Esu girdėjęs atvejų, kad vienos Afrikos valstybės pasienio pareigūnai sieną kertančių žmonių srautus, kaip praeito amžiaus baudžiauninkus reguliuodavo botagais ir prispyrus reikalui juos net nupliekdavo tarsi ūkvedys Edmundas svieto lygintoją Blindą. Tiesa, šis metodas praktiškai buvo taikomas tik vietinei auditorijai, turistų be abejo, niekas taip brutaliai neauklėjo, juos nukreipdavo į kitą eilę.
Tačiau mano kelionėse daugiausia įdomesnių atvejų buvo susiję su kyšio reikalavimais. Kai kurie nuotykiai baigdavosi sėkmingai, kiti – mažiau, bet prisiminti visada yra ką.
Nors ir sunkiai tikėtina, bet tokių atvejų esu patyręs ir mūsų senojoje gerojoje Europoje. Kur čia tokius patirsi, kai sienų nėra, paklausite jūs? Ir būsite beveik teisūs. Tokių atvejų reta. Tačiau be posovietinės erdvės yra dar vienas regionas Europoje, kuris šiek tiek išsiskiria. Tai Balkanai. Keliaujant po Balkanus vis dar galima paragauti šiek tiek kitokios Europos.
Prieš kurį laiką traukiniais ir autobusais apkeliavome visas Balkanų valstybes. Jau esu pasakojęs apie Albanijos – Graikijos sienos kirtimą, kai graikų pareigūnas išėjęs iš pasienio pastato rėkdamas rankomis išstumdydavo eilėje laukiančius albanus. Šis pasakojimas taip pat palies Albaniją, tačiau siena bus kita – Šiaurės Makedonijos ir Albanijos.
Viešėjome Šiaurės Makedonijoje (tada oficialiai ši valstybė buvo vadinama FYROM (Former Yugoslav Republic of Macedonia) arba liaudiškai tiesiog Makedonijoje. Makedonai ilgus metus nesutarė su graikais dėl Makedonijos pavadinimo teisėtumo. Nesutarimai buvo išspręsti tik visai neseniai ir valstybei suteiktas oficialus Šiaurės Makedonijos pavadinimas. Planavome iš šios šalies naktiniu autobusu keliauti į Albaniją. Nepatinka man naktiniai autobusai, bet tada taupydami laiką keliavome naktimis, nes nenorėjome prarasti visos dienos kelionėje.
Kodėl visos, paklausite jūs, kai atstumas tarp Šiaurės Makedonijos sostinės Skopjės ir Albanijos sostinės Tiranos yra viso labo 300 kilometrų? Vėl gi – geras klausimas. Net ir nežinau tikslaus atsakymo, matyt, kelias vietomis būna sudėtingas, eina per kalnus ir panašiai. Automobilis šį atstumą įveikia maždaug per penkias valandas, o autobusas – per aštuonias ar daugiau, nes dažnai stoviniuoja, lėtai važiuoja, laukia prie sienos. Negaliu tiksliau paaiškinti, nes važiavome naktį, buvo tamsu, nelabai mačiau kas aplink.
Kad kelionė bus nenuobodi pamačiau jau Skopjė, kai kažkokioje priemiesčio stotyje sulaukėme albaniškais valstybiniais numeriais paženklinto autobuso, tačiau be jokių kitų skiriamųjų ženklų įskaitant ir žymos kur tas autobusas važiuoja. Čia jūsų, kažkas pasakė, lipkite. Na, lipame, jei jau taip pasakė, negi neklausysi. Įlipome ir pamatėme, kad jis jau beveik pilnutėlis. Standartiškai nesimatė nė vieno užsieniečio – į mus žvelgė dešimtys juodų albaniškų akių, įskaitant ir aukštą, stambų, ilgais juodais tarsi indėno plaukais vairuotoją. Plėšė tranki albaniška muzika. Oho, linksmai važiuosime, apsimestinai pradžiugome.
