Iš tiesų, ši teorija vis dar yra diskusijų objektas. Šiuolaikiniai psichologai (pavyzdžiui, psichologijos profesorius iš JAV Paul C.Vitz) sako, kad A. Adlerio teorija nepasitvirtino. Tačiau yra ir Adlerio pasekėjų. Jie Adlerį dažnai lygina su Freudu. Adlerio pasekėjai pripažįsta Freudo autoritetą, tuo tarpu froidininkai Adlerį linkę nuvertinti. Yra nemaža paralelių šių mąstytojų biografijose: abu – Austrijos žydai, medikai, abu mokėsi, praktikavo Vienoje, stengėsi suprasti asmenybės sutrikimus, abu įžvalgumu pranoko laikmetį. Tačiau ne mažiau reikšmingi buvo ir skirtumai: Freudas, tipiškas XIX a. mokslininkas, darbingas, linkęs nuodugniai gilintis, daug rašė ir mąstė vienas, aistringai propagavo savo idėjas, laikėsi pozicijos „arba – arba“; tuo tarpu Adleris, labiau oratorius nei rašytojas, buvo draugiškas, siekė saugumo, lygiavertiškumo. Regis, dar kartą paliudijant Freudo įžvalgų reikšmę, ieškant šių mokslininkų skirtumų priežasčių, atsigręžta į vaikystę: Freudas buvo mamos numylėtinis, tuo tarpu Adleris dažniau sulaukdavo draugų nei šeimos palankumo, tad menkavertiškumo įveikimą vertino kaip varomąją asmenybės jėgą. Senosios Adlerio idėjos grįžta per naująsias psichoterapijos mokyklas, jo individualiąja psichologija remiasi stipri JAV konsultavimo mokykla.
Anot A. Adlerio, psichologinį asmenybės vystymąsi labiau nulemia tikslas (finališkumas), o ne iš asmeninės istorijos atsineštos priežastys. Viena iš svarbiausių individualiosios psichologijos sąvokų yra bendrumo jausmas. Kiekvienam žmogui būdingas didesnis ar mažesnis noras priklausyti bendruomenei, jaustis joje vertingu. Gyvendami tarp žmonių patiriame menkavertiškumo jausmą ir siekiame jį kompensuoti bendruomenei naudingu arba nenaudingu būdu. Asmenybė yra nedaloma ir vientisa, sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi – siekia išsaugoti vertės jausmą. Jei žmogaus privati logika atitinka sveiką protą, jis pasirinks tinkamus būdus įsilieti į bendruomenę.
Šioje teorijoje akcentuojama pozityvi žmogaus prigimtis. Kiekvienas žmogus ankstyvoje vaikystėje formuoja unikalų gyvenimo stilių, kuris vėliau mažai keičiasi. Kurdamas savo gyvenimo stilių, žmogus kuria savo likimą. Žmogaus elgesį motyvuoja socialinis interesas, tikslų siekimas ir gyvenimo uždavinių sprendimas. Problemas gyvenime kuria netinkamas gyvenimo stilius. Normalią kryptį asmenybės raidai suteikia tinkami gyvenimo tikslai.
Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu. Jis labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą, siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis pavadino gyvenimo stiliumi. Jo nuomone, asmenybės veiklos motyvu ir varomąją jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą.
Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis, šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent čia pasireiškia įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Paauglys jau sugeba pereiti prie asmeninės individualios pažiūrų sistemos, kuri panaudojama jo gyvenimiškai patirčiai interpretuoti. Adlerio „gyvenimo stiliaus teorijoje“ iškeliamos individualios žmogaus galimybės, individualios pažiūros bei „prasmingas savęs atradimas priklauso nuo didėjančio protinio brendimo laipsnio, savo galių bei talentų tobulėjimo ir pasaulėžiūros plėtotės“. Gyvenimo stilių sudaro pagrindinė savivoka, gyvenimo tikslas, pasaulėvaizdis ir elgesio modeliai įvairiose situacijose. Gyvenimo stilius susiformuoja per pirmuosius penkerius-šešerius metus, išlieka santykinai pastovus visą žmogaus gyvenimą.
Tačiau ne visų paauglių vertybių sistema būna unikali. Nemaža jų dalis tiesiog mechaniškai kartoja savo tėvų pažiūras, vertybes, įsitikinimus paprastai yra gynybiški, tie kuriems nepavyksta pasiekti asmeninės idealų sistemos paprastai saugo save nuo naujos gyvenimiškos patirties, tolesnio tobulėjimo, negali pasinaudoti savo patirtimi ir įvertinti savo galimybių. Šie paaugliai iškreipia realybę, kuria stereotipus, ribotus problemų sprendimo būdus.
Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Alfredas Adleris straipsnyje „Neurozės problemos“ (1929 m.) rašė: „Daugelis psichikos ligų, tai yra psichozių, reiškiasi pačiais aukščiausiais siekimais. Šizofrenijos atveju dažnai pastebime troškimą būti Jėzumi Kristumi. Maniakinės depresijos atvejais, manijos fazėse, pacientas dažnai nori būti žmonijos gelbėtoju, o depresijos fazėse jis dažnai save laiko didžiausiu blogiu žemėje“. Šiomis mintimis A. Adleris paliečia įdomią temą – šizofrenijoje pasireiškiantį mesijo kompleksą.
Anot Adlerio, brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus turi būti suinteresuotas ir kitų žmonių gerove. Jis turi įsijausti į kitą ir matyti jo akimis. Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų veiksmų. Taigi norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių. Adleris ypač pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia savo tikslų iš kurių vienas aukščiausių yra „idealusis Aš“, tai yra toks žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti.
Pagal Alfredą Adlerį kiekvienas turi įgimtą menkavertiškumo jausmą (negalime užaugti ir gyventi vieni, be kitų pagalbos). Menkavertiškumo jausmas žmogaus egzistavimui yra pageidautinas, nes savo silpnumą galima kompensuoti. Kompensacija A. Adleris vadina menkavertiškumo jausmo įveikimo procesą, kuris tampa negatyviu tik tuomet, kai perauga į menkavertiškumo kompleksą. Menkavertiškumo kompleksas yra nekonstruktyvus menkavertiškumo/silpnumo kompensavimas: asmenybės pasyvumas, baikštumas, atsakomybės vengimas, savo galimybių neišnaudojimas. Menkavertiškumo kompleksas – asmenybės savęs suvokimas, kaip prastesnio už kitus, savęs smerkimas už klaidas ir nesėkmes. Šį kompleksą turintys žmonės save vertina kaip visiškai nereikšmingus, nepritampančius prie gyvenimo. Dėl to gali išsivystyti fobijos, depresija, kilti savižudybės poreikis.
Menkavertiškumo komplekso simptomai būna tokie: siekimas kitų žmonių dėmesio įvairiais emociniais signalais, žmonių baimė, draugų trūkumas, baimė suklysti, pastovus nerimas, negatyvus aplinkos suvokimas, perdėtas pareigingumas. Dažnai nevisavertiškumo kompleksą turintys žmonės bando jį kompensuoti agresija, alkoholizmu ir kitomis priklausomybėmis, socialinio statuso simboliais (brangiais automobiliais, pastatais ir pan.). Menkavertiškumo komplekso priežastys paprastai būna pastovūs, nuolatiniai tėvų keliami aukšti reikalavimai, kritika, nepasitenkinimas pasiektais rezultatais, klaidų sureikšminimas. Tėvai vaiką nuolat kritikuoja. Ypač tiesus kelias į nepilnavertiškumo kompleksą yra tada, kai tėvai kritikuoja vaiko fizinius trūkumus, pavyzdžiui išvaizdą, kalbos defektus. Menkavertiškumo kompleksą gali lemti socialinės kliūtys (rasė, religija, lytis, seksualinė orientacija, ekonominis statusas) ar mentalinės išlygos – jaučiamas nepilnavertiškumas, kai keliami per aukšti reikalavimai.
Anot Adlerio, nepilnavertiškumo kompleksą gali lemti netgi gimimo šeimoje eiliškumas. Jis pirmasis ir nustatė „eiliškumo pozicijas“ (vienturtis, vyriausias, vidurinysis, jaunesnysis iš dviejų vaikų, jauniausias iš trijų ir daugiau vaikų) ir pareiškė, kad atitinkamai pagal šias pozicijas skiriasi žmonių charakteriai. Šių pozicijų veikiami, mūsų sprendimai vaikystėje tampa modeliais, kuriuos mes pritaikome spręsdami problemas jau suaugę.
