Alkoholizmas – palyginti jauna liga
Sveikatos specialistai palyginti neseniai, tik apie 1960 m. sutarė, kad priklausomybė nuo alkoholio (ir analogiškai nuo kitų psichoaktyviųjų medžiagų) yra savarankiška liga. Būtent liga, o ne charakterio silpnybė, valios ar moralės trūkumas. Ligai mokslininkai priskyrė jau anksčiau aprašytus simptomus, pavyzdžiui, alkoholio vartojimo kontrolės susilpnėjimą, abstinencijos būklę ir kt. Taigi, mokslas apie priklausomybes yra gana jaunas, kiek daugiau nei 50 metų.
Beje, anksčiau, nei specialistai, kad priklausomybė yra liga, suprato patys pacientai. Anoniminių alkoholikų (AA) savipagalbos judėjimą keli priklausomi nuo alkoholio žmonės pradėjo JAV 1935 metais. Jie, suprato, kad skirtingai nei dauguma žmonių, nebegali valdyti alkoholio vartojimo, nepaisant visų valios pastangų. Mokslas XX amžiaus pirmoje pusėje kaip tik išmoko paaiškinti alergijos reiškinį. Taigi AA judėjimo pradininkai darė hipotezę, kad jų organizmas, skirtingai nei daugumos kitų žmonių, yra itin jautrus alkoholiui ir reaguoja į pastarąjį kitaip. Panašiai kaip alergiškas organizmas destruktyviai reaguoja į tam tikras medžiagas, nors daugumai žmonių ta medžiaga nėra pavojinga.
Šiuolaikiniu požiūriu, priklausomybė nuo alkoholio panaši į kitas lėtines ligas, pavyzdžiui, į cukrinį diabetą: visi vartoja cukrų ir angliavandenius, tačiau, tik nedideliam procentui žmonių organizmo gebėjimas juos įsisavinti sutrinka. Tai priklauso, visų pirma, nuo genetinio polinkio, mitybos įpročių, aplinkos, kuri formuoja įpročius, streso ir pervargimo ir daugelio kitų veiksnių. Panaši ligos genezė yra ir alkoholio atžvilgiu. 95 proc. Lietuvos žmonių dažniau ar rečiau vartoja alkoholinius gėrimus. Dauguma vartoja be neigiamų pasekmių. Maždaug kas 10-tam vyrui ir kas 50-tai moteriai sutrinka alkoholio vartojimo kontrolė, alkoholis vartojamas dažnai ir dideliais kiekiais, nederamose situacijose (pavyzdžiui, vairuojant). Taip alkoholis padaro itin didelę žalą patiems vartojantiems, jų šeimoms ir aplinkiniams.
Šiuo metu mokslas priklausomybės nuo alkoholio sindromą sieja su cheminių medžiagų, kurios smegenyse perneša nervinį impulsą iš vienų nervinių ląstelių į kitas, apykaitos sutrikimu. Mokslininkai sutaria, kad alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų poveikio taikinys – tie patys smegenų „pasitenkinimo“ centrai, kurie mums signalizuoja apie alkį ir troškulį. Tie signalai gali būti itin stiprūs, stipresni už valią.
Ir kas dar svarbiau, tie centrai sau pajungia kitas smegenų funkcijas – mąstymą, veiksmų pasekmių prognozavimą, emocijas. Pavyzdžiui, smegenys autonomiškai, nejaučiant pačiam jų šeimininkui, nesusieja gėrimo ir blogėjančios situacijos šeimoje, atsiranda įvairūs apgaulingi alkoholio vartojimo pateisinimai (nuolatinis stresas, įtampą keliantis sutuoktinis ir pan.). Kai kurie iš dabartinių vaistų, taip pat ir kai kurie naujai kuriami vaistai taikosi bent dalinai koreguoti šią sutrikusią molekulių apykaitą smegenyse, bet jų vienų nepakanka.
