Apskritai tiek Lietuvoje, tiek ir kitose to meto Sovietų Sąjungai priklausiusiose šalyse, „seksualumas“ kaip sąvoka neegzistavo. Ar bent jau ne tada, kai buvo norima apibūdinti patrauklią moterį. Šis žodis reiškė tik vieną – pasileidėlė.
Psichoterapeutas, seksologas Viktoras Šapurovas pasakoja, kad terminas „seksuali moteris“ iš viso nebuvo vartojamas kalbant apie padorią moterį, priešingai – toks išsireiškimas galėjo būti suvokiamas kaip įžeidimas, todėl norint apibūdinti moterį dažniau buvo sakoma „graži, prisižiūrėjusi“.
„Seksualumo reikšti nepriklausė. Ir tokio svarstymo, kas yra seksuali moteris, neprisimenu. Seksuali moteris yra pasileidusi. Ji demonstruoja seksualumą. Morališkai tvirta moteris seksuali būti negali. Ji turi būti kukli, kukliai reikšti savo norus“, - tuometę vyravusią nuostatą prisimena seksologas.
Masturbacija žaloja sveikatą
Ne mažiau konservatyvus požiūris buvo ir į masturbaciją. Anot V. Šapurovo, manyta, kad masturbacija netgi gali pakenti vyro sveikatai, jo tolimesniam seksualiniam gyvenimui.
„XX a. pradžios ideologai buvo pagavę informaciją, kad masturbacija žalinga sveikatai, nes vyras eikvoja savo jėgas ir toliau jis negalės normaliai mylėtis. Tuo metu tokios nuomonės laikėsi medicina ir turtingi žmonės važiuodavo į sanatorijas gydytis nuo masturbacijos.
Aišku, tai yra toks blefas. Medicinoj būna, kad ji negali visko iš karto pasiekti, informacija keičiasi, atsinaujina. Tarybų Sąjungoje buvo populiari mintis, kad masturbacija yra blogai nors realiai jau buvo aišku, kad tai netiesa, kad blogai yra perteklinė masturbacija. Kai, pavyzdžiui, žmogus masturbuojasi penkis kartus per parą. Tai gali būti psichologinio ar nervinio sutrikimo požymis ir tai jau sekina organizmą. O šiaip masturbacija yra normali veikla, kuri leidžia atitolinti lytinio gyvenimo pradžią“, - aiškina psichoterapeutas.
Seksologo teigimu, netgi buvo stengiamasi pasirūpinti, kad jauni vaikinai turėtų kuo daugiau veiklos, nes tikėta, kad tokiu būdu galima užkirsti kelią masturbacijai.
Nuogas kūnas taip pat buvo visiškas tabu, kurio demonstravimas esą turėjo kelti ne mažesnę gėdą nei masturbacija. Apskritai, anot V. Šapurovo, atviras dekoltė buvo tarsi ištvirkimo, nepadorumo ženklas.
„Įdomus dalykas, kad XX amžiaus pradžioje, kai dar buvo ilgos suknelės, pamatyti čiurnas buvo be galo seksualu. Atrodo, kad ji nuogesnė jau negali būti. Tai šiek tiek yra ir mados reikalas. Nors Tarybiniais laikais buvo ir mini, ir midi ir maksi mados. Bet, pavyzdžiui, pamatyti dekoltė tai - ne ne ne. Tai yra nepadoru ir tokios moterys susilaukdavo pastabų gatvėje. Vyresni žmonės dažnai pasakydavo pastabą, kad ji netinkamai rengiasi“.
Vis dėlto seksologas teigia, kad šiandien kartais moterys seksualumą reiškia netgi per daug, o apranga būna labai iššaukianti. Tai anot V. Šapurovo, visiška priešingybė tuometiniam požiūriui.
„Kartais moterys taip apsirengia, kad su tais rūbais atrodo nuogesnė negu būtų be jų. Tiek prigula džinsai, kad visiškai atkartoja lytinio organo kontūrus. Tada moterys tikrai neturėjo provokuojančių rūbų, buvo nepadoru taip eiti ir neleisdavo sau to daryti. Bikini atėjo ir į Tarybų Sąjungą, bet stringų įsivaizduoti tarybiniais laikais neįmanoma, jų nebuvo“.
