusiems.

Taigi, turėkite dar vieną. Ši Rusijos istorija nebuvo tokia dramatiška kaip mano praeitoji, tačiau vieniems apmaudi, kitiems ne tik apmaudi, bet ir turinti iki šiol besitęsiančias pasekmes, o daugumai – tiesiog juokinga.

Ji nutiko visai neseniai, dar prieš pandemiją, kai mano brolis Vytautas dar žinomas Pravalturo direktoriaus vardu, kartu su savo bičiuliu, Pravalturo idėjos tėvu Jonu, nusprendė nukeliauti ten, kur niekas nekeliauja. Jie pasirinko Murmanską – didžiausią pasaulio miestą už Šiaurės poliarinio rato. Kad būtų dar egzotiškiau, vyrukai nusprendė keliauti žiemą nes, anot jų, vasarą į Šiaurės ašigalį keliauti sugebėtų kiekvienas kvailys. Be to, kad šiaurę galėtų pajusti visu kailiu, jie nusprendė važiuoti automobiliu. Šaunuoliai turėjo pravažiuoti Baltijos šalis ir Suomiją, tada privažiavus Laplandiją, kirsti Šiaurės poliarinį ratą, važiuoti dar šiauriau, pasiekti šiaurinį Norvegijos miestelį Kirkenesą, tuomet daryti aštrų posūkį į rytus ir įsmukti į Rusiją.

Deja, aš tada su jais nevykau. Greičiausiai buvau užsiėmęs kažkuo svarbesniu, o gal man buvo per šalta. Bet lieka ir krislelis galimybės, kad buvau tiesiog nepakviestas.