Priklausomybės nuo alkoholio sindromas (anksčiau medicinos terminologijoje vadintas alkoholizmu), kaip pabrėžia E. Subata, yra lėtinė liga, kuriai būdingos ligos remisijos ir recidyvai. Priklausomybės sindromas pasireiškia tuo, kad asmuo nepilnai kontroliuoja alkoholio vartojimo intensyvumą ir trukmę (tuo skiriasi nuo sveikų žmonių). Tuo būdu intensyvus alkoholio vartojimas gali užsitęsti keletą dienų, savaičių ar mėnesių. Ilgalaikį alkoholio vartojimą palaiko ir būdinga šiai ligai abstinencijos būklė (drebulys, širdies plakimas, kraujospūdžio padidėjimas, nemiga, baimė ir nerimas), kurie suintensyvėja, kai asmuo bando sumažinti alkoholio vartojimą ar liautis vartojus.
Mokslininkai mano, kad didžiąja dalimi (apie 60 proc.) priklausomybės nuo alkoholio susiformavimą, kitaip tariant – tam tikrus galvos smegenų veiklos sutrikimus nulemia paveldimi genai. Tokios pažeistos smegenys teikia prioritetą alkoholio vartojimui kitų gyvenimo aspektų sąskaita, to nesuvokiant pačiam žmogui. Dar vienas bruožas – pakitusios smegenys gali likti visam likusiam gyvenimui ir asmeniui gali nepasisekti susigražinti alkoholio vartojimo kontrolę.
Nuo kada ir kaip bandoma gydyti alkoholizmą?
Ką apie tai kalba istoriniai šaltiniai? Pasirodo, Vilniaus gydytojas Jokūbas Šimkevičius (1775-1818 m.) vienoje iš savo knygų „Veikalas apie girtavimą“, kurią išspausdino Vilniuje 1818 m., aprašė vieną įdomų gydymo būdą. Jis rekomendavo sutrinti vaistinio augalo šaknį, ištirpdyti ją degtinėje ir duoti išgerti 3 kartus per dieną. Minėta šaknis sukeldavo šleikštulį ir vėmimą. Buvo tikimasi, kad tai išugdys pasibjaurėjimo refleksą degtinei. Šio gydymo rezultatai, žinoma, nežinomi. Tačiau ir po pusantro šimto metų, sovietmečiu tai buvo vienas pagrindinių gydymo metodų. Pasibjaurėjimo degtinei refleksas buvo ugdomas ligoninėse, kartojant vaistų, sukeliančių pykinimą ir vėmimą, injekcijas su degtinės porcijomis. Žlugus sovietmečiui, šių metodų, kaip neefektyvių, atsisakyta.
O apie 1960 m. vienoje Danijos gamykloje, gaminančioje padangas, buvo pastebėtas unikalus fenomenas: pasirodo, čia dirbantys darbininkai netoleruoja alkoholio. Darbininkams, išgėrus jo, rausdavo veidas, pykindavo, plakdavo širdis. Medikai tirdami nustatė, kad tai cheminė medžiaga disulfiramas, naudotas padangų gamyboje, įjautrina organizmą alkoholiui. Nuo to laiko apie 40 metų tai buvo populiariausias vaistas nuo alkoholio visame pasaulyje. Jis dažniausiai vadintas antabusu.
Disulfiramą Lietuvoje iki šiol kai kurie pacientai palankiai vertina. Jo veikimo esmė: sprendimą negerti konkrečią dieną pacientas gali padaryti ryte išgėręs tabletę. Tuo būdu, jei vakare pacientas neatsispirs pagundai, taurelė degtinės ar stiklas alaus gali sukelti daugiau nemalonių, nei malonių pojūčių. Tai papildomas įrankis pacientui ir jo šeimai, ypač sunkiausiame pradiniame susilaikymo nuo alkoholio etape, kai susilaikymas yra trapus.