Tikėjimas lygintas su sadizmu ir mazochizmu
Kad bažnyčia sovietiniais metais buvo bene didžiausias priešas – ne paslaptis. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentė Nerija Putinaitė pastebi, kad sovietinėje Lietuvoje buvo bandoma formuoti daug neigiamų bažnyčios ir kunigų įvaizdžių, o XX a. devintajame dešimtmetyje ypač bandyta tai daryti per moralines nuostatas.
Tokie propagandiniai elementai atsispindi ir J. Zalyčio knygoje „Meilės vardu“, kuri tuo metu buvo bene pagrindinis lytinio švietimo gidas. Joje aiškinama, kad „tikėjimo pagrindą sudaro tikra, nepaprastai veiksminga hipnozė“. Ji esą lemia emocinį jausmą panašų į ekstazę. Šiam jausmui sužadinti, kaip rašoma knygoje, pasitelkiama bažnyčios architektūra, muzika, žvakės ir „specialiai išlavintas kunigo balsas, kalbos maniera“.
„Bažnyčia <...> beveik visada leidžia žmogui patirti seksualinę iškrovą, tikrą orgazmą „intymiai santykiaujant su dievybe“. Juk ne vienas vyras ar žmona visai pagrįstai gali imti pavyduliauti savo sutuoktiniui pernelyg didelės meilės religijai“, - rašoma J. Zalyčio knygoje.
Atsidavimas tikėjimui knygoje netgi lyginamas su „nukrypimu“ ir siejamas su moters frigidiškumu bei vyro impotencija. Be to, stiprus tikėjimas knygoje gula šalia tokių seksualinių nukrypimų kaip sadizmas ar mazochizmas. J. Zalyčio teigimu, tikėjimas – ypač pavojingas paaugliams mat juos gali paveikti lengviausia, o sociologiniai tyrinėjimai, kuriuos, kaip rašoma knygoje, atliko A. Kinsis, rodo, jog tikinčiųjų šeimų vaikai – labiau iškrypę.
„Tai, kad religinė ekstazė yra lytinio potraukio patenkinimas nėra šių dienų atradimas. Apie tai kadaise jau rašė Kraftas-Ebingas <...>. Autorius netgi cituoja seną ir paplitusią maldą: „Ak, kad aš tave galėčiau rasti, švenčiausiasis Emanueli! Ak, kad Tu būtum mano lovelėje, kaip nepaprastai tada džiaugtųsi mano kūnas ir mano siela! <...>,“ - rašoma knygoje „Meilės vardu“.
N. Putinaitė aiškina, kad tokias knygos ištraukos yra tikras šmeižtas, akivaizdi propaganda bandant paveikti šeimų požiūri, diegti komunistinę ideologiją. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad tokia propaganda nėra tradicinė, o visas jos pagrindas - manipuliacija žodžiais.
„Tai primityvi propoganda. Matote, kaip yra manipuliuojama meilės sąvoka. Manipuliuojama meile dievui, meile artimui. Buvo tendencingai šviečiama per tokį erotinį pobūdį. Tai primityvioji ateistinė propaganda. Ta knyga visame tame kontekste buvo nelabai tipiška. Tuo metu ji tapo labai populiari, nes erotizmas sovietmečiu buvo negalimas. Net po revoliucijos žmonės svarstė, ar turi būti santuokoje meilės ar ne. Bolševikinė santuoka arba seksualiniai santykiai buvo apskritai įsivaizduojami be erotizmo.
Santykis su erotika buvo slepiamas ir šiame kontekste tos knygos pasirodymas buvo visiškai kitoks reiškinys. Manyčiau, kad būtent dėl to tie propagandiniai įvaizdžiai yra labai stiprūs, labai primityvūs. Leidžiant tokį leidinį turėjo būti kažkaip pagrindžiama kaip jis neprieštarauja tam ideologiniam laukui, kuris tuo metu buvo. Ir jeigu tik būdavo kažkoks leidinys, kuris galėjo būti tuo apkaltintas (prieštaravimu ideologijai – DELFI), atsirasdavo labai stiprūs palydimieji komentarai, primityvūs ir ideologizuoti. Manau, kad čia tas atvejis“, - aiškina N. Putinaitė.
