Tokiu talentu apdovanoti žmonės jau išskiriami Antikos laikais
Termino charizma etimologija veda į senovės Graikiją: senosios indoeuropiečių prokalbės šakninis „har“, reiškiantis džiaugsmą, gerą valią, palankumą, patenka į graikų kalbą ir virsta veiksmažodžiu „chairo“ – džiaugiuosi. Iš pastarojo kildinamas daiktavardis „charis“ – dovanojimas, maloningumas, palankumas, iš pastarojo kyla veiksmažodis „charidzomai“ dovanoju (taip pat ir skolą), atleidžiu, esu dosnus. Šiuo žodžiu apibūdinama „ypatinga Dievo malonė, dovana ar talentas“ gydyti, nugalėti blogį, numatyti ateitį. Charizma Antikos šaltiniuose–tai tam tikra veiksmažodžio forma, žyminti atliekamo veiksmo nepavaldumą pačiam veikiančiajam. Tai tam tikra socialinė dinamika, kuri ypač atsiskleidė Antikos oratorystės mene ir ženklino santykį tarp neeilinės iškalbos oratorių ir jais besižavinčios auditorijos.
Ir įkvėpimo, ir iškalbos šaltinis Antikoje laikyta dievų pagalba: tikėta, kad gabus, įtakingas oratorius pasako netgi daugiau nei pats gali suvokti, –jo lūpomis kalba dievai. Šį aukštesniųjų jėgų prisilietimą, papildytą įkvėpimo, raiškos ir išminties, oratoriai buvo linkę priskirti aukščiau minėtai, veiksmą žyminčiai sąvokai – charidzomai.
Krikščioniškoje oratorystėje žodžiu „charizma“ jau apibūdinamas, pastebi V. Barvydienė, dvasios įkvėpimas. Ši sąvoka ypač mistifikuojama, pabrėžiant stebuklo momentą. Štai ką sako Šv. Paulius laiške korintiečiams (1 Kor 12, 4–6): „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Yra skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame“. Apaštalas pabrėžia, kad skirtingas dovanas dovanoja tas pats Davėjas. Šis teiginys kartojamas tris kartus, kiekvieną sykį dovanas siejant su skirtingu Trejybės Asmeniu („ta pati Dvasia“, „tas pats Viešpats“, „tas pats Dievas“). Taigi, viduramžiais dvasines dovanos buvo laikomos kaip „tam tikri Dievo malonės ir jėgos suteikti sugebėjimai, kurie padeda žmonėms specifiškai ir atitinkamai tarnauti“. Taigi, dvasinė dovana, arba charizma, pati savaime nėra nei vien gebėjimas, nei vien tarnystė. Ji gali būti laikoma arba dovana su užduotimi, kuriai atlikti ja pasinaudojama, arba užduotimi su dovana, kuri leidžia ją atlikti. Panašiai ši sąvoka aiškinama ir Tarptautinių žodžių žodyne: „ypatinga Dievo malonė“; o Biblijoje papildoma: ši malonės dovana duodama užduočiai atlikti. Tad remiantis krikščionybe, charizma apdovanotiesiems asmenims Dievas suteikia jiems tokį jų išskirtinumą su tikslu vykdyti tam tikras užduotis ar misiją.
Charizmos dovanos, suskirtytas į tris kategorijas, krikščionybė dar vadina „apsireiškimo dovanomis“, „stebuklingomis dovanomis“. Tai „žinojimo dovanos“ (išmintis, žinios, dvasios įžvalga), „kalbos dovanos“ (kalbėjimas kalbomis, kalbų aiškinimas arba interpretacija, pranašavimas) ir „galios dovanos“ (tikėjimas, gydymas ir stebuklų darymas). Tinkamai naudojantis, šios dovanos duoda gausių rezultatų, o svarbiausia, kad kiekvienas pasaulietis gali jomis naudotis.
Mistikos ar dieviškumo aura apgaubtas charizmos terminas per tūkstančius metų pasiekė ir mus, tik jau kur kas bendresne reikšme ir dabar yra noriai vartojamas kasdienėje kalboje politikams, verslininkams, kino ar populiariosios kultūros veikėjams apibūdinti. Šiuo terminu apibūdinama tam tikra aura, energija, kartais net sunkiai paaiškinama asmenybės jėga. Ji padeda suburti grupes, minias, – ir visi šie žmonės turės tą pačią viziją, tą patį tikslą, į kurį juos motyvuodamas kreipia charizmatiškasis lyderis.
