Jauna Romos lietuvė, vienoje Amžinojo miesto kvartalo trattoria (liet. užeigoje) dirbanti padavėja, negali atsižavėti savo klientais – vietos senbuviais. Jaunais ir senais.
Pasak lietuvės, neišprotėti pandemijos karantino metu italams padėjo šie dalykai.
XXX
Tiems, kas nors kartą esate buvę Italijoje, nereikia aiškinti, jog šios tautos žmonės labiausiai kenčia, jei kas nors laužo jų teisę į laisvę. Bet praėjusį balandį, kai pandemija lyg giltinė labiausiai pjovė Italiją, Apeninų pusiasalio gyventojai puikiai mobilizavosi. Karantino metu buvo itin drausmingi, solidarūs, susivieniję. Jie susikaupė ir iškentė. Kaip jiems tai pavyko?
Važiuoju automobiliu Romos centro gatvėmis ir girdžiu ironijos sklidiną radijo reklamą. Trys prašymai Pandemijos laikmečio babbo Natale (liet. Kalėdų Seniui). „Caro babbo Natale, ti prego, durante la pandemia voglio avere questi tre regali – mangiare bene, godere il sole e il mare, stare in buona compania“ (liet. „mielas Kalėdų Seneli, prašau tavęs šių dovanų: neleisk pandemijai atimti galimybės kitąmet skaniai valgyti, matyti saulę ir jūrą, būti geroje draugijoje“).
Tai štai kas padėjo italams išgyventi ir neišprotėti pandemijos metu. Saulė ir jūra, geras maistas, ne, ne namuose, o restoranuose, linksmoje draugijoje.
Argi nebuvo Italijoje pandemijos metu draudimų? Ar nebuvo uždaryti restoranai ir paskelbta izoliacija. Buvo. Ar jų nėra dabar? Yra, bet jie – logiški. Kalbant apie restoranus ir socializaciją, Italijos valdžia yra itin atsargi ir racionali.
Italijos premjeras Giuseppe Conte, siekdamas užkirsti kelią koronaviruso sukeltai antrajai epidemijos bangai, uždraudė restoranams dirbti vakarais. Šeštą valandą visos maitinimo įstaigos užveria duris, pakabina ant įėjimo grandinę, už kurios žengti nevalia. Patiekalai gaminami tik išsinešti į namus. Kaip žinia, italų vakarienė prasideda 8 valandą vakaro, tad apie vakarienę restorane negali būti nė kalbos.
Tačiau niekas neuždraudė italams lankytis restorane pietų metu. Visas milžiniškas skaičius ištroškusių valgyti ne namuose italų susitvenkė per pietus. Pietaujama Italijoje 13 valandą.
Ne kartą savo knygose pasakojau apie tai, kad šioje valstybėje niekas nepietauja, tarkime, 15 ar 16 valandą. Normaliu „staltiesės ritmu“ ne per pandemiją visa Italija sėsdavo prie stalo nuo 13 valandos. Darbo dienos pietūs pasibaigdavo apie 14.30–15.00 valandą. Savaitgaliais pietūs kur kas sotesni ir ilgesni, dideliame šeimos rate, pas mamą ar močiutę, – sekmadienio pietūs užsitęsdavo valandą ar pusantros ilgiau.
Antrosios pandemijos bangos metu Romos ir jos priemiesčių restoranai dirba kaip pašėlę. Pirmoji priežastis – ekonominė. Eilinėmis savaitės dienomis per pietus restoranai stengiasi atsigriebti už tylias vakarienės valandas. Juk kažkaip reikia eiti pirmyn, kad išsilaikytum finansiškai, kad netektų uždaryti patalpų, atleisti darbuotojų virtuvėje, padavėjų. Tiesa, personalo skaičius gerokai sumažintas.
Kiekviename Italijos restorane, užeigose ir picerijose galima pietauti kiekvieną dieną. Negana to, restoranai siūlo neįtikėtiną komplekso kainą: primo (liet. pirmasis patiekalas) – pasta, rizotas (risotto), ravioliai (ravioli), sriuba (zuppa) pasirinktinai, secondo (liet. antrasis patiekalas) – jautienos pjausnys, romietiška vištiena, eskalopas, kalakutiena ir t. t., contorno (liet. garnyras) – bulvytės, troškinta cikorija, špinatai, grilyje keptos daržovės, pane (liet. duona), acqua (liet. mineralinis vanduo), caffe (liet. espreso kava), digestivo (liet. dižestyvas, virškinamasis gėrimas, – taurelė limončelo (limoncello), sambukos (sambuca), grapos (grappa), ferneto (fernet), jagermeister – už 10 Eur žmogui.
Savaitgalį visa Italija stengiasi kuo greičiau sprukti iš didmiesčių ir vykti į provincijos restoranus pietų. Mažuose užmiesčio restoranėliuose pietų komplekso kaina – 15 arba 20 Eur, priklausomai nuo patiekalo kategorijos. Šiuos kompleksus savaitgalį dar papildo antipasto (liet. užkandis), neretai iš kokių keturių penkių užkandėlių. Komplekse yra ir 0,5 litro baltojo arba raudonojo vyno žmogui.