Sekso metu galvojo apie lubų balinimą
Anot seksologo psichoterapeuto V. Šapurovo, seksualinis gyvenimas sovietiniais metais apskritai buvo pakankamai pilkas ne tik dėl ideologijos ir žinių trūkumo, bet ir dėl požiūrio mat retas vyras galvodavo apie savo partnerės patenkinimą.
„Kas domėdavosi, tai mylėdavosi ir kitokiose pozose, bet šiaip populiariausia buvo misionieriaus poza ir nieko nereikia daryti, vargti. Taip vertindavo ir moterys – man nieko gero nėra, o jis greičiau pabaigs ir nebetrukdys manęs, man bus ramu, kad atidirbau. Yra vienas iš anekdotų apie tarybinę moterį, kad vyras viršuj, moteris apačioj. Vyras stengiasi, atlieka lytinius judesius, o ji žiūri, kad lubos seniai nebalintos“, - pasakoja pašnekovas.
Seksualinio gyvenimo monotoniškumą skatino ir apsisaugojimo priemonių nebuvimas, kadangi tiek lytinio akto metu, tiek po jo moterys jausdavo nerimą dėl galimybės pastoti. V. Šapurovo teigimu, moterims lytinių santykių pradžia reiškė gyvenimą nuo vienų mėnesinių iki kitų.
„Gėdingiausia poza buvo, kai moteris – keturiomis. Tai gyvulinė, gėdinga poza. Šiaip tai daugelis vyrų suprato, kad, kai jis apsiveda, jam priklauso moters kūnas. Pagrindinė vyriškumo išraiška – turėti ereguotą varpą. Jeigu varpa sustandėja, tada viskas yra gerai, esi sveikas, stiprus, o ką ji jaučia, mažai aktualu. Buvo sakoma, kad malonumas – vyrui, o pasekmės – moteriai. Dauguma moterų gyvendavo ciklais – gyvena gyvena, tada ištisai nerimauja ir tada ateina raudonos šventės, tai yra mėnesinės. Ir ji sužino, kad ji nepastojo“, - sako V. Šapurovas.
Tuo metu, teigia pašnekovas, daugelio moterų seksualumas atgydavo nėštumo arba menopauzės metu, nes moterys galėjo nevaržomai tenkinti savo seksualinius poreikius nebijodamos pastoti. Be to, anot seksologo, populiaru mylėtis buvo ir mėnesinių metu – tai buvo vertinama kaip patikima kontraceptinė priemonė.
„Buvo nemažai moterų, kurių seksualumas atgydavo nėštumo arba menopauzės metu. Tuomet tokių moterų buvo pakankamai didelis procentas, nes jos galėjo leisti sau seksualumą, galėdavo laisvai mylėtis, nes nebijodavo pastoti. Tai buvo laikas, kai žmonės gali būti seksualiai artimi ir džiaugtis tuo. Menopauzės metu taip pat, tik kartais gamta penkiasdešimtmetėms iškrėsdavo šposus“, - teigia V. Šapurovas.
Vėžio priežastis – prastas seksualinis gyvenimas
Nors buvo gajus požiūris, kad moteris turi pasirūpinti, jog lovoje būtų pamalonintas vyras, tikėta, kad nekokybiškas seksualinis gyvenimas turi ryšį su vėžiniais susirgimais. Tuo tarpu medikai pastebi, kad tokius senus ir neaiškios kokybės tyrimus reikėtų vertinti kritiškai mat šiandien yra aiškiai įvardyta, kokie veiksniai skatina krūties vėžį.
„Vėžinėms ligoms išsivystyti turi įtakos nereguliarus lytinis gyvenimas, ankstyvas gimdymas, kūdikio nemaitinimas krūtimi, abortai. Kitas svarbus klausimas – fizinis, lytinis pasitenkinimas. Nuo jo ypač priklauso, atsiras ar neatsiras krūties navikas, nes krūtys labai glaudžiai susijusios su lytine sfera“,- rašoma J. Zalyčio knygoje „Meilės vardu“.
