Mokslinės meteorologinės prognozės pradėtos kurti tik XIX a., todėl iki tol žmogus turėjo pats, remdamasis savo patirtimi ir jį supančios aplinkos pažinimu, rasti požymių, pagal kuriuos galėtų numatyti bent artimiausių dienų ar savaičių orus. Nuo tokių gebėjimų didele dalimi priklausė žmogaus buitis, savijauta, dažnai ir galimybė išgyventi. Suprantama, nepaliaujamas domėjimasis orais paliko pėdsakų, palengva kaupėsi liaudiška meteorologinė išmintis, ji prasismelkė ir į kalbą, ir į tarmes, tautosaką, patarles, priežodžius, taigi susiformavo didžiulis liaudiškų orų spėjimų palikimas. Tai byloja apie glaudų žmogaus santykį su gamta, jo pastabumą, gebėjimą analizuoti ir apibendrinti, tačiau neretai ir apie paprasčiausią prietaringumą. Pvz.„ Lietuvoje buvo manoma, kad Šv. Velykų rytmetis pranašauja vasaros orus. Jei per procesiją vėjas stiprus, tai orai bus nepastovūs iki Petrinių. Ir Šv. Velykų, ir Sekminių trečioji diena, kitur ketvirtoji, nuo senovės vadintos Ledų dienomis. Tądien esą negalima judinti žemės, kitaip ledų kruša vasarą išguldys pasėlius.
Žmonių tamsumu suskubdavo pasinaudoti žyniai, burtininkai, užkalbėtojai ir kiti įvairiausio plauko šarlatanai, už tam tikrą atlygį neva galėdavę sukelti lietų, nuspėti kelių mėnesių orų anomalijas arba net nuo jų apginti.
Ir šiais laikais ne vien profesionalūs meteorologai stebi orus, ne vien jie mąsto apie artėjančius orų pokyčius. Tuo nori ar nenori turi užsiimti ūkininkai, sodininkai, žvejai, jūrininkai, lakūnai ir daugelio kitų profesijų atstovai, kurių kasdienė veikla susijusi su nuolatiniu ir ilgalaikiu buvimu atvirame ore. Šiai vadinamųjų laisvųjų meteorologų kategorijai reikia priskirti ir poilsiautojus bei turistus, kuriems orai – bene svarbiausias rūpestis per atostogas. Gebėjimą stebėti orus, suvokti juos ir numatyti jų būklę bent artimiausioje savo aplinkoje (mieste, sode, prie jūros, ežero ir pan.) galime išsiugdyti kiekvienas, tereikia atidžiau pasižvalgyti į mus supančius augalus ir gyvūnus, pažvelgti į dangumi plaukiančius debesis, į spindinčias žvaigždes, pasidairyti optinių reiškinių, susidarančių aplink Saulę ir Mėnulį.
Kad ir kaip būtų, nei augalai, nei gyvūnai negali nuspėti ateinančių mėnesių ar metų orų, nes jie, augdami ir vystydamiesi, tik reaguoja į orų permainas, esamus maisto išteklius, tai yra informaciją tik kaupia, o savo reakciją išreiškia ankstyvu ar vėlyvu sulapojimu ir sužydėjimu, gausiais žiedais, dideliu ar mažu uogų ir vaisių derliumi, gražiu kailiu, storu poodiniu riebalų sluoksniu ir pan.
Deja, kai kurie vietiniai orų požymiai, nepaisant įsitvirtinusios nuomonės, yra moksliškai nepagrįsti, kartais net klaidinantys ir absurdiški. Kažkodėl būtent tokiais orų pranašais žmonės labai tiki. Pavyzdžiui, visiškai nepagrįstai manoma, kad grambuoliai pasirodo prieš perkūniją, kad kamanės prieš lietų pasislepia (jos skraido ir per lietų), o žąsys esą prieš orų permainą ima garsiai gagenti (žąsys gagena dėl įvairiausių priežasčių) ir t. t.
Liaudiški orų spėjimai dažnai tėra gražus tautosakos palikimas su ryškiu humoro atspalviu. Ypač tie, kurie susiję su naminiais gyvūnais. Net laukiniai gyvūnai tik kaupia informaciją apie praėjusių ar esamų orų sąlygų poveikį, todėl nei jų kailio spalva, nei poodinis riebalų kiekis ar dar kurie nors rodikliai negali būti patikimi prognozuojant orus. Įdomu, kad įvairiuose etnografiniuose rajonuose paplitę tie patys orų spėjimo požymiai gali būti interpretuojami skirtingai. Pavyzdžiui, vieni teigia, kad gausus šermukšnių uogų derlius pranašauja sausą rudenį, kiti – kad lietingą, o iš tikrųjų derlių lemia augimo sąlygos per praėjusius vegetacijos periodus, ligų ir kenkėjų paplitimas, žiemojimas ir kt.
