Senų rūbų turgus – miesto puošmena ar gėda?
Žiniasklaidoje periodiškai pasirodo reportažų apie sendaikčių (tiksliau, didžiąja dalimi ten prekiaujama dėvėtais rūbais bei avalyne) turgus mūsų miestuose ar miesteliuose. Periodiškai pasakojama apie tokį turgų Panevėžyje. Pasirodo, jame galima rasti (jei gerai pasirausti tarp suverstų į krūvas rūbų bei batų) ir vardinių, garsiųjų dizainerių logotipais pažymėtų daiktų. Be abejo, ne vieno turguose besilankančio žmogaus prekybinę uoslę pakutens išvysti vardiniai batai (paltas, striukė, džinsai ir t.t.), kurie nauji ten, Vakaruose firminėje parduotuvėje kainuoja tūkstantį eurų, o lietuviškame turguje – vos keliasdešimt eurų. Ir tokių istorijų – atradimų kasdien pilnas internetas bei įvairiausi forumai. Ten jų dalyviai dalijasi praktiniais – metodiniais patarimais: kada, kokiame mieste veikiančiame tų dėvėtų daiktų turguose ieškoti juos dominančių daiktų – nuo batų iki kepurių.
Puiku: ir pas mus jau senokai susiformavo pirkėjų sluoksnis, kuris sugeba apsirengti nuo galvos iki kojų būtent tuose „skudurynuose“. Ką gi, kaip sakoma, kiekvienam savo. Vieni, net ir nedaug uždirbdami, net nekiša nosies į dėvėtų rūbų parduotuves dėl ten tvyrančio specifinio kvapo (mat tokie rūbai bei avalynė apdorojami specialiais chemikatais-dezinfekatoriais). Kiti – tik ten ir lankosi. Treti bando derinti abi pozicijas, lankydamiesi ir turguose, ir – „normaliose“ parduotuvėse. Nepamiršdami, aišku, vis pasižiūrėti prekybininkų skelbiamo išpardavimų grafiko. Prekybininkai, jau seniai supratę, kad mūsų pirkėjus vilioja ne žodžių junginys „nauja kolekcija“ o tas ilgas žodis „išpardavimas“, savais metodais vilioja pirkėjus. Mat minėto žodžio priešakyje paprastai būna dar trumpas žodelis „iki“. Ką tai reiškia, aiškinti nereikia: paprastai pačios labiausiai perkamos prekės nebūna nukainuojamos arba nukainuojamos nedaug, o labiau nupiginamos tos, kurių prekybininkai pirmiausiai ir nori atsikratyti. Tokie jų metodai tik dar labiau paskatina pirkėjų migraciją tarp „skudurynų“ bei naujais rūbais prekiaujančių parduotuvių. Ir tuomet, kokios gi tuo ar kitu laiku vyrauja mūsų pirkėjų pasirinkimo tendencijos, – tikriausiai neatsakys jokia sociologinių tyrimų bendrovė.
Prisigyvenome: nėra miesto ar bažnytkaimio be savojo „skuduryno“
Ir, beje, toks turgus puošia bet kurį miestą – miestelį ar yra jo...(antipodą sugalvokite patys). Štai tą patį Panevėžį (arba – jūsų, skaitytojau, gimtąjį miestą ar miestelį) – kas gi dabar garsina? Štai J. Miltinio sukurtą teatrą daugiau drasko (na, bent jau draskė) nesibaigiantys vidiniai konfliktai, nei nauji pastatymai Panevėžio „Ekranas“ bei kiti sovietiniai pramonės gigantai, kitados garsinę šį miestą, jau seniai mirę, o jų vietoje įsikūrė per daug nesireklamuojančios įmonėlės (nėra tam pinigų arba–nėra ko reklamuoti). Pereikite per Aukštaitijos sostinės centrą ir ką jūs pamatysite–daugiausia nedideles langų bei durų firmeles, siūlančias savo kasdienines prekes bei tokias pat paslaugas. O kas daugiau, išskiriančio, tik Panevėžiui būdingo? Kol kas – nėra.
Tad kol nėra unikalių prekių ar paslaugų – šį miestą (kaip ir daugelį mūsų provincijos miestų – miestelių) garsina štai tokie turgūs, kur pardavinėjami jau kažkelintą gyvenimą egzistuojantys daiktai – nuo rūbų iki baldų. Gal tiksliau būtų pasakyti, kad tokie turgūs kas savaitę bent kiek mūsų provincijai įkvepia gyvenimo. Juk kur daugiau dabar taip sutiksi draugų – pažįstamų, jei ne savaitgalį – savo miesto-miestelio „skuduryne“.
Turgus ir parduotuvė praktiniu požiūriu – ką geriau rinktis?
Prieš keletą metų buvęs Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris iš aukštos ES tribūnos prabilo apie tai, kad Bendrijoje neturėtų būti dvigubų standartų. Tai yra, vakariečiams bei Rytų Europos šalių piliečiams pardavinėjamos prekės (bei paslaugos) turi būti tos pačios kokybės. Matyt, Europos „viršūnėlės“ pagaliau susivokė: minėta, iki šiol vykdyta politika Vakarų kompanijoms jei ir garantavo didesnius pelnus, tai perspektyvoje tai jau gali stabdyti Bendrijos vystymąsi. O apie tą dvigubą politiką prekių srityje mes, Rytų europiečiai, esame susidūrę kasdienybėje. Mat palyginę ten, Vakarų Europoje parduodamą kavą ar batus su tų pačių firmų bei su tais pačiais prekiniais ženklais, mes prieidavo nelinksmos išvados: „anos“ prekės, deja, yra daugiau ar mažiau, bet – kokybiškesnės.