Kiekvieną savaitgalį vykdami iš Romos į kurį nors provincijos miestelį – Nemi, Tolfą, Bračaną (Bracciano), Anguilarą – paprastai nerizikuojame likti be pietų. Staliuką restorane užsisakome iš anksto internete nurodytu telefonu, nes visi restoranai jau visą rudenį ir prasidėjus žiemai savaitgaliais Italijoje yra sausakimši.
Tokį antplūdį pandemijos metu restoranų tautoje Italijoje galima suprasti. Tačiau kad restoranai lūžtų darbo dienos metu, to Italijos istorija dar negirdėjo.
Romoje gyvenanti ir dirbanti Lietuvė padavėja laiminga, kad iš daugelio atleistų iš darbo jos bendraamžių – dvidešimtmečių vaikinų ir merginų – buvo atrinkta dirbti būtent ji. Padavėjos darbas gana sudėtingas. Darbo diena prasideda 10 ryto, baigiasi 6 valandą. Italai yra higienos maniakai – anksčiau, iki pandemijos, grindis reikėdavo tik išplauti, o dabar viskas antrąkart sterilizuojama antiseptikais.
Salėje, kurioje yra 70 vietų, padavėja dirba viena. Ji priima užsakymus, o Italijoje jokia technika nenaudojama, bent jau užeigose, tad visus pageidavimus tenka memorizuoti galvoje lyg per egzaminą.
Merginai talkina du restorano savininkai, kurie nuolat stebi situaciją salėje. Virtuvėje darbuojasi vos trejetas virėjų.
Italai pietauti atvyksta su visa šeima – tėvais, seneliais, proseneliais, atžalomis, tad prie stalo sėdi mažiausiai šešiese, daugiausia – 12 žmonių. Per pietus Italijoje staliukai vienas nuo kito atskirti plastiko pertvaromis. Iš 70 vietų nuolat užimtos 50.
Merginai nesunku atsiminti visų klientų užsakymus. Tiesa, jai yra tekę dirbti padavėja ir Lietuvoje, tad prisimena tuos laikus kaip itin malonius. Išskyrus tai, kad lietuviai valgo bet kada, nesilaikydami „staltiesės ritmo“, ir darbo diena yra kur kas ilgesnė nei Italijoje, lietuviai – gerokai santūresni. Be kita ko, italų vaikai yra išlepinti iki beprotybės. Jie taip pat užsisako, panašiai kaip tėvai, visus patiekalus. Tiesa, nuo stalo italų vaikai nė minutei nepasitraukia. Valgo savo patiekalus, dažnai pamesdami šakutes ir peilius po stalu. Padavėjai tenka juos keisti bėgiojant į virtuvę, todėl mergina neretai mintyse paburnoja. Ji prisimena Lietuvos restorano klientus, kurių vaikams duodama veiklos – piešti ir netrukdyti. Ir jie tuo užsiima, kol pavalgo tėvai.
Italai pietauti vyksta ne tik su vaikais, bet dar ir su seneliais. Gal dėl to, jog pandemijos metu senoliams kyla įtampos sukelta baimė užsikrėsti virusu ir netekti malonumo su šeima pabūti kartu, jie stengiasi būtinai išeiti iš namų pietauti kartu su savo vaikais ir anūkais. Žinoma, prie stalo juokaudami, kad svarbiausia – linksmai nugyventi savo ultimi giorni (liet. paskutines dienas).
„Visi italai antrosios pandemijos bangos metu atrodo kažkokie užsigazavę, – sako lietuvė, – jie kupini neįtikėtino pakilimo, adrenalino.“
Kiekvieno kliento pageidavimas, žinoma, skirtingas. Ypač įnoringi yra senoliai. Padavėjai nevalia nors vieno įgeidžio neišpildyti, o šie – itin asmeniški; užeigos savininkai kiekvieną klientą pažįsta ir visus įgeidžius tenkina. Šeimininkų tikslas – kad kvartalo gyventojas taptų kasdieniu klientu, liktų pamalonintas ir rytoj vėl sugrįžtų pietauti.
Pietų pabaigoje šeimininkai padavėjai liepia ant stalo nešti dviejų litrų grapos, limončelo, ferneto, amaro (amaro del capo) – virškinamųjų gėrimų butelį. Buteliai yra gana sunkūs.
Kadangi Italijoje neįprasta vartoti stipriųjų gėrimų, o padauginimas koronaviruso metu – akivaizdus, prie stalo svečiai smarkiai įsilinksmina. Lietuvė teigia, jog ir šiaip, ne dėl vyno ar dižestyvo (liet. virškinamojo gėrimo) vartojimo, italai yra baisiai triukšmingi. Jiems būtina kalbėti ypač pakeltu balsu. Vienas per kitą pasakoja savo savaitės nuotykius, tuo pat metu dar ir auklėdami įsisiautėjusius vaikus. Šiomis dienomis atžalos tampa tiesiog nevaldomos.