Daugeliu atvejų visiškai neaišku, iš kurios vietovės kilo vienas ar kitas liaudiškas orų spėjimas. Jie pasklido po įvairias šalis ir net žemynus, o jų turinys ir forma transformavosi. Liaudiški orų spėjimo metodai, turintys realią prasmę tose vietovėse, kur jie kilo, gali būti visiškai beverčiai kituose rajonuose. Pavyzdžiui, tai, kas tinka pajūrio kraštams, gali visai netikti žemyninio klimato sritims, kas tinka Pietų Europai, visiškai negalioja žemyno šiaurėje ir pan.
Vis dėlto gyvosios gamtos informacija yra nepalyginti patikimesnė nei burtininkų ir žynių orų „prognozės“. Augalai reaguoja ne tik į šviesos stiprio, temperatūros, oro ir dirvos drėgnumo pasikeitimus, bet ir į tokius išorės veiksnius, kurių įtakos tiesiogiai nepastebime: tai apšvietimo intensyvumas ir spektrinė sudėtis, cheminiai dirgikliai, arti esančių metalų įtaka, aplinkos radioaktyvumas, biotiniai veiksniai ir kt. Kartais augalų reakcija pasireiškia kvapais (žydintys augalai labiau kvepia prieš lietų) ar specifiniais judesiais, kuriuos sukelia įvairūs dirgikliai (šviesa, šiluma, šaltis, drėgmė, lietimas, stiprus oro srautas ir pan.).
Prognozuojant orus pagal augalus, nereikia pamiršti, kad lokalaus trumpo lietaus iš nedidelio kamuolinio debesies požymių augalas gali ir nenumatyti, ypač jei lietus prasideda staiga. Tuomet augalai reaguoja lėčiau ir nespėja „sudaryti prognozės“, todėl, remiantis augalų požymiais, nepatartina daryti kokių nors kategoriškų išvadų apie artėjančius orus, tai turėtų būti tik rekomendacinio pobūdžio informacija.
Daug klaidingų teiginių paplitę apie augalų gebėjimą numatyti ilgalaikes orų permainas ir net sezonų orus. Tą įrodė sezoniškai vykstančių augalų vystymosi fazių ir meteorologinių reiškinių kompleksine analize grindžiami moksliniai tyrimai. Pavyzdžiui, klaidinančios yra šios „prognozės“:
Jei ąžuoluose daug gilių, žiema bus šalta.
Jei ant beržų lieka daug nenukritusių lapų, pavasaris bus darganotas.
Jei ievos gausiai žydi, vasara bus šalta.
Pražydus alyvoms naktinių šalnų jau nebebus.
Jei gausiai žydi liepos, bus lietingas ruduo.
Jei daug riešutų ir mažai grybų, bus gili ir rūsti žiema.
Kai daug šermukšnių uogų, ruduo bus lietingas.
Kai beržai pradeda mesti lapus nuo viršūnės, nesitikėk gilios žiemos.
Kai beržų ir drebulių lapai nukrinta per trumpą laiką, ateinantys metai bus derlingi.
Augalai negali nuspėti ateinančių mėnesių orų, nes jie meteorologinę informaciją tik kaupia. Beje, pasitaiko ir teisingų su augalais susijusių liaudiškų ilgalaikių prognozių. Pavyzdžiui, teisingai manoma: „Kai ievos žydį anksti pavasarį, javai subręsta anksti rudenį“ arba: „Jei putinas išsprogo prieš pavasario šalnas, bus gera ir šilta vasara, užderės rugiai, ir jie bus brandūs.“ Moksliniu požiūriu tai nesunkiai paaiškinama: kuo ankstyvesnis pavasaris, tuo sparčiau ir daugiau (dažniausiai, bet ne visada!) susikaupia šilumos ir greičiau subręsta žieminiai javai. Agrometeorologijoje panašiu principu netgi prognozuojami vegetacijos laikotarpio šilumos ištekliai (aktyviųjų temperatūrų suma).