Ypač su tuo susidūrė tie iš mūsų, kurie perka rūbus ar avalynę „normaliose“ parduotuvėse bei turguose. Parduotuvėse įsigyti, pvz., paltai neretai greitai pasidengia pūkų „burbuliukais“, pūkinės striukės sukrenta po pirmojo cheminio valymo, džinsai – ištįsta, marškinėliai – išblunka ar išsitampo. Be abejo, taip negalima sakyti apie visus naujus rūbus ar avalynę, tačiau nemaža jų dalis – būtent tokios kokybės daiktai. O va turguose ar dėvėtų prekių parduotuvėse įsigyti daiktai, neretai skaičiuojantys vos ne antrą savojo gyvavimo dešimtmetį – paprastai išlieka kokybiški ir po penktojo skalbimo ar trečiojo cheminio valymo. Nes jie – kokybiškesni. Ir nemaža dalis mūsų vartotojų, dažniausiai operuojantys labai jau ribotais finansais, yra priversti nuolat rinktis: įsigyti naują prekę, tačiau nelabai kokybišką (galbūt) ir gana brangią (tikrai), palyginti su mūsų uždirbamomis pajamomis. Arba – leistis į ieškojimus turguose arba dėvėtų prekių parduotuvėse. Tiesa, ir ten (retkarčiais) pasitaiko visiškai naujų daiktų. Tačiau ta nedidelė jų dalelė „neužmuša“ bendros marškinių ar striukės beieškančio pirkėjo nuostatos: deja, esu priverstas rinktis tarp dėvėtų daiktų... Nes vieniems tokios paieškos periodiškai sukelia tam tikras moralines kančias (esu europietis, tačiau priverstas apsipirkti vos ne kaip afrikietis), kiti – su tuo jau susitaikė ir kitokios rūbų ar avalynės paieškos jau nebeįsivaizduoja.
Situacija pačių prekybininkų akimis
Anonimiškumo sąlygomis vieno prekybos tinko atstovė pasidalijo savo mintimis apie situaciją mūsų aprangos rinkoje. Nuosekliai mažėjant gyventojų skaičiui, prekybos plotai ne tik kad nemažėja, o priešingai – tik didėja. Prekybos centrų užimtumo procentas irgi nemažėja. Na, bent jau iki pandemijos – kaip bus pavasarį ar dar šią žiemą – netrukus ir pamatysime. Kitas momentas – didelė naujų rinkos žaidėjų kaita. Daugeliui nepavyksta įsitvirtinti dėl mažų apyvartų ir didelės konkurencijos ir dėl to nesugeba atsiriekti savosios rinkos dalies.
O vis augantis OUTLETų verslas irgi rodo, kad net ir stambiems rinkos žaidėjams nepavyksta išparduoti nupirktas kolekcijas pagrindinėse savo parduotuvėse. Likučiai visada lieka, bet ne tokiais kiekiais, kaip anksčiau. Dabar tai virsta jau labai rimta problema. Be to, Lietuvoje OUTLETai ne visai atitinka šio verslo filosofijos. Pas mus tai daugiau išparduotuvės, o ne specialiai gaminami baziniai gaminiai, kurie sudaro ženklią produkcijos dalį ir padeda išparduoti sezoninius likučius.
Pirkėjų elgesys irgi kardinaliai pasikeitė. Visi priprato prie akcijų. Gyventojų mobilumas ir apsipirkimai užsienyje bei internetinės prekybos augimas taip pat ženkliai įtakoja mūsų nedidelę aprangos rinką. Taip ir sukasi viskas ratu. Nuoma ir darbo apmokėjimas – vis auga, išlaidos – taip pat. Gaminių kainas periodiškai taip pat didinti reikia, bet tai tarp pirkėjų nepopuliaru. Tad ne vienas rinkos žaidėjas turi apsispręsti: arba parduodi labai brangiai ir mažai, arba labai pigiai ir labai daug.
Ir dar: pastaraisiais metais kaip grybai po lietaus dygsta naujų dizainerių parduotuvėlės. Bet išsilaiko rinkoje tokių „butikų“ irgi labai mažai. Kaita tarp jų irgi didelė. O čia dar nuo pavasario mus užgriuvo pandemija. Po pirmosios bangos, atrodė – atsigausime, tačiau dabar, kai sulaukėme antrosios viruso bangos ir nežinia, kiek jų dar iš viso bus – aprangos rinka ir visoje Europoje, ir Lietuvoje išgyvena ne pačius geriausius laikus. Tiesa, per TV buvo rodomi reportažai iš Vakarų Europos didmiesčių, kur publika prieš antrąją karantino bangą šlavė aprangos, avalynės bei kosmetikos parduotuves. Lietuvoje, deja, to nebuvo pastebėta.
