Tada ir dabar. Žydrieji žiburėliai, du filmai ir slapta pramoga ilgai neužmigusiems
Justina Ilkevičiūtė
2020 m. lapkričio 26 d. 17:19
Naujieji metai sovietmečiu
aA
Kalnai baltos mišrainės ar vadinamojo vinegreto – raudonosios su smulkiai pjaustytais burokėliais. Pora mandarinų, kurių prieš Naujuosius metus atsirasdavo turguose, šampano polusladkoje purslai. Kultiniu filmu vadinta „Likimo ironija, arba po pirties“ ir švebeldžiuojanti L. Brežnevo kalba prieš pat vidurnaktį. Tik suskambus Kremliaus kurantams, žydruosiuose ekranuose – Sovietų Sąjungos himnas, danguje pokši fejerverkai.
Tekstas pirmą kartą publikuotas Delfi.lt 2015-12-31.
Taip daugelis prisimena Naujųjų metų išvakares sovietmečiu. Tiesa, sveikinimo žodį, priklausomai nuo laikotarpio, tardavo ir N. Chruščiovas, o fejerverkų ne visada būdavo. Jei maždaug nuo 1985 metų visa padangė nušvisdavo įvairiomis spalvomis, anksčiau teko tenkintis tik šaudomomis salvėmis ir karininkų leidžiamomis signalinėmis raketomis.
Naujųjų metų šventė sovietmečiu buvo labai svarbi. Tokia svarbi, kad švęsti ją tiesiog reikėjo. Tuo metu dar vaiku buvęs Julius prisimena: „Tėvai vien dėl vaikų turėjo švęsti, kad nieko neįtartume ir nepasakytumėme kieme draugams, kad nešvenčiame Naujųjų. Tu turėjai elgtis kaip visi, jei nešventi Naujųjų – tu nenormalus, dar į Sibir