Kasmet lapkričio pirmąją dviejuose Sakatepekeso regiono miestuose – Santjage ir Sumpange – rengiamos didžiųjų aitvarų šventės. Miestų kapinėse ir jų prieigose tūkstančiai žmonių susirenka stebėti arba demonstruoti didžiulių spalvotų aitvarų, pagamintų iš ryžių popieriaus ir bambuko. Tradicija sako, kad mirusiojo siela sugeba atpažinti šeimos narius pagal aitvaro spalvą bei dizainą ir bendrauti per siūlą. Kiti gi teigia, jog aitvarai padeda atbaidyti piktąsias dvasias.
Kartu vyksta miesto šventė: kapinėse bei jų prieigose žmonės linksminasi, šoka ir puotauja, šalimais koncertuoja vietinės popgrupės, o miesto gatvėse šurmuliuoja bekraštis maisto turgus ir netyla populiaraus mušamojo instrumento marimbos ansambliai. Čia galima paragauti ir tradicinio Vėlinių patiekalo fiambre. Tai tiesiog aliejumi užpiltos salotos iš visko: dešros, vištienos, pupelių, žirnių, svogūnų, ridikų, burokų, marinuotų kukurūzų, šparagų, alyvuogių... Sakoma, jog anksčiau per Vėlines skirtingos šeimos atsinešdavo į kapines savo mėgstamus užkandžius, kol galiausiai viską sumaišė ir pavertė salotomis.
Minėtuose Gvatemalos miestuose užaugusios ištisos aitvarų kūrėjų kartos, o gražiausiais pripažintų kūrinių autoriai laimi nemažą pinigų sumą. Kiekvienas iš jų būna skirtingo dizaino, o didžiausi gali būti net iki dvidešimties metrų skersmens. Pastarieji į orą nekyla – jie išrikiuoti tik parodai, o mažesnius stengiamasi iškelti. Laimi tas, kuris aitvarą ilgiausiai išlaiko ore. Dienos pabaigoje aitvarai sudeginami šalia kapinių, kad mirusieji grįžtų į savo poilsio vietą.
Spalvinguose aitvarų piešiniuose galima aptikti ir politinių motyvų. Dažniausiai pašiepiama valdžios korupcija ir reikalaujama daugiau saugumo, taip pat pasisakoma už moterų teises. Taip tradicinė aitvarų šventė kartu tampa ir politine demonstracija. Pernai man ten besilankant, į šventę atvyko ir Gvatemalos prezidentas. Renginio vedėjui paprašius jam paploti, pasigirdo švilpimas ir protesto šūksniai. Prezidentas buvo priverstas išvykti, o jo spaudos tarnyba vėliau pakomentavo, kad iš tiesų žmonės švilpė dėl tuo metu nukritusio didelio aitvaro. Geresnio pasiteisinimo nė nesugalvosi...
Tai toli gražu ne vienintelė Gvatemalos tradicija, apjungusi senuosius majų papročius ir krikščionybę. Šalies provincijoje stūkso ne viena bažnyčia, į kurią vietos gyventojai ateina su gyvomis vištomis. Joms čia pat bažnyčioje nukertama galva – taip jos aukojamos dievams. Kiti tuo metu pusbalsiu meldžiasi ir aukoja pinigus, alų ar kokakolą. Moterys čia vilki spalvingomis rankomis austomis ir siuvinėtomis palaidinėmis bei sijonais. Drabužius jos pasiuva netgi Jėzaus bei šventųjų skulptūroms.
Aplinkinių kaimų gyventojai garbina keistą dievybę vardu San Simón arba Maximón – šventojo Simono, Judo, ispanų konkistadorų vado ir senovės majų dievų prototipą. Prie šio kulto sukūrimo prisidėjo patys ispanų užkariautojai, siekę greičiau pavergti čiabuvius. Klaikokai atrodanti minėtos dievybės skulptūra surauktu veidu ir su cigaru dantyse, ant kurios užmaukšlinta pora skrybėlių, laikoma daugelyje vakarų Gvatemalos kaimų – privačiuose namuose arba kalnų olose.
Kiekviename miestelyje Maksimonas yra šiek tiek kitokios formos ir stiliaus: vienur jis – hipis su tamsiais akiniais, kitur – tiesiog dėžė, iš kurios kyšo cigaras. Tamsiame kambarėlyje Maksimoną pagarbiai saugo majų žynys, o spalvingai apsirengę vietos žmonės jam aukoja pinigus, cigaretes, žvakes, romą ir, žinoma, kokakolą. Kad romo nepadaugintų, kai kurie vyrai tiesiog paima jo burnon ir spjauna ant skulptūros.
Kitaip negu daugelis įprastų dievų, Maksimonas nėra tik gėrio simbolis – jis reiškia pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio, todėl vietos žmonės stengiasi jo neužrūstinti, o tai, kad jis negražus, rūko ir geria alkoholį, tik parodo jo žmogišką nuodėmingumą. Sako, jei Maksimonui neduosi užsirūkyti ar išgerti, jis gali suvilioti tavo žmoną. Vieni jo prašo laimės ir sveikatos, kiti – keršto. Nenuostabu, kad Katalikų bažnyčia šio kulto nepripažįsta. Pati prisidėjusi prie jo sukūrimo, išnaikinti jo iki šiol neįstengė. Užtat Gvatemala dabar turi kuo pasididžiuoti.
Daugiau R. Pogorelio kelionių pasakojimų rasite knygoje „Užkeikto keliautojo užrašai“.