Knygos autorius rašo, jog tokių teiginių autorystė priklauso Sąjunginio onkologinio centro direktoriui akademikui N. Blochinui ir esą juos pagrindžia tyrimas, kurio metu buvo tiriamos Latvijos TSR sveikos ir vėžiu sergančios moterys.
„Pavyzdžiui, nereguliarų lytinį gyvenimą gyveno 28,1 proc. moterų sergančių krūties vėžiu, 21 proc. sergančių mastopatija (priešvėžinė būsena) ir tik 6 proc. sveikų moterų. Ligonės dažniausiai buvo našlės ir išsituokusios“, - rašoma J. Zalyčio knygoje.
Aprašant šį tyrimą taip pat pastebima, kad „sergančios moterys nuolat kaitaliojo lytinio gyvenimo partnerius“, o tai esą rodo, kad lytinis gyvenimas nebuvo kokybiškas. Taip pat pagal tyrimą daromos išvados, kad mastopatijos atsiradimą gali skatinti glamonių prieš ir po lytinio akto nebuvimas.
„Pasirodo, kad būtent santuokoje gyvenantieji dažniausiai nenutuokia, jog jų lytiniai santykiai nenormalūs <...>. Mastopatija sergančioms moterims prieš aktą nepakanka išankstinio parengiamojo periodo. Savo ruožtu pats aktas ir orgazmas joms turi būti daug ilgesnis, todėl visiško pasitenkinimo net aktyvios moterys nėra patyrusios. <...> Mastopatija sergančios moterys nebuvo pakankamai glamonėjamos ir po sueities“, - teigiama knygoje.
Pagal tyrimą daroma išvada, kad priešvėžinę būseną kelia ir nutrauktas lytinis aktas bei nesikeitimas vadovaujančiu vaidmeniu „tiek lytiniame gyvenime, tiek kituose santykiuose“. Visų šių problemų atsiradimas esą skatina ir neurozes.
Sąsajas tarp lytinio gyvenimo ir vėžio laiko abejotinomis
Nacionalinio vėžio instituto vyriausioji mokslo darbuotoja daktarė Giedrė Smailytė pabrėžia, kad šiandien krūties vėžys yra dažniausias piktybinis moterų navikas. Ši liga iš visų vėžinių susirgimų pasiglemžia daugiausiai moterų gyvybių, tačiau tokius dar sovietiniais metais atliktus tyrimus daktarė vertina kritiškai, kadangi jau seniai nustatyta, kad krūties vėžio rizika glaudžiai susijusi su hormonų poveikiu.
Pašnekovė pastebi, kad riziką susirgti krūties vėžiu didina įvairūs veiksniai – amžius, kai moteris pradėjo sirgti pirmosiomis menstruacijomis, amžius pirmojo nėštumo metu, nėštumų ir gimdymų skaičius bei menopauzės amžius.
„Ankstyva menarchė (pirmosios menstruacijos - DELFI), lyginant ankstesnę nei 12 metų su vėlesne nei 14 metų, yra susijusi su 10–20 proc. padidėjusia rizika susirgti krūties vėžiu. Analogiškai vėlyva menopauzė didina ovuliacinių ciklų skaičių, todėl didėja krūties vėžio rizika“, - aiškina G. Smailytė.
Tuo tarpu ankstyvas nėštumas, pastebi mokslininkė, žinomas kaip krūties vėžio riziką mažinantis veiksnys. Tai reiškia, kad pirmojo kūdikio ankščiau susilaukusios ir daugiau vaikų pagimdžiusios moterys mažiau rizikuoja susirgti krūties vėžiu nei tos, kurios pirmojo vaiko susilaukė virš 30-ties metų ar apskritai yra negimdžiusios.
„Kita vertus, vėlyvas pirmasis nėštumas (sulaukus 35 ir daugiau metų) krūties vėžio riziką didina. Taip pat yra mokslinių tyrimų duomenų, kad ilgesnis laktacijos (žindymo - DELFI) laikotarpis yra apsauginis veiksnys“, - teigia G. Smailytė.
