Kaip vienas parlamentaras dalį kolekcininkų apginti bandė

Taigi, prieš keletą metų Seimo narys Simonas Gentvilas išplatino viešą pranešimą visuomenei, kuriame pasiūlė senovinius šaltuosius ginklus priskirti senovinių ginklų kategorijai. Seimas pritarė liberalo Simono Gentvilo siūlymui senovinius šaltuosius ginklus, kurių modelis sukurtas iki 1963 m. priskirti senovinių ginklų kategorijai. Įstatymo pataisos sudarytų palankias sąlygas istoriniam, švietėjiškam bei ekonominiam senovinių ginklų plėtojimui.

„Visose Europos Sąjungos šalyse senoviniai šaltieji ginklai nėra kontroliuojami. Tačiau jei pagal šiandien galiojančius įstatymus į Lietuvą norėtume įvežti aukcione nusipirktą Antano Smetonos laikų kardą ar iešmą, tam reikėtų bent trijų leidimų ir būtų galima įvežti tik vieną ginklą vienu įvažiavimu. Turėtume skatinti tokių kilnojamosios kultūros vertybių kolekcionierius ir sumažinti nereikalingą biurokratiją“, – taip tąkart argumentavo savo šį elgesį parlamentaras.

Kartu S. Gentvilas akcentavo, kad Lietuvoje galiojantis minėtas reglamentavimas yra neteisingas, riboja ir apsunkina senovinių ginklų kolekcininkų veiklą. Šaltieji ginklai, pagaminti iki 1963 m., yra praradę savo tiesioginę funkciją ir nekelia grėsmės visuomenei, o naudojami tik edukaciniais ir pramoginiais tikslais karybos ir paveldo klubuose. Todėl, pasak Seimo nario, toks kolekcininkų veiklos ribojimas iš teisėsaugos ir paminklosaugininkų pusės neigiamai veikia istorinius ginkluotės tyrinėjimus, parodų organizavimus, kolekcionavimą, švietimą, veiklos populiarinimą bei šios srities specialistų bendradarbiavimą.

Beje, pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, senovinių ginklų kategorijai yra priskirti tik šaunamieji ginklai, pagaminti iki 1899 m. Tad senovinių šaltųjų ginklų kolekcininkai ir toliau gali atsiduoti savo hobiui, bet – tik atsargiai dairydamiesi į šalis. O ką kalba patys kolekcininkai?

Kolekcionavo, nors žinojo, kas už tai gresia

Alvydas Kačinauskis, Lietuvos šaltųjų ginklų kolekcininkų asociacijos prezidentas – minėtų istorinių artefaktų rinkėjas su solidžiu stažu. Pats pradėjo, kaip daugumai kolekcininkų būna, nuo vieno jam įsiminusio epizodo: pamatė pas kažką ant sienos kabant keletą kardų – ir susižavėjo tuo visam gyvenimui. Na, nevisam: minėtus senovinius ginklus jis kaupia (ir, aišku, maino ar parduoda kai kuriuos egzempliorius) dar „tik“ 40 metų. Juolab, kad ir jo anuometinė profesija (šaldytuvų meistras) tam buvo palanki. Mat Alvydas tuomet dirbo šaldytuvų meistru, lankydamasis ir pas žmones namuose. Taip besikalbant, kartais kalba pasisukdavo ir apie kardus ar durklus, dulkančius šeimininkų palovėse ar sandėliukuose. Taip pamažu (kaip didžiajai daugumai kolekcininkų – juk tik vienetai paveldėjo kolekcijas iš savo tėvų ar senelių) kaupėsi jo kolekcija. Tik senovinių šaltųjų ginklų rinkėjai sovietmečiu gerokai rizikavo: mat Sovietų Sąjungos valdžia, visur ir visad bijodama žmonių sukilimų, buvo įvedusi baudžiamąją atsakomybę ir už mokymąsi karatė, ir – už bet kokio šaltojo ginklo (jei jo geležtė ilgesnė už vyro delno plotį) laikymą ar turėjimą.