Kaip pasakojo E. Subata, yra pasitaikę sutuoktinių prašymų, išrašyti šių tablečių, kad galėtų įtrupinti į geriančio šeimos nario sriubą, ir išgąsdinti nemalonia alkoholio – vaisto reakcija. Tačiau tai griežtai nerekomenduotina ir pavojinga. Gydymosi procesas turėtų būti sąmoningas, panašiai kaip gydantis nuo cukrinio diabeto ar padidėjusio kraujospūdžio ligos. Tam reikėtų keisti gyvenimo būdą. O tai visada nelengva. Todėl ligos paūmėjimai, recidyvai, pasitaiko dažnai, tačiau tai nėra priežastis nustoti tęsti gydymo procesą.
Šiuo metu keičiasi ir gydymo tikslas. Jei anksčiau vienintelis tikslas buvo visą likusį gyvenimą susilaikyti nuo alkoholio vartojimo, tai šiuo metu, pradinėse ligos stadijose, pacientas, padedamas specialistų, gali mokytis kontroliuoti alkoholio vartojimą.
Apie kitus visuomenėje dažnai aptarinėjimus metodus
E. Subata primena, kad „stebuklingi“ gydymo metodai ypač klestėjo Sovietų Sąjungoje ir iki šiol klesti Rusijoje, kurios televizijos kanaluose periodiškai tenka matyti daug laidų apie stebuklus, ekstrasensus. Rusijos žymiausias priklausomybių gydytojas ir mokslinininkas Jevgenij Krupickij yra pavadinęs šiuos „stebuklingus“ gydymo metodus „šamanizmu, įvilktu į medicinos rūbą“. Tokių praktikų yra daug. Tai įvairios „torpedos“, cheminiai ir neva hipnoziniai kodavimai, įtaiga į pasąmonę per akimis nefiksuojamus filmo kadrus, kūno taškų ir vietų dirginimas lazeriu.
Gydytojui net teko skaityti Rusijos mokslinės konferencijos straipsnių rinkinyje Novosibirsko mokslinio instituto pranešimą apie narkomanijos gydymą paciento išplakimu. Tai gali atrodyti, kaip nekalta apgaulė ir „stebukladarių“ gydytojų pasipinigavimas. Tačiau tai atitraukia pacientų ir specialistų dėmesį nuo rimtų problemos sprendimo, diskredituojama visa sritis. Kai kada toks požiūris tampa net pavojingas pacientams, pvz., kai priklausomybę nuo narkotikų Rusijos neurochirurgai bando gydyti...smegenų operacijomis.
Tad ar reikia taikyti derinį – vaistai plius hipnozė ar įtaiga, ar apsiriboti vaistais plius psichoterapija ir jokių užkalbėjimų? Pasak E. Subatos, visų lėtinių ligų, tame tarpe ir priklausomybės nuo alkoholio gydymo esmė – radikalus elgesio keitimas siekiant išvengti atkryčių. Tam pacientui reikia išmokti atpažinti ir vengti faktorių, kurie provokuoja atkryčius. Akivaizdu, kad nei cukrinio diabeto, nei padidėjusio kraujospūdžio, nei priklausomybės nuo alkoholio vien „kodavimu“, moralizavimu ar bausmėmis išgyti vargu ar pavyks. Taip pat ir pasakymas pacientui „susiimk ir nustok gerti“ prilygsta gydytojo paliepimui pacientui, kurio kraujospūdis aukštas, „susimažink savo kraujo spaudimą“.
Radikaliai pakeisti elgesį ir išmokti išvengti atkryčių gali padėti gydytojo ar kitų specialistų patarimai ir naujų savistabos ir elgesio įgūdžių treniravimas. Lietuvoje tam dėkingiausia aplinka yra 4 savaites trunkančiose taip vadinamose stacionarinėse „Minesotos“ programose. Šios veikia Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos priklausomybės ligų centruose jau per 20 metų, sėkmingai jau suteikta pagalba tūkstančiams pacientų. Į jas reikia ateiti nutraukus alkoholio vartojimą.
