Nors šią vasarą sukako 40 metų, kai buvo nužudytas vienas geriausių anų laikų kriminalistų Lietuvoje, bemaž pirmasis apie garsiąją Kauno Daktarų grupuotę informaciją surinkęs J. Grudzinskas, tačiau atskleistos ne visos detektyvinį trilerį ar kultinio amerikiečių TV serialo „Tikrasis detektyvas“ („True Detective“) siužetines linijas primenančio nusikaltimo paslaptys. Tuo įsitikino šių eilučių autorius, po tiek metų praėjęs mistika dvelkiančio nusikaltimo vietomis, prašnekinęs keistą tyrimą narpliojusius teisėsaugos veteranus.
Demaskavo plėšikų gaują
Varėnos kriminalinės paieškos vyresniuoju inspektoriu dirbęs milicijos kapitonas J. Grudzinskas garsėjo kaip vienas geriausių seklių visoje tuometinėje sovietinėje Lietuvoje. Mat jo tiriamų nusikaltimų išaiškinamumas siekė beveik 100 procentų. Tokie provincijos pareigūno pasiekimai kėlė nemažą pavydą tiems, kurie anuomet dirbo šalies didmiesčių – Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos milicijos skyriuose. Savo žinioje J. Grudzinskas turėjo 7 agentus, 24 patikėtinius ir 12 neeatatinių milicijos darbuotojų.
Tačiau 11 metų Varėnos kriminalinės paieškos inspektoriumi dirbęs 32 metų Jurgis Grudzinskas netikėtai buvo nužudytas 1980 metų liepos 24 dieną. Maždaug 5 val. 30 min., išėjo iš savo motinos Onos Grudzinskienės, tuo metu gyvenusios Varėnos rajone Gudelių kaime, namų ir buvo nušautas bei įmestas į Nemuno upę. Po keturių dienų – liepos 28 – ąją, 17 val. 30 min. jo lavonas su šautine žaizda galvoje buvo rastas Nemune ties Alytumi.
Skelbiama, kad J. Grudzinskas buvo pirmasis Lietuvoje teisėsaugos pareigūnas, oficialiai prašnekęs apie Kauno Vilijampolėje susiformavusią legendinę Daktarų gaują. 1979 metais apie šią grupuotę jis raštu užklausė Kauno miliciją. Tais metais J. Grudzinsko dėka buvo išardyta Varėnos rajone siautėjusi plėšikų gauja. Tarp jos narių buvo to meto Kauno „Žalgirio“ jaunimo dublerių komandoje žaidęs krepšininkas Egidijus Hakas. Krepšinio istoriją išmanantys šaltiniai pasakojo, kad 1952 metais gimęs daugiau nei 2 metrų ūgio E. Hakas minėtoje komandoje žaidė 1979 – 1980 metais. Kalbėta, kad vėliau apiplėšė Varėnos rajone savo tėvo bičiulį ir už tai sėdo keliems metams už grotų. Sklandė kalbos, kad neva sugrįžęs į laisvę E. Hakas ėmė pernelyg svaigintis alkoholiu, ir netgi praėjus kuriam laikui paslaptingai numirė. Tačiau buvo ir kitokių duomenų... Be to, J. Grudzinskas nustatė, jog E. Hako gauja buvo glaudžiai susijusi su Daktarų gaujos aplinkos žmonėmis.
Tarp įtariamųjų figūravo – ir H. Daktaras
Beveik 30 metų ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą šiurpinusios Daktarų gaujos pagrindas formavosi kiemo principu. Vilijampolėje, J. Naujalio gatvės kieme rinkdavosi aplinkinių namų chuliganai. Iš pradžių juos vienijo bendras pomėgis – karvelių auginimas, vėliau, maždaug – nuo 1975-ųjų – nusikaltimai.
Atrodo, ne šiaip sau ilgus metus sklandė pagrindinė versija, kad J. Grudzinską pašalino Daktarų vyrai. Taip anuomet kalbėjo ir kai kurie E. Hako gaujos nariai. Vienas jų minėjo, kad kriminalistą galėjo nušauti vienas iš Daktarų grupuotės pradininkų – anksčiau penkiskart teistas, ypatingu žiaurumu pasižymėjęs Jonas Vizgirdas, pravarde Haltas. Tačiau Haltas, pajutęs pavojų, netrukus ėmė slapstytis, tad jo nepavyko apklausti. 1987 m. spalio 19 d. Haltas kartu su kitais Daktarų vadeivos Henriko Daktaro vyrais už masinius plėšimus brangiakailių žvėrelių augintojų valdose buvo nuteistas kalėti 9 metus. Haltas buvo išgabentas atlikti bausmės į Krasnojarską. Jis mirė 1990 m. Marijampolės „zonoje“ – kalbama, kad alkoholis buvo nepagydomai pažeidęs jo kepenis.
