Paklaustas, kaip ir kada susidūrė su klausimais apie vyriškumo sąvoką, P. Plukas susimąstė ir prisipažino, kad teko gerokai dėl to pasukti galvą.
„Kada paskutinį kartą galvojau, kad esu vyras? Prisiminiau, kaip prieš pusmetį įsikėliau nuotrauką į „Facebook“ paskyrą ir mano teta pakomentavo: „Poviliuk, kaip suvyriškėjai“. Pradėjau žiūrėti į tą nuotrauką ir galvoti, kas pasikeitė, kodėl mane jau „nuskaito“ kaip vyrą. Viena iš prielaidų – atrodau rimtas, kita – tvarkingas. Bandžiau įsijausti į tetos vietą. Gal dar skrybėlė prisidėjo prie tų vyriškumo simbolių“, – juokėsi pašnekovas.
Maištauti anksčiau nevengęs pašnekovas pasakojo, kad paauglystėje nešiojo ilgus plaukus: „Dėl ko kentėjau gyvendamas mažame miestelyje. Vakarais sustodavo mašinos užtamsintais langais ir siūlydavo nuvežti mane į kirpyklą. Ne tai, kad kentėjau, bet gyvenau maište, ar vyriška turėti ilgus plaukus ir kaip tai atrodo. Komentarų susilaukdavau dėl plaukų ilgio“.
Jis pripažino, kad kalbant apie vyrus ir tai, kas jiems, anot visuomenės, yra būdinga, klasika yra – vyrai neverkia. Pats neprisiminęs, kad jam būtų sakyta „neverk, nes esi vyras“, Povilas dažniau iš aplinkos girdėjo žodį „pakentėk“. „Nes juk vyrai gali pakentėti. Tai paskui vyrai ir kenčia, išmoksta kentėti, – šiek tiek su apmaudu kalbėjo tinklalaidės „Tikras. Vyras“ svečias.
Vyriškumą jis sieja su džentelmeniškumu: „Pirmiausiai tai – aprangos kodas. Kostiumai, skrybėlė, kaklaraiščiai, sąsagos, rankogaliai – man tai romantiška. Vienu laiku labai norėjau būti džentelmenas. Iš anglų kalbos išvertus – „jautrus vyras“, tačiau džentelmeną su „jautriu vyru“ mažai kas asocijuoja. Gal tai labiau pagarba, elgesio kodeksas su kitais žmonėmis. Stengiuosi tai puoselėti, ypač ten, kur turiu galią ir ją galiu panaudoti padedant mažiau galios turintiems žmonėms. Nepasinaudoju tuo, kad kažką nužeminčiau, o kad įkvėpčiau, kilstelėčiau aukščiau“.
Kaip pavyzdį P. Plūkas pateikė garsų dokumentinį serialą „The Last Dance“ apie legendinį NBA krepšininką Michaelą Jordaną ir Čikagos „Bulls“ klubo triumfą 1997-1998 metų sezoną.
„Tai užpildė visas mano vaikystės svajones ir spragas, bet M. Jordanu truputį nusivyliau, nes jis naudojo patyčias. Esu tikras, kad patyčios nėra tinkamas būdas „kilstelėti“ žmones. Dažniau tai labiau sulaužo ir įskaudina, žmonės prisiima nebūtų dalykų. Neslėpsiu, man teko susidurti su krepšinio mokyklomis Lietuvoje, ten buvo įdomių trenerių. Man buvo įdomu stebėti, kokie užauga jų treniruojami žmonės. Tie, kurie buvo sulaukę patyčių... Man liūdna, kokiais jie žmonėmis tapo“, – pastebėjo pašnekovas.