Šalia naujų elgesio įgūdžių treniravimo, gydytojas gali paskirti vaistus, kurie veiksmingai prisidės prie atkryčio tikimybės sumažinimo. Šiuo metu Lietuvoje galima įsigyti kelių rūšių pagal veikimo pobūdį ir kainą vaistų, kurie stabdo ligos atkrytį. Kai kurie priklausomybės ligų centrai turi galimybę skirti kai kuriuos vaistus nemokamai pacientams, draustiems sveikatos draudimu. Svarbiausia pacientams ir artimiesiems – neužmiršti, kad priklausomybė nuo alkoholio gali atsinaujinti po kelių ar keliolikos metų. Todėl elgesio keitimas ir specialistų priežiūra, kontaktas su savigalbos grupėmis turi trukti ne pusvalandį ir ne savaitę. Priklausomybės nuo alkoholio sindromo, kaip ir kitų lėtinių ligų gydymui, t. y. naujų elgesio įgūdžių įgijimui, gali prireikti mėnesių ir metų.
Kodėl iki šiol taip ir nesukurta efektyvių alkoholizmo gydymo metodų?
Taip, pripažįsta kalbinamas medikas, priklausomybei nuo alkoholio ir narkotikų išgydyti kol kas nesukurta stebuklingu vaistų. Bet kol kas nėra stebuklingų vaistų ir kitoms lėtinėms ligoms išgydyti: pavyzdžiui, cukriniam diabetui ar padidėjusio kraujospūdžio ligai. Bet efektyvių priemonių yra. Tiek psichologinio, tiek ir medikamentinio pobūdžio. Pavyzdžiui, į Vilniaus priklausomybės Minesotos programą pacientai laukia nuolat apie mėnesį laiko, apie 90 proc. sėkmingai baigia šį mėnesio trukmės gydymą. Svarbu suprasti, kad išgydyti priklausomybę nuo alkoholio – tai ne peršalimą išgydyti ar atlikti apendicito operaciją. Gydymas yra ilgas, reikia kontaktuotis su specialistais ir kita paramos sistema (psichologais, socialiniais darbuotojais, savipagalbos grupėmis). Sveika būtų sumažinti tikėjimą, kad visi priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų asmenys jau rytoj galėtų pasveikti ir gyventi kitaip, tik nenori.
Iš tikrųjų, deja, dauguma asmenų to negali ir nepajėgia atlikti. Taip pat pernelyg dažnai mums akis bado jau užleisti atvejai, paskutinės stadijos asmenys, viską praradę. Medicinoje, kaip visada, efektyviau gydyti tuomet, kai liga nustatoma kuo anksčiau.
O didžiulis priklausomų nuo alkoholio asmenų skaičius yra viena iš didžiausių Lietuvos socialinių ir ekonomikos problemų. Todėl mūsų šalis ir toliau pirmauja pagal išgeriamo alkoholio kiekį vienam gyventojui pasaulyje, trumpa vyrų gyvenimo trukme, aukštais vyrų savižudybių ir alkoholinių psichozių rodikliais. Lietuvoje dar daug ką reikia nuveikti. Pavyzdžiui, turėtų geriau bendradarbiauti sveikatos priežiūros įstaigos su teisėsaugos, vaiko teisių apsaugos tarnybomis. Darbdaviai, pastebėję savo darbuotojų priklausomybę, galėtų anksčiau siųsti juos gydytis, o ne laukti, kol reikės atleisti tokį jau prasigeriantį darbuotoją ar net visą jų kompaniją – brigadą. Šeimos nariai, prieš nusprendžiant skirtis, galėtų išbandyti rimtesnio gydymosi šansą. Ir galbūt reikėtų priimti teisės aktus, kurie gintų šeimos narius ir turtą, leistų priverstinai geriančius hospitalizuoti, panašiai kaip pacientus dėl psichikos būklės pavojingus aplinkiniams arba sau. Ir, beje, Europos Sąjungos Žmogaus teisių konvencija tai daryti leidžia.
