Mokslinės meteorologinės prognozės pradėtos kurti tik XIX a., todėl iki tol žmogus turėjo pats, remdamasis savo patirtimi ir jį supančios aplinkos pažinimu, rasti požymių, pagal kuriuos galėtų numatyti bent artimiausių dienų ar savaičių orus. Nuo tokių gebėjimų didele dalimi priklausė žmogaus buitis, savijauta, dažnai ir galimybė išgyventi. Suprantama, nepaliaujamas domėjimasis orais paliko pėdsakų, palengva kaupėsi liaudiška meteorologinė išmintis, ji prasismelkė ir į kalbą, ir į tarmes, tautosaką, patarles, priežodžius, taigi susiformavo didžiulis liaudiškų orų spėjimų palikimas. Tai byloja apie glaudų žmogaus santykį su gamta, jo pastabumą, gebėjimą analizuoti ir apibendrinti, tačiau neretai ir apie paprasčiausią prietaringumą.