Povilas negeria 8 metus. Net švenčių proga nepakelia šampano taurės. Vyriškis pasakoja, kad metęs gerti labai pasikeitė. Jis dabar tarsi visai kitas žmogus nei buvo prieš aštuonerius metus, nei prieš 16 metų, kai pradėjo nebekontroliuoti suvartojamo alkoholio kiekio, nei savo elgesio ne tik išgėrus, bet ir blaivios būsenos.
Paklaustas, kaip jį pristatyti, jis atsako, kad tiesiog alkoholiku. Ne vyriškiu, kuris praėjo Minesotos programą, ne žmogumi, kuris pasveiko nuo alkoholizmo ir net ne „anoniminiu alkoholiku“ nors gana aktyviai lanko šį klubą. Povilas nori būti pristatytas kaip tiesiog alkoholikas, nes, jo žodžiais tariant, nuo alkoholizmo nėra pasveikstama, yra tik ligos remisija, kurią reikia išlaikyti iki gyvenimo pabaigos. „Aš esu blaivus alkoholikas“, – paaiškina Povilas, – buvusių alkoholikų nebūna.“
Nesileidžiant į detales, Povilas trumpai papasakojo, kad pradėjo nesaikingai vartoti alkoholį tada, kai ėmė dirbti vienos organizacijos viršininku. Darbo daug, viršvalandžius praleisti darbe reikia. Didžiulis stresas. Atsipalaiduoti padėdavo stiprieji gėrimai. Buvo netgi tokia stadija, kad darbe išgerdavo puslitrį degtinės arba konjako, o namie – antra tiek. Darbą kuriam laikui irgi buvo praradęs, bet šiaip ne taip metęs gerti vėl atsistojo ant kojų, o štai žmoną prarado visam laikui. Po to, kai liko vienas kaip pirštas, kai vaikai nebenorėdavo susitikti, Povilas nusprendė nebegerti, ieškoti pagalbos.
Žmona neapsikentė, nes, kaip Povilas sako, „išgėręs tapdavo bjaurus“. Jo klausiu, ką tai reiškia „bjaurus“, ką jis darydavo. „Ne, ne, niekada nebūdavo jokių muštynių, jokių peštynių, nesu nei vieno sykio rankos pakėlęs. Taip, paburbuliuodavau piktai, bet niekada nežemindavau nei žmonos, nei vaikų“, – pasakoja Povilas. Vyriškas sako, kad jo asmenybė, pradėjus stipriai gerti įgavo tokį bruožą, kurį galima nusakyti dviem žodžiais: „nėra problemų“ arba „jokių problemų“.
Povilas išdėstė, kaip visa tai atrodo: „Ryte atsikeliu, būnu prastos nuotaikos, nes pagiringas. Žmona paprašo, kad neužsibūčiau, po darbo grįžčiau namo, juolab, penktadienis, reikia važiuoti į kaimą, padėti jos tėvams nusiimti derlių. Aš nenoriu kalbėti, nenoriu nieko matyti, nes žinau, kad darbe laukia krūva reikalų, o juk sveikata tai prasta. Žmonai suburbu, kad – jokių problemų – grįšiu anksčiau ir paprašau, kad dabar nors minutėlei paliktų mane ramybėje. Į darbą einu pėstute, nes promilių tikrai pripūsčiau, o ir nesu garantuotas, kad galėsiu namo parvažiuoti. Nueinu į darbą, atlieku būtiniausius dalykus, po to susirinkimas, reikia išgerti, jokių problemų, bus lengviau kalbėti, mintys geriau dėliosis, išgėrus vieną šimtgramį, aišku, norisi ir antrojo, o po susirinkimo ir trečio. O jau ir darbo diena į pabaigą, reiktų su kolegom rimčiau pasėdėti ir pamosuoti taurėmis. Taip kur nors nueinam, užsibūnam, tai pas vieną, tai pas kitą, jokių problemų, juk savaitgalis. Žmona skambina, atsiliepiu, pykstu, kam kelia problemas ten, kur jų nėra. Išjungiu telefoną ir nėra problemų. Net nepajuntu kaip ateina sekmadienis, reikia jau tikrai eiti namo, išsikviečiu taksi, jokių problemų, automobilis net neatsimenu, kur paliktas dar prieš savaitę... Štai taip būdavo.
Vyras pasakoja, kad netgi už butą žmona mokėdavo, nes jis pats nematė jokių problemų, kad laiku nesumokėta. O sykį sprogo vamzdis. Butą apsėmė vanduo. Pašnekovas pasakoja toliau: „Rūsyje užsukau vandenį, reikia meistrus kviesti. Tuomet jau gerokai buvau įnikęs gerti ir į darbą nueidavau tik trumpam. Manęs, kaip viršininko, vis tiek niekas negalėjo išmesti. Ryte, pažadėjęs žmonai, kad atsiųsiu meistrus iš savo darbo, išėjau. Bet paskui atsirado kitų reikalų, o apie pietus jau buvau gerokai įkalęs. O dar pas draugą pavakare norėjosi užsukti. Kai grįžau paryčiais, bute vamzdis jau buvo pakeistas. Labai apsidžiaugiau, kad „viskas susitvarkė be manęs“. Štai, kaip puiku, jokių problemų – nei man rūpintis reikėjo, nei ką, viskas „savaime gavosi“, viskas „savaime išsisprendė“.