„Pamenu, atgabentas į Varėnos miestelio miliciją buvau užverstas absurdiškais klausimais. „Kada, su kuo ir dėl kokios priežasties su savo draugais užmušėte Varėnos rajono ypatingų bylų tardytoją majorą J. Grudzinską?“ – savo knygoje „Išlikt žmogumi“ rašė Henytė. – Tuo pačiu parodė visą pluoštelį nuotraukų, atseit, mano draugų. Iš to nuotraukų rinkinio tik iš matymo pažinojau vieną žmogų. Iškart po to „mentai“ numetė ant stalo jo bendrininko fotografiją. Jis buvo krepšininkas ir, pasak „mentų“, vadino jį Haku. Jo nepažinojau“.
Savo memuaruose H. Daktaras prisimena, kad po apklausos į kamerą sugrįžęs iš tenai pat sėdinčių vyrų išgirdo pasakojimą, kad esą J. Grudzinskas buvęs žiaurus, per tardymus mušdavo ir kankindavo suimtuosius.
Gaudė romus arkliavagius
Nuo 1969 iki 2014 metų Alytaus policijoje dirbęs Albinas Navickas prisimena, kad J. Grudzinskas pasižymėjo aukštu intelektu, buvo apsiskaitęs milicininkas. „Jurgelis disponavo logiška informacija, o ne šiaip sau pletkais. Tais laikais nebuvo ypatingų informatorių, jis tiesiog mokėjo surasti bendrą kalbą su pačiais įvairiausiais žmonėmis“, – pabrėžė A. Navickas.
J. Grudzinsko priežiūroje buvo Varėnos rajonas. Tad jis turėjo sukaupęs nemažai informacijos apie tenaı̇ siautėjusius nusikaltėlius. „Tuo metu visi kriminaliniai atstovai būriuodavosi Alytuje. Sovietiniai nusikaltėliai gerokai skyrėsi nuo nepriklausomybės laikais Lietuvoje aršiai galvas kėlusių banditų lyderių. Taip, jie atrodė agresyvūs, bet gerokai jaunesni. Į mūsų regioną atklysdavo ir H. Daktaras. Sakyčiau, kad tada Daktarams labiau priklausė Druskininkų teritorija“, – pasakojo A. Navickas.
Sovietiniais laikais užmiesčio gyvenvietėse tiesiog klestėjo romų vykdomos vagystės. Tam, kad galėtų jas išsiaiškinti J. Grudzinskas buvo išmokęs net romų kalbą. „Kartą viename kolūkyje per naktį buvo pavogti net aštuoni arkliai. Pasikviečiau Jurgį ir jau rengėmės pradėti specialiąsias priemones, – prisiminė A. Navickas. – Pamenu, pasikvietę Jurgį, paprašiau, kad jis tiesiog ramiai prisėstų, paskaitytų laikraštį. Tada buvo du čigonų taborai Alytuje ir vienas Varėnoje. Atsivežame, mes, įtariamus čigonus. Klausinėjame, kaip dingo tie arkliai. Jie visi išpūtę akis ėmė aiškinti, kad nieko nevogė. Ir netikėtai skambutis į mano kabineto telefoną. Sulaikytiesiems romams pasakiau: „Jūs galvokite, nes tuoj grįšiu“. Suprantama, kad šitas „manevras“ buvo iš anksto surežisuotas. Taigi, išėjau į savo kabinetą, o čigonai tarpusavyje ėmė šnekėtis, kad savo mažamečius vaikus paliko su vogtais arkliais, ties Daugų kaimu. Būtent taip tada mums pavyko išsiaiškinti, kur ir kiek buvo paslėpta iš ūkininkų pavogtų arklių. Šis nusikaltimas buvo atskleistas Jurgio dėka, nes jis mokėjo čigonų kalbą ir girdėjo abiejų milicijoje sulaikytųjų pokalbį“.
Padėjo atpažinti milicininko pažymėjimas
J. Grudzinsko artimieji ir buvę kolegos minėjo, kad jis buvo viengungis, neturėjo širdies draugės ar nesantuokinių vaikų, tad fanatiškai buvo atsidavęs savo darbui. Jis neturėjo automobilio. Netgi nemokėjo vairuoti. Jurgis autobusu atvykdavo, pėsčiomis visur vaikščiodavo. Jis buvo linkęs keliauti pakeleivingais automobiliais. Visame rajone buvo neblogai žinomas ir gerbiamas. Jam tik atsistojus šalia kelio ir vos tik ranką kilstelėjus, iškart sustodavo bet kuris rajono gyventojas važiuojantis nuosavu transportu. Dažniausiai Jurgis, kaip profesionalus kriminalistas žvalgas apylinkėse vaikščiojo ne su uniforma, o kasdieniais drabužiais.