Ji atkreipia dėmesį, kad vėžio riziką taip pat didina kontraceptikų vartojimas, pakaitinė hormonų terapija ir alkoholio vartojimas: „Dar 1977 paskelbti pirmieji duomenys apie sąsają tarp alkoholio vartojimo ir krūties vėžio rizikos. Dabar įvairių autorių duomenimis, alkoholio vartojimas krūties vėžio riziką didina 1,2–2 kartus“.
Tardydavo dėl venerinių ligų
Susikaustymą seksualiniame gyvenime lėmė ne tik nėštumo, bet ir venerinių ligų baimė. V. Šapurovas pastebi, kad tuomet su venerinėmis ligomis kova buvo itin intensyvi, o gydymas – priverstinis.
„Vėliau (po karo – DELFI) venerinės ligos buvo laikomos buržuazine kapitalizmo liekana. Su tuo kovojama buvo labai griežtai. Tarkim, ateina moteris ir paaiškėja, kad ji serga gonorėja ar sifiliu, tai pirmas dalykas – vyksta tardomieji veiksmai. Ji turi visiškai išsipasakoti, kokie buvo kontaktai. Juos visus tada susemia. Bokšto gatvėj buvo Veneros ligų dispanseris. Jeigu susirgai arba kažkas pasakė, kad galbūt nuo tavęs užsikrėtė, iš jo tu neišeisi, nes ten buvo milicijos postas. Tave ten uždaro, niekas tavo noro neklausia ir gydo, kol pagydo“, - pasakoja seksologas.
Kad priverstinio gydymo sistema veikdavo labai griežtai pasakoja ir vilnietis Gintaras. Jis teigia pamenantis, kai jo draugas visiško atsitiktinumo dėka atsidūręs ne laiku ir ne vietoje buvo priverstinai gydomas nuo venerinių ligų nors jomis ir nesirgo.
„Jį kažkokie draugai nusivedė į vakarėlį. Tik vėliau paaiškėjo, kad tas butas jau anksčiau buvo paskelbtas landyne. Vakarėlio metu į butą įsiveržė milicija ir visus ten buvusius įsivežė, uždarė Bokšto gatvėje. Niekam nebuvo įdomu, sergi tu ar ne“, - pasakoja Gintaras.
Nors vienai iš venerinių ligų rizikos grupių priskiriamos prostitutės, sovietinėje Lietuvoje kontaktą su jomis turėjo tik „išrinktieji“ mat sutikti laisvo elgesio moterį gatvėje buvo neįmanoma.
„Jos tikrai egzistavo ir labai pasistengus prostitučių rasti buvo įmanoma. Viskas vyko pogrindiniame lygyje. Kad marširuotų gatvėmis ar naktimis, kažkur demonstruotų save, tai tikrai tokių vaizdų neprisimenu. Interneto nebuvo, spaudoj nerašė (juokiasi). Praktiškai tik per pažįstamus. Kažkas kažkur nugirdo, tai yra tokia „virtuvinė“ informacija“, - pasakoja V. Šapurovas.
Tuo tarpu to meto bohemiškų vakarėlių dalyviai ir organizatoriai pripažįsta, kad pagrindinis prostitučių taškas buvo „Lietuvos viešbutyje“, kuriame rinkdavosi verslininkai iš užsienio.
Vilnietė Marija pasakoja, kad tuomet lankytis „Lietuvos viešbutyje“ teko ir jai, tačiau dažniausiai prostitutės savo klientų ieškojo 22 aukšte, į kurį „mirtingiesiems“ patekti nebuvo leidžiama – ten linksminosi tik elitas ir svečiai iš užsienio. Vis dėto moteris pasakoja, kad sutikti laisvo elgesio merginų siūlančių savo kūną buvo galima ir pirmajame viešbučio aukšte įsikūrusiame restorane.
„Labai rizikuodavai, jei dienos metu užeini į restoraną ir eini į tualetą, nes jos galvojo, kad tu kadrini (klientus – DELFI). Net ir dienos metu. Kartą buvom su drauge iš Šiaulių tame restorane ir priėjęs gruzinas pasiūlė su juo permiegoti, bet aš iš karto pasakiau, kad ne tuo adresu kreipiasi. Jis sako: „Durne tu, džiaukis kol dar ima, būsi sena gailėsiesi šitos akimirkos“. Buvo toks supratimas, kad jei jau tu eini ten, tai jau ir duosi“, - pasakoja Marija.