Kita alkoholikų asmenybės savybė, kurią mini Povilas, yra didžiulis egoizmas. Jis yra įsitikinęs, kad egoizmas ir alkoholizmas yra glaudžiai susiję. Ne tik susirgęs alkoholizmu žmogus tampa egoistu, bet ir egoistams yra „daug paprasčiau“ tapti alkoholikais. Povilas aiškina, kad būnant egoistu, negalvojama apie kitus, o galvojama tik apie save, apie savo malonumus lėbaujant, o kad dėl to nukentės kitų interesai, Povilo atveju – šeima, alkoholikams nė motais.
Progresuojant alkoholizmui, didėja ir žmogaus egoizmas. Povilas pasakoja, kad tada išsivysto kažkoks poreikis – viską turėti tik sau. Jis prisimena, kaip jau pačiais paskutiniaisiais metais, kai kurį laiką jau gyveno vienas po skyrybų ir jau buvo netekęs darbo, priėjo didžiulę krizę. Buvo toks nedidelis, bet labai juodas laikotarpis, kai ne visada ir valgyti Povilas turėjo, na, o kas vakarą gauti bent jau vieną butelį, tapo tikru iššūkiu.
„Tekdavo imtis visokiausių gudrybių, melavimų, apgaudinėjimų, sukčiavimų, prisiskolindavau, negrąžindavau, apgaudinėjau netgi savo draugus, man buvo vienodai, reikėjo juk iš kažkur susiveikti išgerti. Niekada nepamiršiu to jausmo. Parsinešu namo puslitrinį butelį „baltakės“, žiūriu į jį ir suprantu, kad dabar jis pilnas, o baigsis greit, ir aš vėl neturėsiu, o taip sunkiai gavau šį butelį. Ir atsiranda toks egoizmas, toks gobšumas, kad regis niekas daugiau pasaulyje nebeegzistuoja, tik kaip ir iš ko man gauti išgerti ir kad kuo daugiau būtų, o tai, kad žmogų apgausiu, pasiskolinsiu ir neatiduosiu, man vienodai šviesdavo. Netgi surūšiavau žmones, iš kurių pirmiau skolintis. Pirmiausia skolindavausi iš atlaidesnių žmonių, iš geresnių pažįstamų – iš tokių, kurie man ir vėl paskolins, nors būsiu dar neatidavęs senesnės skolos. Iš tokių žmonių stengdavausi pasiskolinti kiek galima daugiau, nors žinodavau, kad atiduoti negalėsiu. Ir visada egoizmas augo, manęs nepradžiuginę būtų netgi ir pilnas furgonas degtinės, nes žinai, kad jis kada nors baigsis“, – taip Povilas apibūdina tipišką alkoholiko mąstymą ir taip paaiškina didžiulio egoizmo bei gobšumo kilmę bei atkreipia dėmesį į tai, kad alkoholikas savo šeimai dažniausiai neleidžia nieko nusipirkti, niekur išeiti ir išvažiuoti, jokių pramogų, kad tik nei vienas centas „į šoną“ nenueitų.
Beje, patologinis melavimas, išsisukinėjimas, nuolatinis gudravimas, pažadėjimas – netesėjimas taip pat neatsiejamas nuo alkoholiko asmenybės. Juk reikia meluoti ne tik tada kai skoliniesi pinigų išgertuvėms reikia meluoti. Nuolat gudrauti reikia išsisukinėjant iš įvairių keblių situacijų, į kurias neišvengiamai papuola alkoholikai. „Neatėjai į darbą – meluoji. Tekdavo man nuolat trinti net savo pavaldiniams, nes viršininkas buvau, nuolat turėjau vaidinti ir gudrauti, kad nesuprastų, jog aš dėl girtumo kažko nepadariau“, – pasakoja Povilas. – o kai kas nors man papriekaištaudavo dėl gėrimo, tai labai užgaudavo mano ego, nes, pamanykite, kažkas drįsta mane kritikuoti, nors šiaip niekada nebūdavau labai agresyvus, netgi išgėręs, tačiau dėl tokių pastabų agresija sukildavo, esu net snukį išmalęs vienam darbuotojui“. Povilas pasakoja, kad tiek jam pačiam, tiek kitiems alkoholikams, egoizmas pasireiškia kaltinimais kitiems, savimyla.
Pašnekovas pabrėžia, kad alkoholikas apie viską ima manyti, kad greitai pasibaigs, todėl jo egoizmas ir gobšumas auga. „Vis atrodo, kad kažko trūksta, kažko negana, kad kiti daugiau turi, kažkoks pavydas...“ – liūdnai prisimena Povilas. Povilas pasakoja, kad alkoholiko asmenybėje tūnantis egoizmas verčia manyti, kad kiti gyvena geriau nei jis pats, kiti yra labiau mylimi negu jis pats. Ir čia net ne alkoholis, čia tik išraiška, kad „butelis, kad ir koks jis būtų pilnas vis tiek pasibaigs“. Tai gali būti ir ne butelis, gali būti bet kas – alkoholiko asmenybei visko bus per mažai. Viskas pasireiškia cinizmu, visišku nesiskaitymu su kitais, prarandamas bet koks sąžinės jausmas.