O ką jau bekalbėti apie durklus, kardus ar špagas. Todėl jei kur kolekcininkai ir susieidavo (pvz., Vilniuje ant Tauro kalno), tokių artefaktų niekas nerodydavo, o keisdavosi, pirkdavo ar parduodavo vieni iš kitų, tik įsitikinę vienas kito patikimumu. Tiesa, rizikuodavo ir kiti kolekcininkai: pvz., KGB darbuotojai (prie tokių „subtilių“ operacijų jie milicijos neprileisdavo), sučiupę kolekcininką su senovinėmis auksinėmis monetomis, jam „draugiškai“ pasiūlydavo: arba tu jas pamiršti, arba tau už jas – baudžiamoji atsakomybė. Nors už tai praktiškai Lietuvoje niekas „nesėdo“: tardymo metu (jei nepavykdavo „draugiškai“ susitarti su kolekcininku) ištyrus kratos metu paimtas „geltonos spalvos“ senovines monetas, tardymui palankūs ekspertai pateikdavo savo verdiktą: nevertingos varinės ar žalvarinės monetos. Byla, aišku, tuomet būdavo numarinama, o pas ką atsidurdavo tos „konfiskuotos“ auksinės monetos – galima tik numanyti...

Europa mums mielai perleidžia tai, ko per daug turinčių

Užtat kai žlugo komunistinė valdžia, visiems kolekcininkams pasidarė lengviau. Turguose, klubuose bei tarpusavyje – elgiamasi žymiai laisviau. Tačiau, svarbiausia, mums atsivėrė Europos sienos. Ir paaiškėjo: nepaisant dviejų pasaulinių karų, Senajame kontinente yra tiek daug–nuo baldų iki papuošalų – visokiausių antikvarinių artefaktų, kad net akys raibsta. Tik turėk, kaip sakoma, tam pinigų. Ir ponas Alvydas savo kolekciją gerokai papildė, besilankydamas būtent Vakarų Europos antikvariato parduotuvėse, turguose, o vėliau – ir atviruose bei – ir uždaruose – kolekcininkų klubuose. Taip nemažai artefaktų, kurie sovietmečiu su didžiausiais vargais būdavo gabenami į Vakarus, vėliau, apsukę ratą, sugrįžo pas mus.

Juolab, pasak kolekcininko, visoje Europoje, ir ypač Vakarų, galioja žymiai liberalesni įstatymai, reglamentuojantys antikvariato rinką. Ten draudžiama išvežti iš šalies, pvz., iš Prancūzijos – Napoleonui ar juo maršalams priklausiusią špagą ar kardą (yra paskelbti sąrašai senovinių daiktų kategorijų ir net išvardijant konkrečius artefaktus, kuriems ir taikomi tokie griežtiapribojimai). Tačiau tai, kas priklausė eiliniams Didžiosios armijos karininkams, o juo labiau – kareiviams – prašau, vežk kur tik nori. O su vėlesniais kariniais ginklais – dar paprasčiau. Pvz., nuo pat pokario metų ne vienoje Vakarų Europos šalyje, į jos armiją atėjus naujiems ginklams, nurašyti durklai ar kardai keliauja didelėmis partijomis tiesutėliai į antikvariato turgus, kur patys kariškiai tuo ir prekiauja. Ir pabandykite tai įsivaizduoti Lietuvoje…

Kol klesti draudimai – skurdinama ir visuomenė

Deja, dūsauja ponas Alvydas, Lietuvoje situaciją blogina tai, kad ir teisėsaugininkai, ir paveldosaugininkai labai jau nori kištis į kolekcionavimo sferą. Nors privatūs kolekcininkai rizikuoja savo pinigais, laiku, pagaliau – reputacija (kuri kolekcionavimo pasaulyje yra labai vertinama), metų metus medžiodami tą ar kitą artefaktą. Nes eilinių kolekcionavimo eksponatų – visada yra, o va tų retų senovinių daiktų – visada labai arba net ypatingai mažai. O mūsų tiesėsaugininkai iš Lietuvos kolekcininkų reikalauja vakariečių akimis nerealių dalykų. Pvz., įvežant iš Vakarų šalių senovinį ginklą (nesvarbu, šaltąjį ar šaunamąjį), mūsų policijai būtina pateikti du „popierius“: buvusio savininko sutikimą jį parduoti bei – tos šalies policijos pareigūnų sutikimą išvežti. Be abejo, tokių sutikimų nė vienas mūsų kolekcininkas ir neturi, todėl vien jau dėl to jie „pakimba ore“ mūsų teisėsaugininkų požiūriu. Neatsilieka ir paminklosaugininkai, tebesiveržiantys absoliučiai reglamentuoti šią kolekcionavimo sferą. Ir kas iš to laimi? O gi niekas – nei mūsų valstybė, nei visuomenė, nei patys kolekcininkai.