Mūsų vietos buvo atskiros ir neatsilenkiančiomis sėdynėmis. Ką, čia reiks mums sėdėt kaip kuolą nurijus visą naktį? Negi gali būti nuostabiau, isteriškai kikendamas pagalvojau. Autobuso gale pamatę porą laisvų vietų nuėjome atsisėsti kartu, bet jau po minutės prisistatė indėniškai atrodantis vairuotojas ir mosikuodamas plačiu tarsi ližė delnu be ceremonijų nuvijo mus į savo vietas. Nedrįsome ginčytis, nes užteko tik sekundei įsivaizduoti, kaip ta ližė galėtų nusileisti ant makaulės. Gerai bent, kad tomahauku nemojavo ir skalpų nesigviešė.
Realūs nuotykiai prasidėjo pasienyje. Vidurnaktį albanų pasienietis įlipęs į autobusą surinko visų pasus ir neilgai trukus gražino. Visų, bet ne mūsų. Kas čia per velniava, pagalvojome ir netrukus išgirdome lauke rėkaujant: „Lituano, lituano“. Reikia lipti, pagalvojome, čia greičiausiai mus kviečia. Nemanau, kad vidury gilios nakties čia dar kitų lietuvių būtų. Išlipus prie mūsų priėjo keli albaniškai kalbantys vyriškiai tarp kurių buvo ir autobuso vairuotojas. Tas nuostabus žmogus iškart ėmėsi iniciatyvos. Daug kalbėjo, bet iš jo kalbos supratome tik vieną žodį skambėjusį kažkaip panašiai į „taksa“. Nemaniau, kad jis mums siūlo pasivažinėti taksi, greičiausiai jis kalbėjo apie kažkokį mokestį. Pasiūlėme atšokti tiek su savo taksi, tiek su kažkokiais mokesčiais, bet jie mūsų pasiūlymo nesuprato, taigi ir nepriėmė.
Tik telefono ekrane labai aiškiai įspaudė skaičiuką 30. Pasiūlėme dar kartą atšokti ir jau lipome atgal į autobusą, tačiau vyrai akivaizdžiai pradėjo piktėti, niekur neleido mums lipti ir kitas įspaustas skaičiukas telefone jau buvo 40. Gal skaičiuoja mokestį už bendravimą su jais? Arba už albanų kalbos pamokas? Trumpai tariant vyrai reikalavo susimokėti ir nelabai mums paliko erdvės deryboms. Aišku, buvo galima ožiuotis, rėkti apie žmogaus teises, rasių lygybę, skirtingų lyčių santuokas, bet vėl gi – į situaciją įsijungė aplinkybė, kad vidury gilios nakties buvome kažkur vidury niekur ir dar be pasų. Tavo pasas esantis oponentų rankose dažniausiai stipriai sumenkiną derybinę poziciją. Be to, nežinosi, gal ims tas autobusas ir išvažiuos, o tu liksi kažkur naktį lauke stovėti su savo teisybe.
Prisiminęs kaip sykį Linas Kunigėlis vieniems aferistams viešai yra pasiūlęs užsikrušti, tą patį ir aš pasiūliau tiems vyrams duodamas pinigus. Gerai, kad jie nesuprato, tad atidavė mums pasus ir įleido atgal į autobusą. Tiesą sakant, ir patys buvome žiopli, nes nežinojome, kad tada egzistavo įvažiavimo į Albaniją mokestis, kurio dydis siekė 10 eurų. Jį įvažiuodamas į šalį turėjo mokėti kiekvienas užsienietis. Dabar to mokesčio nebėra, bet tada mes ant jo užšokome. Keista tik, kad iš to paties autobuso daugiau niekas jo nemokėjo. Netikiu, kad autobuse visi buvo albanai, juk turėjo būti ir makedonų. Kaip ten bebūtų, kad šiek tiek nusiramintume, pasieniečiai su geruoju vairuotoju priešaky mums net čekį išrašė, tačiau tik 20 eurų sumai. Likusius, matyt, pasiliko arbatai arba kaip atlygį už sunkias derybas.
Beje, kelionės po Albaniją metu smulkus sukčiavimas mus nuolat lydėjo. Tai mikriuko vairuotojas centus nusuks, tai restorane kažkokį neaiškų albaniškai surašytą mokestį į sąskaitą įtrauks, tai keičiant valiutą skaičiukus suapvalins sau teigiama linkme. Matyt, kultūra, tradicijos tokios.