Gyvūnų gebėjimas numatyti orus irgi labai abejotinas. Vargu ar gyvūnai gali jausti, kokie bus ateinantys metai – šilti ar šalti, lietingi ar sausringi. Daugiau pagrindo yra pripažinti jų gebėjimą prognozuoti tik artimiausių valandų ir dienų orus, ir tai tik susiklosčius palankioms aplinkybėms, nes gyvūnus veikia ne tiek pavieniai meteorologiniai elementai, kiek jų kompleksas (temperatūros, slėgio, kritulių, oro drėgmės, Saulės spinduliuotės, vėjo). Tai labai apsunkina orų įtakos gyvūnų elgsenai tyrimus.
Galingiausi yra paros ir metų gyvūnų elgesį reguliuojantys ritmai, tai yra apšvietimo, temperatūros ir drėgmės sąlygų kaita. Įprastai dieniniai gyvūnai (dauguma paukščių ir roplių) į sustiprėjusį apšvietimą reaguoja trumpindami aktyviąją paros ciklo dalį. Priešingai elgiasi naktiniai gyvūnai. Pavyzdžiui, rupūžės medžioja tik saulei nusileidus. Jeigu jos iš savo slėptuvių išlenda dieną ir rėplioja takais ar keliais, bus lietaus. Apskritai bet koks gyvūnų aktyvumo pasikeitimas turi patraukti stebėtojo dėmesį ir skatinti ieškoti pasikeitusių aplinkos veiksnių požymių, nes tai yra signalas arba perspėjimas apie orų permainas. Stebėtojas jų elgsenos pokyčius subjektyviai gali vertinti kaip savotišką prognozę: „Gyvatės prieš lietų išeina pasivaikščioti“, „Varlės iš vakaro kurkia – rytui giedrą neša“ ir pan. Iš tikrųjų gyvūnai nenumato orų, tik greičiau už žmogų prisitaiko prie jau spėjusių pasikeisti meteorologinių sąlygų.
Beveik nėra orų pasikeitimams nejautrių vabzdžių. Jų jutimo organų receptoriai ir juntamieji plaukeliai bei žvyneliai, kuriais nuklotas jų kūno paviršius, labai jautriai reaguoja į oro drėgmės, atmosferos slėgio ir cheminius aplinkos pakitimus, todėl iš vabzdžio elgesio galima spręsti apie būsimus orus. Kirmėlės taip pat neapsaugotos nuo jas supančios aplinkos poveikio. Kirmėlių oda – plona plėvelė, todėl jos pajunta net mažiausius drėgmės ir atmosferos slėgio pokyčius. Pavyzdžiui, sliekai, lietui ilgai lyjant, išlenda į žemės paviršių, nes jiems nebeužtenka deguonies. O vištos dažnai vaikšto per lietų, nes visur pilna į paviršių išlindusių vabaliukų ir sliekų.
Kai viršutiniuose atmosferos sluoksniuose oro drėgmė padidėja (tai pranašauja lietų), smulkių aukštai skraidančių vabzdžių kūno paviršiuje, tarp plaukelių, kondensuojasi drėgmė. Vabzdžiai instinktyviai, norėdami atsikratyti neįprastos naštos, leidžiasi į žemesnius sluoksnius, arčiau žemės, kur oras sausesnis. Dar viena priežastis, dėl kurios vabzdžiai nusileidžia prie žemės, – prieš lietų susilpnėję kylantys oro srautai, padedantys vabzdžiams pakilti. Jiems įkandin skrenda ir vabzdžialesiai paukščiai, ypač kregždės. Jos prieš lietų skraido palei pat žemę, nes čia yra daugiausia vabzdžių. Kai giedra, atvirkščiai – vabzdžiai ir kregždės skraido labai aukštai. Pagrindinis varlių ir žuvų maistas yra vabzdžiai, todėl teisingai manoma, kad kai varlės šokinėja prie vandens ir kurkia dieną, o žuvys iššoka iš vandens gaudydamos vabzdžius, lauk lietaus.
Tikri orų biurai – bitynai ir skruzdėlynai: „Bitės toli nuo namų lekia prieš giedrą“, „Jei bitės prieš vakarą anksti sulekia, reikia laukti lietaus“, „Jei skruzdėlės neina į darbą, bus lietaus“ ir pan. Nieko keista, nes toli nuo namų bites ir skruzdes užklupęs lietus gali jas pražudyti.
Laukinių žinduolių elgsenos ypatumams orai taip pat turi įtakos, bet apie tai žinoma nedaug, nes juos matome retai. Daugelis jų dieną pasislėpę miega, aktyvūs jie būna tik naktį. Pastebėta, kad, pavyzdžiui, stirnos, elniai ar šernai labai nerimauja prieš audrą. Išaušus rytui, jie nesislepia kaip įprastai, būriuojasi atvirose vietose ir taip išsigelbėja nuo virstančių medžių.