Ponas Alvydas pasakoja toliau: praktiškai visose Vakarų Europos šalyse visuomenė žino privačias senovinių ginklų kolekcijas, nes jų savininkai periodiškai tai viešai eksponuoja. Juk minėti daiktai – tos šalies bei jos kaimynių (ar dar tolimesnių) šalių istorinis bei kultūrinis palikimas. Ir tenykščiai valstybiniai muziejai laiko sau garbe pristatyti to ar kito kolekcininko sukauptą senovinių ginklų kolekciją savo ekspozicijų salėse. Apie tokias kolekcijas leidžiami katalogai, pagaliau – net išsamios studijos. O pas mus kol kas į muziejų sales įsileidžiami tik dailės rinkėjai, ir tai nelabai noromis: va, jei jūs tą dailės rinkinių kolekciją mums padovanotumėte... Nors dailės kolekcininkai žino tų muziejininkų žodžių vertę: kai žymus kolekcininkas kaunietis Vytautas Miškinis norėjo dalį savo kolekcijos padovanoti gimtajam miestui, savivaldybė jam sausai atsakė; deja, neturime tam eksponuoti patalpų... O ką jau bekalbėti apie senovinių ginklų kolekcijas.

Todėl ir skurdinama mūsų visuomenė, akcentuoja pašnekovas-kolekcininkas, nes jo ir jo kolegų sukauptais eksponatais negali susipažinti tūkstančiai tuo besidominčių žmonių, o specialistai (istorikai, senovinių ginklų ekspertai) – jų tyrinėti. Juolab, kad ir mūsų valstybinių muziejų sukauptų senovinių šaltųjų bei šaunamųjų ginklų kolekcijos – gana kuklokos (Vakarų šalyse yra privačių kolekcijų, kuriose senovinių ginklų yra sukaupta daugiau, nei visuose Lietuvos muziejuose kartu sudėjus). Tačiau dėl esamos tvarkos mūsų kolekcininkai (o kai kurie iš jų jų yra sukaupę europinio lygio kolekcijas) priversti ir toliau būti pusiau šešėlyje. Mat teisėsaugininkų bei paveldosaugininkų akimis žiūrint jų veikla lyg ir legali, tačiau – ne visai... Todėl nemažas būrys senovinius ginklus dešimtmečius renkančių žmonių ir toliau tylomis dega savo aistra, paieškų maršrutais išraižydami visą Europą. O ir mūsų piliečiai, įsitikinęs ponas Alvydas, dar turi išsaugoję nemažai senovinių ginklų. Prisiminkime kad ir epizodą prie Seimo rūmų 1991 metų žiemą: kiek bobučių ar diedukų tuomet ateidavo prie parlamento ir tylomis pasiūlydavo jo gynėjams: va, paimk šį pistoletą ar revolverį, – tai dar mano tėvo ar senelio išsaugotas ginklas…

Ir kas pasikeitė per keletą metų nuo parlamentaro S. Gentvilo iniciatyvos? Seimo narys vėliau persiuntė man savo susirašinėjimą su policininkais bei paveldosaugininkais. Nieko naujo: ir vieni, ir kiti ir toliau nori visaip kontroliuoti šią kolekcionavimo sritį, už tai nenešdami absoliučiai jokios atsakomybės. Pvz., pagal Kultūros paveldo departamento nuostatas (kurios patvirtintos įstatymais), norint iš Lietuvos išvežti bet kokį istorinį ar meninį artefaktą, kuriam jau suėjo 100 metų, reikalingas minėto departamento leidimas. Galima tik įsivaizduoti, kiek mūsų kolekcininkų ar eilinių piliečių, nusprendusių senelių paliktą paveikslą ar durklą parduoti Vakaruose (kai kurie senoviniai daiktai ten kotiruojami žymiai aukščiau, nei pas mus), eina į minėtą departamentą to leidimo. Todėl nusiminęs parlamentaras taip ir brūkštelėjo: jau geriau būčiau jiems nerašęs…

Tad įdomu: kokia jėga, kokios pastangos pagaliau pakeis šią situaciją ir mūsų visuomenė bei specialistai pagaliau galės susipažinti su aibe unikalių eksponatų, kuriems įsigyti Lietuvos kolekcininkai neretai pašventė visą savo gyvenimą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)