Senoliai patys save ironizuoja, „planuodami“ ir pokštaudami apie savo mirtį. Paskui visi makabriškai kvatoja. Tarsi kokioje puotoje maro metu.
Ne, kvartalo klientai jokiu būdu nėra agresyvūs, anaiptol, jie – puikiai nusiteikę, tačiau padavėjai tenka tūkstančius žingsnių skaičiuoti bėgiojant ir tenkinant jų įgeidžius. Tik pabandyk nedraugiškai žvilgtelėti į kokį dar taurės vyno užsigeidusį seneliuką, savininkas tuoj tave pakeis kita padavėja. Dirbti pandemijos periodu nori visi, o darbo vietų mažėja ne dienomis, bet valandomis.
Kitas neįprastas dalykas, kurį pastebėjo padavėja, – italai nebeskaičiuoja laiko. Anksčiau pietų ir vakarienės laiką jie itin griežtai limituodavo, pietaujantys prie stalo sugaišdavo valandą, daugiausia dvi ir skubėdavo sugrįžti prie darbo stalo į biurą ar į namus, o dabar jie šnekučiuojasi restorane arba užeigoje valandų valandas. Paskutinį klientą kartais tenka išvaryti plaunant grindis po stalu. Ne, ji juokauja, iš tiesų savininkai neleidžia merginai imtis tvarkymosi darbų, kol restorane yra bent vienas klientas.
Į namus lietuvė sugrįžta smarkiai pavargusi. Kartais mintyse parūgoja šią tautą. Bet pripažįsta: būtent italų charakteris – meilė maistui, bendravimas, karštas būdas – juos per pandemiją gelbėjo nuo išprotėjimo.
Apsilankius Romos priemiesčių restoranuose savaitgaliais tenka matyti lyg bites iš virtuvės į salę zujančius padavėjus. Už restorano durų pro stiklą akį pamalonina nusidriekusi milžiniško ilgio eilė.
Žymaus istorine prasme Romos priemiesčio Aričija (Ariccia) restoranai, tiekiantys savo garsiausią patiekalą porchetta di Ariccia (liet. Aričijos paršelis), viduje primena absoliutų chaosą. Bet kaip jis visiems patinka. Jauniems ir seniems rūpi tik viena – gerai praleisti laiką, atsipalaiduoti draugų kompanijoje, skaniai pavalgyti.
Juk tokios nuostabios cucina romana (liet. romietiškos virtuvės) patiekalų namuose niekaip nepasigaminsi. Kad ir kaip mokytumeisi, kad ir kiek studijuotum romiečių paslaptis, vis dėlto reikia pripažinti, kad pietūs už 10 eurų, kaip sako italai, da leccarsi i baffi (liet. leidžia ūsus apsilaižyti).
Romos pasta alla carbonara, amatriciana, gricia, cacio e pepe mažuose miesteliuose kiekvienam klientui atskirai ruošiama vario keptuvėje. Aromatai iš virtuvės sklinda tiesiog dieviški. O ką jau kalbėti apie porchetta (liet. paršelį), kuris yra mažutis, su siaura riebaliukų ir traškios odos plutele. Už šešių užkandėlių, antipasto, primo ir secondo (liet. užkandį, pirmąjį, antrąjį patiekalus), espreso kavą, vandenį ir ketvirtuką litro vyno praėjusį savaitgalį sumokėjome po 15 Eur žmogui.
Per barzdą varvėjo mums ir visiems kitiems. Buvome laimingi, garsiai rėkavome, juokėmės, išsikalbėjome už visus metus.
Nors lietuvė Romos padavėja neretai paburnoja italus už atsipalaidavimą ir kartais juos vadina tikrais bepročiais, tačiau ir ją šie užkrečia savo linksmumu. Ir ją įkvepia džiaugtis gyvenimu, šauniai praleisti laiką triukšmingoje kompanijoje. Tarp senų ir dar senesnių arba visai jaunų dailių porų, kurios – tiek vaikinai, tiek merginos – puikiausiai išmano Romos virtuvės patiekalų kokybę.
Kalėdų advento nuotaika šįmet – itin pakili.
Ant mūsų kvartalo bažnyčios durų adventą skelbiantis plakatas papildytas spalvingu raginimu: „Pandemija jums atėmė skonio pojūtį? Neliūdėkite. Pasitikėkite mumis. Mes jums jį sugrąžinsime. Užsisakykite su Kalėdų nuolaida geriausio vyno iš penkių garsiausių Lacijaus vyno ūkių.“
Štai jums ir adventas. Paršelis, vynas, triukšmingi pietūs restorane...
Bet jei tai veikia kaip antivirusas per pandemiją ir vaistai nuo nervinės įtampos, galbūt nėra labai didelė nuodėmė?
J. J.