Prognozuojant orus kartais galima remtis ir paukščių migrantų elgsenos stebėjimu. Praskrendančių į pietus paukščių pagausėja, kai šiaurinėse platumose staigiai atšąla orai. Vadinasi, ir į piečiau esančius kraštus gali atslinkti vėsūs orai. Arba atvirkščiai, paukščiai neskuba į pietus dėl šiltų orų: „Gervės spanguoliauja, o gandras varliauja – ilgo rudens ženklas.“
Senovėje žmonės or
us dažnai spėdavo ir iš naminių gyvulių bei paukščių elgesio. Dalį tokių spėjimų galima moksliškai pagrįsti, tačiau esama ir įvairiausių prietarų. Pavyzdžiui, prieš lietų ar darganą parazitai ramybės neduoda katėms ir šunims, todėl, pradėjus didėti oro drėgniui, jie ima voliotis, dažniau prausiasi. Tiek šunys, tiek katės nemėgsta šalčio ir vėjuotų orų, todėl prieš pūgą, snygį, lietų ar audrą ieško saugios šiltos vietos. Naminiai galvijai ir arkliai prieš lietų būna neramūs, šokinėja, spardosi, gulasi ant žemės ir voliojasi („Lauk lietaus, jei arkliai būriais gulasi ant žemės.“). Taip elgtis juos verčia suaktyvėję kraujasiurbiai parazitai, ypač akliai.
Dar ir dabar prietaringi žmonės tiki įvairiais ženklais. Bene populiariausias yra susijęs su kiaulės blužnimi (tas pats sakoma ir apie kasą): „Rudenį papjovus kiaulę reikia pažiūrėti, kokia jos blužnis. Jei plona, bus šilta žiema, jei stora, žiema bus šalta, o jei su gumbu, tai iš pradžių bus šilta, paskui stos dideli šalčiai.“ Kiaulės blužnies forma tikrai neturi nieko bendra su ateinančių mėnesių orais. Juk iš tikrųjų viską lemia kiaulės veislė, pašarų kokybė, auginimo sąlygos, veterinarinė priežiūra ir pan.
Yra labai daug su gyvūnais susijusių liaudiškų orų prognozių, kuriomis tikėti vis dėlto nereikėtų:
Jei katė žiemą pro langą žiūri, bus atodrėkis, lauk vėjo.
Kai pievų paukščiai suka lizdus pelkėse, bus sausringa vasara.
Jei šuo loja pakėlęs snukį, rytoj bus giedra.
Jeigu arkliai lapkričio mėnesį pradeda šertis, tai ženklas, kad žiema nebus gili.
Per Petrines (birželio 29 d.) paprastai nustoja kukuoti gegutė. Jei ji kukuoja dviem savaitėmis ilgiau, tai rudenį užšals praėjus dviem savaitėms po Visų Šventųjų (lapkričio 1 d.).
Jei Velykų dieną atlekia vyturys, bus labai geras ruduo;
Jei gervės išskrenda iki Mykolinių (rugsėjo 29 d.), Šv. Kalėdos bus šiltos;
Jei gervės skrenda žemai, greitai bus žiema, jei aukštai, Bobų vasara užsitęs.
Jei rudenį kiškiai labai riebūs, žiema bus ilga ir šalta.
Taigi gyvūnai, kaip ir augalai, mažai kuo pagelbės, jei norime sužinoti, koks bus pavasaris, vasara, ruduo ar žiema. Tačiau kiekvienas iš mūsų galime prognozuoti artimiausių valandų orus „eksperimentuodami“ su gyvūnais ir augalais. Nors trumpam ištrūkę į gamtą, galime bandyti patys pabūti sinoptikais: augalai, skruzdėlės, bitės, vorai, kregždės ar net varlės bus mums puikūs pagalbininkai. Dar daugiau informacijos apie orų permainas žmogus gali pamatyti dangaus skliaute, žvelgdamas į jame plaukiančius debesis, dangaus skliauto ir Saulės disko spalvas, žvaigždžių ir Mėnulio matomumą naktį. Visos šios detalės yra atmosferoje vykstančių procesų rodikliai, taigi ir orų pranašai, tačiau nereikėtų pamiršti, kad tokie netiesioginiai orų būklės vertinimai ir išvados (orų prognozės) gali būti tik apytikriai, jokiu būdu ne kategoriški.