Pasienio istoriją galėčiau ir baigti, tačiau netrukus įvyko dar vienas juokingas įvykis, kurio negaliu nutylėti.
Dar neišaušus autobusas sustojo Tiranoje ir visi apleido autobusą. Išlipome ir mes, jei jau atvažiavome, nors lyg ir kiek per anksti pasirodė. Tai buvo keista stotis, labiau primenanti žvyruotą aikštelę ir aplinka buvo labiau tokia priemiestinė. Tačiau ką mes žinome, gal čia taip turi būti. Be to, buvo tamsu, nieko per daug nesimatė, mes nemiegoję, todėl per daug nesukome galvos dėl smulkmenų. Mus apipuolė kažkokie žmonės, pradėjo tampyti už rankų, kažką albaniškai siūlyti. Net ir nemiegoję galėjome suvokti, kad mums siūlo nakvynę kaip Palangos močiutės.
Nakvynės susiplanavę nebuvome, po kelionės jautėmės nešvieži ir nenorėjome nuo penkių ryto eiti bastytis, tad kelios valandos horizontalioje padėtyje pasirodė per daug patrauklu. Nuėjome su kažkokiu senuku nakvoti į jo namus. Netoli buvo tie jo namai, gal dešimt minučių kelio nuo stoties, ne toliau, kažkokiame naujų statybų kvartale. Lovos atrodė gerai, tad mes be jokių piktų minčių sukritome į jas ir užmigome.
Pamiegoję kelias valandas atsikėlėme, bet neradę šeimininko, palikome pinigus ant lovos ir tiesiog išėjome. Marios žmonių nešini maudymosi reikmenimis pėsčiomis traukė pro rajoną. O, kaip gerai, pagalvojome, ir eidami su minia priėjome banguojančią jūrą. Kaip gerai, vėl pagalvojome, lekiam maudytis, man juk taip patinka šiltos jūros.
Gera čia, Tiranoje, pagalvojau ir įsibėgėjau šuoliui į bangas, bet šuolis neįvyko. Jis sustingo pradinėje savo stadijoje, nes labai netikėtai ir nelauktai galvoje šmėstelėjo Albanijos žemėlapis. Ir jis aiškiai sakė, kad Tirana nėra prie jūros. Čia tai bent įvykių posūkis, pagalvojau. Dar naiviai tikėjausi, kad gal man kažkas neteisingai galvoje susijungė, tad paklausiau Vytauto, ką jis apie tai mano. Deja, po klausimo jis suvokė suvokiąs tą patį. Tai kur mes atvažiavome? Juk autobusas buvo Skopjė – Tirana ir mes išlipome kartu su visais autobuso keleiviais.
Tiek to, pagalvojome, paskui apgalvosime šią situaciją, dabar lekiame maudytis, kaip ir žadėjome. Nemeluosiu, nebegalėjau pilnavertiškai atsiduoti maudynėms, nes galvojau, kad taip, jog atvažiuoji į miestą, jame pernakvoji ir tik kitą dieną, dar šiek tiek mieste pabuvęs sužinai, kad esi visai ne ten kur įsivaizduoji, mano kelionėse dar nėra buvę. Čia kaip iš vieno sovietinio filmo, kur daugiabučiai ir net baldai butuose visos plačios tėvynės miestuose yra vienodi.
Žodžiu, išaiškėjo, kad mes pramogavome antrajame pagal dydį Albanijos mieste, Dureso uostamiestyje esančiame apie 50 km nuo Tiranos. Jis buvo tiesiog tarpinė autobuso stotelė, o mums susišvietė, kad galutinė. Ne mūsų diena, matyt, buvo. Na, bet nuo to tik smagiau, kelionės be nuotykių juk nuobodžios. Tik tuose pasieniuose galėtų mažiau apiplėšinėti, kiek gi galima.
Jei viskas vyks kaip suplanuota – kita mūsų kelionė bus į Rusiją, kurios pasienyje aš nuolat prisiprašau nuotykių. Ir dabar tai nebus išimtis.