Adrenalinas – per sportą, jei nenori – nedaryk
Kalbėdamas apie vyrus ir tai, kas jiems sunku šiais laikais, P. Plūkas atkreipė dėmesį į šeimos biudžeto ir finansų naštą, kurią vyrai sunkiai neša: „Vyrai stipriai išgyvena, kaip išlaikyti šeimą, kad biudžetas klestėtų. Mano amžiaus vyrai tai sunkiai išgyvena. Esu girdėjęs istoriją, kaip vienas darbo netekęs vyras mėnesį negalėjo apie tai pasakyti savo žmonai. Jis apsirengdavo ir kasdien eidavo į darbą, nes negalėjo prisipažinti, jam buvo gėda ir skaudu“.
Viena iš sričių, kur Povilas gali pasijusti „vyriškai“, yra krepšinis. Ten jis gali išlieti agresiją priimtina forma, pakonkuruoti, fiziškai pasistumdyti ir išsikrauti. Santykyje su moterimis – kažką sutaisyti, prikalti ar prigręžti namuose, tačiau nevengia imtis ir „nevyriškų“ darbų, tokių kaip rūbų lyginimas ar skalbimas. Tiesiog, kad palaikytų įgūdžius.
Anksčiau vyrai laviravo ties pavojaus riba – eidavo į karus ar medžioklę, ne visada grįždavo. Ar šiais laikais netrūksta vyrams tų adrenalino pliūpsnių, kurie atlieptų nuotykių troškimą?
„Pastebiu sporto propagavimą, pastangas pasiekti aukštų rezultatų. Tai kompensuojama per sporto dalykus. Anksčiau užsiiminėjau laipiojimu, bet nusilaužiau du kulnus ir sugrįžau į protą. Tai nesu ekstremalaus sporto propaguotojas. O išėjimas iš komforto zonos yra svarbus ne tik vyrams.
Ką patarčiau tiems, kurie bijo? Stengtis žiūrėti, ar norisi, o kai nesinori, tai gal ir neik. Tai šventas dalykas, kaip dirbti su stereotipais. Nenori, tai nedaryk. Dažnai matau, kad vyrai daro kažką tik dėl to, kad tai daro kiti vyrai ar draugai. Esu tokių matęs, kaip vyrai kažką daro sukandę dantis, nors to gal visai nenori“, – kalbėjo jis.
Sulaukęs klausimo, kokiame laikmetyje norėtų pagyventi, tinklalaidės „Tikras. Vyras“ svečias prajuko.
„Man visada buvo įdomu istorija, mokyklos laikais ruošiausi istorijos olimpiadai. Šaučiau, kad man įdomu būtų atsidurti tarpukario laikotarpyje. Istorinių perturbacijų metas, arti diktatūra, pramonės pradžia, demokratiniai dalykai. Tai pirmas dalykas, kas šovė į galvą. Man labai įdomi ateitis, labiau norėčiau patekti į 2050 metus nei į praeitį. Atgal gal norėčiau grįžti tik norėdamas pažiūrėti, kaip gyveno seneliai, geriau suprasčiau savo istoriją, kaip mano genetinis kodas buvo paveiktas aplinkos“, – svarstė jis.
COVID-19 ir kaip ją išgyventi
Amerikoje improvizacijos meno mokęsis ir toliau jį Lietuvoje tobulinantis P. Plūkas sakė, kad improvizacijos treniruotės yra skirtos įvairiems neapibrėžtumams išgyventi.
„Man įdomi dalis, kur yra du poliai, kaip tvarkytis su tuo neapibrėžtumu. Viena – matyti jį kaip problemą. Tuomet reikia kontroliuoti, nerimauti, kad nepavysta sukontroliuoti, dėlioti, suplanuoti, įveikti, sukovoti greitai, tuomet gali būti daug nusivylimo, kai neišeina, atsiranda bejėgystės jausmas. Kitas polis – duotybės, išmokimas priimti, tyrinėti, o ką įdomaus ši situacija man suteikia? Svarbu ieškoti galimybių ir tyrinėti“, – kalbėjo pašnekovas.