Kapitalizmas supasaulietino charizmatiškus lyderius
XIX a. pabaigoje kultūros sociologas Maksas Weberis pirmasis sociologijoje, kalbėdamas apie socialinę sąveiką ir valdžios santykius valstybėje, pavartojo terminą charizma. Šis originalus tyrėjas siekė sekuliarizuoti daugelį socialinių reiškinių, atskirti mokslo tiesą nuo vertybinių sistemų ir mistikos. Pasirodo, tam, atsirastų ir iškiltų charizmatiškas lyderis, reikia tam tikrų sąlygų. Vienos jų – socialinė krizė, kuriai prasidėjus potencialūs lyderio sekėjai kenčia ekonominę, socialinę priespaudą, patys nesugeba ar nenori jai pasipriešinti. Taigi jie mielai paklūsta lyderiui, suprantančiam jų poreikius ir siūlančiam radikalius pokyčius esamai situacijai pakeisti. Kaip čia neprisiminti, pabrėžia pašnekovė, Vinstono Čerčilio. Dar 1939 m. šio lyderio britai nevertino kaip charizmatiško, tačiau praėjus metams šio politiko vizija, pasitikėjimas savo jėgomis, komunikaciniai gebėjimai situaciją visiškai pakeitė.
Mat 1940 m., prancūzų bei britų pajėgoms pralaimint naciams kontinentinėje Europoje, Didžiosios Britanijos visuomenė buvo labai sunerimusi dėl karo veiksmų Europoje. Ir jei piliečiai turi poreikių, trokšta pasikeitimų, perversmų, o lyderis visam tam pritaria ir skatina, tai ir yra tiesioginis lyderio charizmatiškumo įrodymas. Panašiai, teigia V. Barvydienė, galime vertinti ir antrąją kadenciją baigiančio JAV prezidento Barako Obamos charizmatiškumą: šio lyderio „asmenybės magnetizmas“ daugiau pasako ne tiek apie patį politinį lyderį, o kiek – apie jo sekėjus ir gerbėjus. Jų atsidavimas šiam lyderiui – tai visos šalies nuotaikų, jų pačių troškimo keistis atspindys.
Tikėdami lyderiu, sekėjai įgyvendina tai, ko nemanė galintys padaryti. Šiuo požiūriu charizma yra procesas. Ji iškyla kaip emocionali, iracionali, griaunanti ir kartu kurianti jėga, kuri po kiek laiko institucionalizuojama ir pamažu praranda savo galią. Charizmatiška asmenybė neleidžia kontroliuoti savo veiklos, nepaiso normų, neatitinka standartų ir nugali visus bandymus taisyklėmis varžyti jos poziciją ir įtaką. Charizmatiškas autoritetas išlieka scenoje tol, kol sekėjai tiki jo vertybėmis ir narsa.
Charizmatišku lyderiu gali būti tik brandi asmenybė
Moderniose (neocharizmatinėse) lyderystės teorijose, pabrėžia pašnekovė, charizma apibūdinama kaip tam tikrų asmeninių savybių, elgesio modelių, sekėjų charakteristikų ir konteksto sąveika, kur charizma priskiriama prie asmeninių galių, o lyderio įtaka nagrinėjama įsigilinant į identifikacijos ir internalizacijos procesus. Charizmatiški lyderiai, remdamiesi savo asmeninėmis galiomis ir bendravimo įgūdžiais, sugeba komunikuoti ateities viziją, priešpriešindami ją dabarčiai. Teigiama, kad jie sugeba daryti įtaką sekėjams be jokio formalaus autoriteto ar statuso. Pasižymėdami išskirtinėmis galiomis – ryžtu, drąsa, energija, pasitikėjimu savimi, talentu, sugebėjimu įkvėpti – jie lengvai sužadina sekėjų norą susitapatinti su tokiu lyderiu ir skleisti jo deklaruojamas vertybes, kartu pelnydami sekėjų pasitikėjimą ir pagarbą. Nes charizmatiškas lyderis – tai visų pirma brandi asmenybė, kuri gali tiksliai atsakyti sau, dėl ko gyvena, ko siekia, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip. Ji tolerantiška, tačiau tvirtai laikosi savo įsitikinimų, net ir tada, kai jie neatitinka visuomenės lūkesčių.