1980 metų liepos pabaigoje, kai vyko XXII olimpinės žaidynės Maskvoje, J. Grudzinskas nusprendė užsukti pas motiną į Gudelius. Praėjus kuriam laikui nustatyta, kad paskutinį vakarą vyras lankėsi pas kaimynus, kur per televiziją žiūrėjo olimpiados varžybų transliaciją. Pernakvojęs pas motiną, kitos dienos ankstų rytą jis kažkur išėjo iš namų. Daugiau niekas jo nebematė gyvo.
J. Grudzinskas savo kolegoms buvo minėjęs, kad jam reikės kelių išeiginių. Todėl Jurgiui nepasirodžius darbe, kolegos pagalvojo, kad vyras pasiliko kaime padėti motinai. Iki šiolei neaišku, kur iš motinos namų tą liepos 24 – osios rytą susiruošė kriminalistas.
Apie tai, kad pareigūnas dingo, buvo sužinota tik atsitiktinai suradus jo lavoną. „Vieną rytą atėjo pranešimas į Alytaus miliciją, kad nuskendo žmogus. Pranešta, kad jis iškrito iš valties. Regis, kad tie žmonės brakonieriavo ar panašiai, nes turėjo su savimi tokius tinkliukus. Galiausiai minėtą asmenį suradome kažkur palei Birštoną, – prisiminė į netikėtą iškvietimą atskubėjęs A. Navickas. – Bet tąsyk pamatėme Nemunu nešamą skenduolį, kurio rankos buvo ištiestos į viršų. Pradėjau tikrinti kišenes, prie vyriškų kelnių anais laikais buvo speciali kišenėlė. Pamenu, čia aptikome pažymėjimą, kurį dengė kietas drėgmės nebijantis raudonas viršelis. Ištraukęs pamačiau, kad tai buvo Jurgio pareigūno pažymėjimas. Tada jau tapo viskas aišku“.
Tada J. Grudzinsko lavoną suradusiems asmenims įstrigo tai, kad vyriškis buvo apsiavęs milicijos darbuotojo uniforminiais batais, vilkėjo kostiumą. Vėliau pribloškė žinia, kad lavoninėje apžiūrint Jurgio kūną, iškrito kulka. Ekspertas aptiko šautinę žaizdą galvoje. Paaiškėjo, kad kulka išėjo pro kairę akį.
Brakonierių šūvio versija
Tarybiniais laikais nusikaltimai, kuriuose būdavo panaudojamas šaunamasis ginklas, sukeldavo nemažą rezonansą visuomenėje, kadangi tuomet ginklų kontrolė buvo labai griežta. Taigi, šis J. Grudzinsko nužudymas buvo ypač aktyviai tiriamas – juk ne bet kas, o teisėtvarkos pareigūnas nušautas į galvą.
Net dvejus metus J. Grudzinsko žmogžudystės tyrimą kontroliavo Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministerija. Nuo pirmųjų dienų tyrimą vykdė VRM Kriminalinės paieškos valdybos darbuotojai. Tarp jų buvo ir vėliau įspūdingą karjerą padaręs bei į kalėjimą dar sovietmečiu Kauno Daktarų lyderius pasiuntęs minėtos valdybos inspektorius Juozas Rimkevičius.
Tačiau tyrimo pradžioje J. Rimkevičiui su kolegomis atvykus į vietą surasti nusikaltimo pėdsakus buvo mažai vilčių – viską nuplovė naktį po nusikaltimo praūžusi kone subtropikų liūtis. Kadangi čia pat driekėsi medžiotojų ir brakonierių pamėgti plotai, tad, šalia kitų, buvo iškelta versija, kad galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas. Padaryta prielaida, kad kažkas iš brakonierių arba medžiotojų kriminalistą J. Grudzinską tiesiog per klaidą nušovė, išsigando, lavoną įmetė į upę ir pabėgo. Siaubingesnio nusikaltimo, nei padaryto tokiu būdu niekas iš J. Grudzinsko artimųjų net praėjus 40 metų nelabai gali ar nori įsivaizduoti.
J. Rimkevičius prisiminė, kad ganėtinai neįprastai susiklostė ir aktyviai J. Grudzinsko nužudymo tyrime dalyvavusių pareigūnų likimai. Vienas jų neužilgo išvyko tęsti karjerą Maskvoje, prokuratūros tardytojas žuvo autoavarijoje, o kitas iš pareigūnų praėjus keliems metams nusišovė. Pastarasis neatlaikė, nes jam kolegos teisėsaugininkai pareiškė nepasitikėjimą dėl neteisėtai pasisavinto turto.