Pasak A. Adlerio, jauniausio vaiko padėtis unikali tuo, kad jis niekada nepatiria „karūnos atėmimo“ šoko (kaip pirmagimis) ir, būdamas šeimos „mažyliu“, dažniausiai mėgaujasi ne tik tėvų, bet ir (didelėse šeimose) brolių bei seserų dėmesiu. Antra vertus, jeigu tėvų pajamos nedidelės, jaunėlis neturi beveik nieko savo (jam tenka naudotis kitų šeimos narių daiktais); iš čia – nepriklausomybės jausmo trūkumas. Trečia, jei jaunėlis auga aplinkoje, kurioje „dideli“ vaikai naudojasi privilegijomis ir diktuoja toną, tai gali skatinti nevisavertiškumo jausmą ir aukštą motyvaciją būti pranašesniam už kitus. Adleris kalbėjo apie „kovojantį jauniausią vaiką“ kaip apie potencialų revoliucionierių. Paaugęs jauniausias vaikas mielai priima kitų globą, pagalbą, paramą. „Mažylio“ gyvenimas sukoncentruotas į santykius su žmonėmis. Jis nujaučia visas bendravimo subtilybes ir moka patraukti aplinkinių dėmesį. Paprastai jaunėlis šeimoje turi mažiausiai pareigų (o elgesio stereotipai susiformuoja būtent vaikystėje). Ir jaunėlio pasiekimus tėvai dažniausiai vertina nuolaidžiau, todėl silpnoji jo vieta –vidinės disciplinos nebuvimas, sąlygiškas visko leistinumas. Kai kurie žmonės „mažylio“ vaidmenį vaidina visą gyvenimą. Jeigu negauna ko nors veltui – tai „pasaulis neteisingas“. Taip ir įgyjamas kompleksas.
Pasak Adlerio, vienturčio vaiko pozicija unikali tuo, kad jam netenka konkuruoti su broliais bei seserimis. Dažniausiai toks vaikas varžosi su tėvu. Jis pernelyg ilgai ir smarkiai kontroliuojamas mamos ir laukia tokios pat globos bei rūpesčio iš kitų. Tačiau gimimo eiliškumo šeimoje modelių pervertinti nederėtų. Šias „pozicijas“ galima vadinti vaidmenimis (vyresnėlis, jaunėlis, vienturtis), kuriuos mums paskyrė pats gyvenimas. Tačiau „scenarijus“ ir „dekoracijos“ – kiekvienam savos. Mes negalime pasirinkti vaidmens, tačiau galime pasirinkti, kaip jį atlikti.
A. Adlerio nuomone, žmogaus asmenybės pagrindiniai bruožai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje. Santykiai su motina, o vėliau ir kitais šeimos nariais, yra ypač svarbūs asmenybės formavimosi procesui. Išgyventa situacija šeimoje išlieka visam laikui, keičiasi tik aplinkybės ir asmenys. Tačiau reikia pripažinti, kad su šia nuomone sutinka toli gražu ne visi mokslininkai. Yra nemažas būrys psichologų, teigiančių, kad, atlikdami tyrimus, jie nepastebėjo jokio tiesioginio ryšio tarp gimimo eiliškumo šeimoje ir asmenybės savybių. Tačiau turbūt didesnis būrys yra tokių, kurių tyrimai rodo ką kita. Jie randa vienokių ar kitokių sąsajų ir teigia, kad gimimo eiliškumas lemia konkrečius asmenybės bruožus.
Nepilnavertiškumo komplekso kamuojamas žmogus gali maskuoti menką savęs vertinimą ir elgtis ekscentriškai. Tai vadinama Napoleono kompleksu. Pavyzdžiui, nedidelio ūgio vyrai mėgsta itin dideles ir prabangias mašinas arba štai negražios moterys puikuojasi meilužių gausa. Jeigu žmogus yra pasipūtęs ir išdidus, sunku įtarti, kad jį kamuoja nevisavertiškumo kompleksas. Tačiau greičiausiai yra būtent taip. Priešingu atveju, kodėl jis taip primygtinai visiems aplinkiniams nori parodyti savo pranašumą? Atsakymas paprastas: nes pats tuo netiki. Beje, psichiatras Alfredas Adleris tai vadino pranašumo kompleksu ir laikė jį viena iš nevisavertiškumo komplekso medalio pusių.
Nepaisant to, kad turintys pranašumo kompleksą žmonės yra tarsi abejingi kitų vertinimams, iš tiesų, jiems aplinkinių nuomonė yra labai svarbi. Jausdamiesi nepralenkiami, o iš kitų nesulaukdami susižavėjimo ar net patirdami abejingumą, jie jaučia baimę ir agresiją. Tačiau norėdami pakeisti aplinkinių nuomonę, jie stengiasi ne keistis patys, o siekia rodyti savo valdžią, stengiasi kitus užgožti ir taip kompensuoti savo nevisavertiškumo jausmą. Statistika rodo, kad apie 80 proc. prievartautojų nusikaltimus padaro ne dėl nevaldomo seksualinio potraukio, o tik norėdami patirti nežabotą valdžią aukos atžvilgiu.