O lyderiai dar gali kurti ir baimės, meilės atmosferą, tačiau tik meilė suburia, įkvepia komandiniam darbui. V. Barvydienį pateikia tokią istoriją. Karštą 1886 m. vasarą Viljamas Gladstonas ir Benjaminas Disraelis varžėsi dėl Jungtinės Karalystės premjero ministro posto. Tai buvo Viktorijos laikų era, taigi tas, kuris laimės, valdys pusę pasaulio. Savaitę prieš rinkimus abu kandidatai vakarieniavo su ta pačia aukštuomenės dama. Spauda vėliau aprašė, kokį įspūdį jai paliko abu kandidatai: „Po vakarienės su ponu Gladstonu aš maniau, kad jis yra protingiausias žmogus visoje Anglijoje. Bet po vakarienės su ponu Disraeliu aš jau maniau, kad tai aš esu pats protingiausias žmogus Anglijoje“. Kas laimėjo rinkimus? Be abejo žmogus, kuris kitus privertė jaustis protingais, darančiais įspūdį ir nuostabiais – Benjaminas Disraelis. Nes charizmatiško asmenybės pirmiausiai turtingos ne materialiai, o taip ir „kunkuliuoja“ dvasiniu intelektu arba dvasiniu kapitalu. Ne veltui šiuolaikinėse monografijoje asmenybės charizma vertinama kaip „kapitalas, kurio vertė–ne doleriai, ne centai, o pergalės pojūtis, puiki dvasinė būsena, gerovė ir dėkingumas, pakilusi gyvenimo kokybė“. Tai – prasmė, vertybės, tikslas.
Tamsioji charizmos pusė: visuomenė neretai brangiai sumoka už tokių lyderių buvimą valdžioje
Mat kartais charizmatiškas lyderis pasinaudoja krizine situacija, siekdamas įtvirtinti savo valdžią, o ne įgyvendinti daugumos juo patikėjusių žmonių viltis. Sekėjai laukia krizės pabaigos, o iš lyderio – stebuklo. Lyderis gi panaudoja savo įtaką sekėjų palankumui įgyti, savo asmeninei vizijai įgyvendinti. Sekėjai tampa priklausomi nuo lyderio vadovavimo, nes jie neturi savo nuomonės. Krizei pasibaigus, neretai lyderiai nesugeba pritaikyti savo vizijų pakitusioje aplinkoje, o sekėjai, aišku, valdyti nesugeba. Tuomet paprastai lyderiai apkaltina sekėjus: atsiradusios blogybės – per jūsų silpnybes. Tačiau taip lyderis – anksčiau ar vėliau – praranda gerą įvaizdį sekėjų akyse.
O polinkis į narcisizmą yra kitas svarbus tamsiosios charizmos pusės aspektas. Narcisistinio lyderio tikslas – įtvirtinti visuomenėje jam tinkamos etikos standartą, paversti jį kasdienio gyvenimo norma visiems. Aišku, tokiems užmojams įgyvendinti reikia prievartos. Istorijoje garsiais narcisistiniais lyderiais laikomi Aleksandras Didysis, V. Čerčilis ir, aišku, Musolinis, Stalinas bei A. Hitleris. Ir, pasirodo, charizmatiškas narcizas sėkmingiau, nei bet kuris kitas, gali pasiekti tikslą ir sutelkti daugiau sekėjų savo valiai vykdyti, – net be ypatingų prievartos priemonių.
Šiuolaikiniu narcizo pavyzdžiu V. Barvydienė laiko buvusį Italijos premjerą Silvijų Berluskonį. Ši asmenybė pasižymi puikiais oratoriaus sugebėjimais, itin išraiškingu neverbaliniu raštingumu, taip pat verslumu. Būtent verslininko savybės padėjo susikrauti didelį turtą ir jį valdyti, sumaniai manipuliuoti žiniasklaida, taip pat vadovauti vienam populiariausių futbolo klubų. Ilgainiui nuolatinė sėkmė šį pasaulinio garso politiką pastūmėjo į narcisizmą. Didelis pasitikėjimas savimi, savęs – kaip vienintelio šalies sėkmės garanto – iškėlimas lėmė, kad po daugelio metų vis dėlto teko pasitraukti iš premjero posto. Šį kartą sumanus lyderis pralaimėjo narcisizmui.
O kaip būtų galima šia prasme mūsų – gyvus ir jau mirusius politinius lyderius? Pagal skiriamus tipus (didvyrio, tėvo-gelbėtojo bei valdovo) Algirdui Brazauskui priskiriama daug „tėvo“ savybių, o Vytautui Lansbergiui – gelbėtojo. Tačiau, baigdama priduria pašnekovė, detalesnės asmenybės charizmos paieškos mūsų dienų politiniuose lyderiuose reikalauja jau atskiros publikacijos. O gal – ir monografijos.