„Pirmosiomis J. Grudzinsko tyrimo dienomis teko apklausinėti žmones, gyvenančius numanomos įvykio vietos apylinkėse – kas ką matė ar girdėjo? Bent kažką galinčius papasakoti turėjau pristatyti pas prokuratūros tardytoją oficialiai apklausai, – šiandien prisimena J. Rimkevičius. – Teko susitikinėti ir su informatoriais, gavusiais užduotį dirbti tose apylinkėse, bendrauti ir su tikrais grybautojais, kitais miške sutiktais žmonėmis. Išvaikščiodavau miškais kasdien keliolika kilometrų. Taigi, dienos buvo varginančios. Jau temstant grįždavau į Varėną, į viešbutį. Pamenu, prieš miegą reikėdavo išgerti bent truputį alkoholio, nes po tokios įtampos kitaip buvo neįmanoma užmigti“.
Išgyvenę pokarį ir nekalbūs
Varėnos rajone esančius Panaros ir Gudelių kaimus J. Rimkevičius sakė išnaršęs skersai ir išilgai. Jam teko patirti nemažai nuotykių, kai eidavo apklausinėti vietos gyventojų. „Netgi parodžius pažymėjimą jie nenorėjo bendrauti, pasakoti ką galėjo matyti ar žinoti, kai kurie net paleisdavo šunis, vienas apgirtęs asmuo puolė su kirviu – pasakojo J. Rimkevičius. – Kartą iš vienos sodybos išlindo senolis ir ištarė: „Sūneli, tu čia nevaikščiok ir neklausinėk. Šitie žmonės išgyveno pokarį, tad jie tikrai nieko nesakys...“ Pripažinsiu, kad sudėtinga buvo bendrauti su vietiniais gyventojais – tikrais miško žmonėmis“.
Absoliutus blogis
J. Rimkevičius prisiminė, kad vienintelei ir paskutinei J. Grudzinską gyvą mačiusiai liudytojai – motinai O. Grudzinskienei buvo virš 80 metų. Tad jos pasakojimas nebuvo itin rišlus. „Bet vis dėl to su jos pagalba mes nustatėme, kad tą rytą jis namus paliko labai anksti – maždaug 4 val. 30 min., lauke vos brėkštant, – kalbėjo J. Rimkevičius. – Teismo medicinos ekspertas iš karto nebuvo paėmęs mėginių tam, kad nustatyti ar jis buvo gyvas ar jau miręs, kai buvo įmestas į Nemuną. Taigi, prireikė papildomo skrodimo. Kai Jurgis buvo pašarvotas – kone su visu karstu jis vėl buvo pervežtas tyrimui. Jo kūnas skendėjo formaline. Laidotuvių dieną karstą nešant iš namų, iš jo tekėjo cheminės medžiagos. Atrodė klaikiai ir tai šokiravo visus laidotuvių dalyvius. Apskritai, virš viso to tyrimo nuolat tvyrojo kažkoks absoliutus blogis“.
Buvęs ilgametis kriminalistas J. Rimkevičius net dabartiniais technologijų laikais yra įsitikinęs, kad pagrindinis „opero“ (operatyvinio darbuotojo) ginklas turi būti užrašų knygutė ir rašiklis (šiais laikais – planšetė). „Tikrai seklio simboliai nėra pistoletas ir antrankiai, o užrašinė su pieštuku, – pabrėžė J. Rimkevičius. – Kas įdomiausia, kad apžiūrint J. Grudzinsko kūną ir kišenes, jose užrašinės nesurado. Nors visi žinojo, kad su ja jis nesiskirdavo. Apžiūrint lavoną pastebėta, kad kulka įėjusi pro viršugalvį, išėjo pro akį. Taigi, greičiausiai buvo šauta iš viršaus – nuo medžio ar medžiotojų bokštelio arba prieš mirtį jis klūpėjo. Ne ką mažiau klausimų sukėlė tai, kad ekspertai nustatė, jog J. Grudzinsko galvą perskrodė savadarbė kulka. Todėl labiausiai tikėtina, kad tai galėjo būti brakonierių darbas“.
Ne vieną painų nusikaltimą išnarpliojęs J. Rimkevičius sako, kad kartais, pradžioje labai sudėtingais atrodantys nusikaltimai, išsiriša labai paprastai. „Kas liečia versiją, kad Grudzinską galėjo nužudyti Daktarų gauja, aš sunkiai įsivaizduočiau, kaip jie tenai nepažinodami apylinkių, galėjo Jurgį patykoti miške, nežinodami, ar ir kada jis ten apskritai pasirodys, – svarstė J. Rimkevičius. – Kita vertus, ten buvo brakonierių ir „samanės“ varytojų kraštas – visi vienas kitą saugo ir įspėja. Tenai nepažįstamiesiems išlikti nepastebėtiems jokių šansų“.
Bus daugiau.
