Tų pietų laukiau kelias savaites. Jau žinojau, ką valgysiu: užkandžiui užsisakysiu skrebučių crostini su rozmarinu, o paskui – ėrienos su skrudintomis cukinijomis. O gal menkės. Planavau atvykti anksti, atsisėsti prie vėsaus marmurinio stalo palei langą ir stebėti pro šalį skubantį Londoną. Nuo šilto restorano šurmulio aprasos palangė. Pasilepinsiu ir užsisakysiu taurę balto vyno, kurią išgersiu laukdama draugės.
Tikriausiai nenustebsite išgirdę, kad pietų taip ir nesulaukiau. Užsikrėtusiųjų koronavirusu daugėjo, tad pietūs restorane atrodė nebe malonumas, o beprotystė. Vėliau apskritai buvo uždrausta valgyti su kitais žmonėmis. Netrukus uždrausta ir valgyti vieniems. O tada viskas užsidarė.
Daug kartų skaičiuota, kiek kainavo tokie nesuvalgyti pietūs: kiek kartų nevažiuota traukiniu, kiek neiškviesta taksi, kiek nesuvalgyta desertų ir neduota arbatpinigių padavėjams. Tačiau buvo ir emocinių nuostolių. Motyvacija slopsta, vieniši žmonės tampa vienišesni, pasaulis stoja. COVID-19 pandemija sudrumstė mums įprastą gyvenimą. Tačiau ji pakeitė ir dar kai ką – patį laiką.