Kaip mano pažįstami tetą laidojo

Panašią istoriją tikriausiai galėtų papasakoti ne vienas iš mūsų. Numirė jų sena giminaitė (ar giminaitis, jei kiti pasakotų panašią istoriją). Visą (dalį ar pusę) savo gyvenimo nugyvenusi kažkur provincijoje, ramiame bažnytkaimyje. Laimei, dabartiniais laikais bent jau nėra problemų su velionės šarvojimu; vietos laidojimo firma greitai (ir palyginti nebrangiai) apsiėmė sutvarkyti ir formalumus, ir ūkinius reikalus. Tad kai mano pažįstami po pokalbio telefonu atvyko į vietą, jų giminaitė jau buvo pašarvota, kapas vietos kapinaitėse – iškastas, su vietos kavine – beveik susitarta. Tad atvykėliams beliko tik apmokėti keletą sąskaitų ir pabendrauti su visu būriu seniai ar labai seniai nematytų giminių