„Impro Gym“ treniruotes vedantis vyras turėjo pamąstymų ir apie COVID-19 pandemijos situaciją pasaulyje, kaip ją išbūti ir išgyventi.
„Protingas žmogus yra sakęs, kad geriausiai situaciją sukontroliuoja tas žmogus, kuris lengviausiai gali tą kontrolę paleisti. Reikia ieškoti, kokias ji atveria galimybes, nenuneigiant, kad kažko netenkame. Aš asmeniškai dėl karantino netenku nemažos dalies pajamų, šįmet gal 40 proc. mažiau uždirbsiu. Gerai yra tą dalį suvokti ir turėti galimybę pasiguosti ar išgedėti.
Tačiau neužsibūti tik ten, o pažiūrėti, kokios atsiranda naujos galimybės. Tai – improvizacijos dalis, kur būdamas ant scenos su kitu žmogumi ieškau galimybės, o ne sakau, kad „tai – ne mano tema“, „šito nenorėjau“ ir panašiai. Žinai, kad teks iš namų dirbti, pažiūrėk kaip vystysis tavo kūrybiškumas šitose ribose. Tos ribos skausmingos, bet pažiūrėk, kaip jos gali įgalinti. Gal čia ir įdomu kurti“, – kalbėjo P. Plūkas.
Kokius raumenis treniruoja improvizacija?
Vyras pasakojo, kad improvizacija daro mažus stebuklus, kurie į žmonių gyvenimus įneša gražias transformacijas: „Maži laimėjimai daug duoda. Žmogus parašo, kad eis į tiesioginį eterį ir jaučiasi tvirtai, žino, kad jo niekas neišmuš iš vėžių, o jei taip ir nutiks, sugebės greitai ir kūrybiškai sugrįžti. Kitoje istorijoje viena dalyvė dalinosi, kad jei ne improvizacijos treniruotės, nebūtų taip pasielgusi – po kažkokios jai patikusios koncerto dalies atsistojusi ir viena plojusi Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, nors visi kiti žiūrovai salėje to nedarė. Tai drąsos momentas, nebijojimo, ką kiti pagalvos. Improvizacijoje tie raumenys išsitreniruoja“.
Anot Povilo, tam tikri stereotipai ir spaudimas trukdo vyrams pademonstruoti savo pažeidžiamumą.
„Tai svarbus dalykas improvizacijoje, kalbėti jautriomis, nepatogiomis temomis ir jaustis gerai, pripažinti sau kai kuriuos dalykus. Galvoju, kad vyrai mėgsta dalintis apie lytinio gyvenimo laimėjimus, bet pralaimėjimai ir liūdesys išlenda prie tam tikro alkoholio kiekio. O galima buvo ir paprasčiau pakalbėti, apie ką skauda.
Vyrams užmetamas stereotipas „turi būti stiprus“. Taip, man patinka, kad tai duoda ryžto ir pasitikėjimo, bet tai turi ir kitą pusę – į šešėlį nustumia silpną momentą. Tada sunku tą šešėlinę, silpnąją pusę pamatyti, kur gali suprasti, kad tam tikruose momentuose esi bejėgis, negali visko sukontroliuoti. Kai žmonės tai ant scenos parodo improvizacijoje, tai būna pats nuoširdžiausias ir tobuliausias dalykas“, – sakė jis, atkreipdamas dėmesį, kad tas šarvas padeda apsiginti nuo išorės, bet kartu ir iš vidaus neišleidžia emocijos.
Tradiciškai pokalbio pabaigoje tinklalaidės „Tikras. Vyras“ svečias išsakė ir savo palinkėjimą vyrams.
„Norėtųsi, kad jie iš kaktos dažniau nusileistų ir pradėtų atpažinti savo ir kitų emocijas. Palengvėtų santykiai. Kai noriu kakta atsakyti į kito emociją, tai ne visada ir išeina“, – kartu ir išlikti sveikiems, prižiūrėti vieniems kitus linkėjo P. Plūkas.