Už homoseksualumą – kelialapis į kalėjimą
Dar aršiau nei su venerinėmis ligomis sovietinės santvarkos metais buvo kovojama su homoseksualiais vyrais. Ir ne tik teisinėmis, bet ir propagandinėmis priemonėmis. Homoseksualumas buvo prilyginamas nusikaltimui ir už tai buvo taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Tuo tarpu visuomenėje skleista idėja, kad tokia lytinė orientacija yra liga, kurią reikia gydyti. Toks požiūris atsispindi ir J. Zalyčio knygoje. Joje aprašoma vaikino istorija, kurią esą jis papasakojo kreipęsis į psichoterapeutą.
„Šeimoje augau kartu su seserimi. Mus augino mama – tėvo nebuvo. Lytinį potraukį pajutau anksti. Dėl to kaltos buvo gyvenimo sąlygos. Motina <...> nusiuntė mane mokytis į internatą. Būdamas 11 metų su viena mergaite patyriau kažką tokio, kas dabar vadinama petingu. Truputį vėliau su kita mergaite, vyresne už mane, įvyko pirmas normalus lytinis aktas, tačiau be ejakuliacijos ir orgazmo, taigi be tikro pasitenkinimo. Nebuvo jausmų. O paskui viskas pakrypo netikėta linkme“, - psichoterapeutui pasakojo vaikinas.
J. Zalyčio aprašomoje istorijoje iš psichoterapeuto kabineto vaikinas pasakoja, kad jo klasėje buvęs berniukas, kuris pasakodavo erotines istorijas, dar labiau paskatino domėjimąsi „lytiniais dalykais“ ir tai neva nuvedė homoseksualumo link.
„Šitoks būdas lytiškai pasitenkinti mane apėmė tarytum liga. Pradėjau kovoti su savimi, deja, iškrypimas buvo stipresnis. Gėdijausi ir būgštavau, kad kiti gali sužinoti <...>. Sykį išgirdau paskaitą apie lytinį auklėjimą ir man pasidarė aišku, kad reikia gydytis“, - savo istoriją pasakojo vaikinas.
Knygoje tokia patirtis įvardijama kaip „tragedija“ ir esą to priežastis – blogas lytinis orientavimas šeimose. Anot knygos autoriaus, ši „liga“ dažniau pasireiškia šeimose, kuriose vaikai auga be vieno iš tėvų. Toks homoseksualios lytinės orientacijos menkinimas nebuvo atsitiktinis ir net nesistengta jo pagrįsti moksliniais tyrimai mat buvo svarbu kuo labiau paveikti visuomenės sąmonę ir išugdyti nepakantumą homoseksualams, kadangi kitoks požiūris būtų prieštaravęs komunizmo ideologijai.
Tuo tarpu šiuolaikinis mokslas atranda vis daugiau įrodymų, kad polinkį į homoseksualumą lemia genai. Šia tematika jau atliktas ne vienas tyrimas. Iš pradžių buvo teigiama, kad lytinę orientaciją gali lemti „gėjaus“ genas, tačiau 2014 m. atlikti tyrimai leido daryti prielaidas, kad lytinę orientaciją lemia ne vienas genas. Šiuos genus buvo pasiūlyta vadinti ne „gėjaus genais“, o „meilės vyrams genais“. Jie, tikėtina, yra dažni, nes tų genų variantai skatina moteris anksčiau pradėti domėtis partneriais, poruotis dažniau ir susilaukti daugiau palikuonių.
Taip pat nustatyta, kad įtaką lytinei orientacijai daro ir hormonai, gimimo eilė ir aplinkos veiksniai. Tais pačiais metais atlikti tyrimai parodė, kad genai lemiantys lytinę orientaciją yra aptinkami net keliose chromosomose, tačiau kokia konkreti jų ir lytinės orientacijos sąveika kol kas nenustatyta.