Iš gobšumo alkoholikas tampa labai taupus ir gobšus bet kam, negaili tik buteliui. Povilas užsiminė, kad netgi tada, kai jau ėmė sveikti, kai grįžo į darbą ir po truputį ėmėsi gaivinti verslą, kai susitikdavo su vaikais, niekada jiems nieko nepirkdavo, nes šykštėdavo kiekvieno cento. Ir tik dalyvaudamas Minesotos programoje jis susivokė apie savo egoizmą, apie tai, kad per ilgus girtavimo metus išryškėjo blogosios jo savybės ir atsirado naujų.
Net ir tie alkoholikai, kurie jau ilgą laiką nebegeria, ne visi yra atsikratę to didžiulio egoizmo, pavyzdžiui, kai kurie blaivūs alkoholikai ima pūstis ir pradeda visiems kategoriškai aiškinti apie blaivybę, apie alkoholio žalą. „Žinokite, jei kas labai įnirtingai, primygtinai kitiems neprašyti ima pamokslauti apie tai, jog reikia būti blaivininku, žiūri į jus iš viršaus, paniekinančiai ir pamokslaujančiai aiškina apie alkoholio žalą, greičiausiai tai bus nebegeriantis alkoholikas. Jeigu šiaip girtuokliai alkoholiu mėgaujasi, jiems alkoholis yra skanus, tai alkoholikas alkoholiu bjaurisi, bet negali negerti, nes blogai, ką ten blogai, geriau sakyti, nepakenčiamai jausis, o kuo daugiau išgers, tuo gėrimas taps šlykštesnis. Taigi nebegeriantis alkoholikas kitus moralizuodamas tai ir turi omeny“, – pabrėžė Povilas.
„Skaičiau jūsų straipsnius apie narcizus, – nustebino Povilas. – Tai štai, alkoholikams būdingas narcisizmas. Jie dideli savimylos. Ar kur nors matėte alkoholiką, kuris blogai apie save galvotų? Net ir visiškai nusigyvenęs ir gatvėje atsidūręs alkoholikas apie save bus tik pačios geriausios nuomonės ir plius visi kiti bus kalti, kad jam gyvenime nesiseka. Aš pats sau atrodžiau pats šauniausias, pats geriausias, pats protingiausias. Netgi tada, kai jau nebegėriau ir dalyvavau Minesotos programoje, man atrodė, kad aš esu ypatingas, kad aš nugalėjau alkoholizmą, kad aš dabar absoliučiai viską žinau apie šią ligą, o visi kiti yra menkesni už mane, nes čia tik aš, toks didvyris, sugebu atsilaikyti. Nors turėjau atkryčių“. Truputį nukrypkim nuo temos. Pamaniau, kad atkrytis yra tada, kai alkoholikas vėl ima gerti. Povilas pasakojo, kad iš tiesų atkrytis yra ne tik tada, kai vėl imama girtauti, bet ir tada, kai imama blogai jaustis, kai stovima ant ribos. Tada žmogus gali ne tik griebtis stikliuko, bet ir padaryti ką nors blogiau. Povilas pasakoja, kaip vos nepasikorė. „Bet turbūt pats Dievas man apšvietė protą“, – pasakoja vyriškis.
Grįžtant prie alkoholikų asmenybės bruožų, Povilas pasakojo, kad alkoholizmu sergančių asmenų egoizmas, narciziškumas pasireiškia pavydu kitiems, nepamatuotomis pretenzijomis, kaltinimais, kad tavęs nevertina, kyla įtarumas, kad kiti už akių iš tavęs šaiposi, kai tuo tarpu kiti tave turėtų garbinti, tau paklusti. Povilas, kaip jau buvo minėta, buvo viršininkas, tad ėmė visus vaikyti, visiems „rodyti valdžią ir kas čia šeimininkas“, nesąžiningai elgdavosi ne tik su savo kolektyvu, bet ir su klientais. Beje, tai ir buvo jo įmonės uždarymo priežastis. „Darbuotojai gal būtų ištempę šį vežimą iš balos, bet aš nesiskaičiau su žmonėmis, nemokėjau atlyginimų, taip viskas ir sustojo, gerai, kad po truputį viską dabar atgaivinu“, – porina Povilas.
Baigiant pokalbį, palinkėjau Povilui sėkmės ir paklausiau, kodėl alkoholikai labai dažnai sako frazę: „aš labai atsiprašau, ar...“. Povilas nusijuokė, pasakė, kad tikrai tai alkoholikams būdinga, nes taip jie kreipiasi į žmogų, kai ko nors ims prašyti ar kai norės išsisukti iš kokios nors situacijos.
