Moterims narcizėms, kitaip nei vyrams, kur kas dažniau pasireiškia perdėtas kuklumas, savikontrolė ir perfekcionizmas. Netgi yra terminas „moteriškasis narcisizmas“, kurį aprašė psichoterapeutas Bärbelas Wardetzki. „Moteriškajam narcisizmui“ nėra būdinga tyčiotis iš kitų, žeminti kitus siekiant išaukštinti save, nėra būdinga rėkti ir gestikuliuoti įtikinėjant, nėra būdinga rizikingai vairuoti ir taip atkreipti į save dėmesį. Savojo ego paglostymo, pripažinimo asmenys, turintys ‚moteriškąjį narcisizmą“ siekia subtiliau – savo nepilnavertiškumą bando nugalėti „susiimdami“ ir tapdami labai disciplinuoti siekiant kokio nors tikslo – tai dažniausiai būna savo kūno tobulinimas, nes narcizai labiau orientuoti ne į esmę, o į fasadą. Galima pateikti paprastą pavyzdį. Pagal „vyriškąjį“ narcisizmo tipą yra keršijama tiesiogiai baudžiant savo oponentus, konkurentus ir priešus, jiems „pakišant kiaulę“, išsityčiojant, pažeminant ar netgi panaudojant fizinę jėga, tuo tarpu „moteriškasis“ kelias yra priversti kitus pavydėti. Būtent kitų pavydas labai pamalonina „moteriškojo narcisizmo“ atstovus.
Dar vienas bruožas, būdingas „moteriškajam“ narcisizmui yra „emocinė pelkė“. Tai savo nuomonės neturėjimas, plaukimas pasroviui. Aplinkiniams demonstruojamas apatija, depresyvumas, veido išraiška tarsi byloja: „Ach, kokia aš nelaiminga, skrybėlaitė nemadinga...“ Į šį emocinį liūną stengiamasi nusitempti ir aplinkinius, padaryti juos atsakingus už narcistinių asmenybių savijautą. Žmonės, kurių aplinkoje yra tokių narcistinių asmenybių, jokiu būdu neturi pasiduoti tam tempimui į emocijų liūną, nes susitrikdysite savo dvasinę pusiausvyrą ir išsikapanoti gali būti sunku. Tuo tarpu narciziška asmenybė siurbs iš jūsų gyvastį, vampyruos. Tam narcistinėms asmenybės ir reikalinga „emocijų pelkė“, kad galėtų kartu temptis ir skandinti kitus. Psichoterapeutas Bärbelas Wardetzki tokius atvejus aprašė iš savo patirties. Jo pacientės atrodydavo tiesiog idealios, nekeldavo jokių problemų, atlikdavo viską, ką psichoterapeutas rekomenduodavo. Joms niekada nekildavo jokių klausimų, jos tiesiog atsiduodavo į jo rankas. Pamažu jos darydavosi priklausomos nuo psichoterapeuto, imdavo vogti iš jo energiją, reikalaudavo jo nuolat būti šalia. Nepakliūti į pelkę ir išvengti keblių situacijų psichoterapeutas sugebėjo tik todėl, kad savo profesionalumo dėka atpažino, kas yra kas, ir netgi tai aprašė savo veikaluose, įvesdamas „emocinės pelkės“ terminą. Tokios narcistinės asmenybės, kurios tūno ‚emocinėje pelkėje“, kad patenkintų savo ego, labai dažnai pasirenka auką, kurią ketina vampyruoti iš sėkmingų ir žinomų žmonių, „žvaigždžių“ tarpo. Tai vėlgi tas pats perfekcionizmas. Galvoja, kad jeigu šalia jų bus sėkmingas žmogus, tai ir jiems patiems pridės tobulumo, „užtikrins galią“.
Beje, įdomu tai, kaip pabrėžė psichoterapeutas Bärbelas Wardetzki, „moteriškąjį narcisizmo tipą“ gali turėti ne tik moterys, bet ir vyrai. Dažniausiai jie būna labai mieli, švelnūs, išpuoselėtos išvaizdos. Tokie vyrai labai patinka vyresnėms turtingoms ir neblogai išsilaikiusioms moterims kaip gražus žaisliukas, tad tarp „moteriškojo“ tipo narcizų vyrų yra daug alfonsiukų ir mamyčiukų. Pastarieji taip pat rinksis tik daug pasiekusias (daug pasiekusios paprastai ir būna vyresnės), gražias ir rafinuotas moteris, nes narcizai mano, kad jie verti paties geriausio partnerio. Tik, deja, tokios sąjungos ilgai netrunka. O jei ta vyresnė dama taip pat narcizė – o tai yra tikėtina, jei patraukia jaunesnįjį „gėliuką“ – tuomet prašmatniajam berniukui gresia tapti narcizės priedėliu. Apie tai, kad narcizai retai kada geba kurti ilgalaikius santykius, apie narcizus ir jų „priedėlius“ jau rašiau ankstesniuosiuose straipsniuose.
Nors ir būdami pernelyg kuklūs, savidisciplinuoti, tuo pačiu „moteriškojo“ tipo narcizai (dažniausiai tai ir yra moterys, bet būna ir vyrų) yra nuolaidūs sau ir be galo savanaudžiai. Taigi perdėta savikontrolė ir tuo pačiu nuolaidžiavimas sau gali lemti mitybos sutrikimus, ypač JO-JO efektą. Narcistinį sutrikimą turinti asmenybė nori būti tobula visame kame, moterys ypač nori turėti tobulą kūną, todėl imasi save griežtai kontroliuoti, laikosi griežtų dietų, be saiko sportuoja. Tačiau tuo pačiu nori save lepinti, todėl ima sau nuolaidžiauti, pavyzdžiui, kai pamato, kad jau daug nuveikė savo kūno tobulinimo srityje, ima lepinti save įmantriais patiekalais, patinginiavimais. Tuomet vėl grįžta numesti kilogramai, suglemba raumenukai. Ir vėl prasideda itin griežti sportai-dietos. Toks dalykas ir vadinamas JO-JO afektu. Toks cikliškumas būdingas ir narcistinės asmenybės emocijoms. Periodus, kuomet kenčiama nuo mankos savivertės sukelto liūdesio, prislėgtumo keičia euforija, kuomet vėl imama žavėtis savimi, gėrėtis ir tai demonstruoti. Iš to užburto rato ištrūkti yra labai sunku, nes norint išspręsti problemą, pirmiausia reikia pripažinti, kad ji yra. Kaip žinia, narcizai nepripažįsta, kad turi bėdų.
Sunkesniu atveju galimi ir anoreksijos-bulimijos kartojimaisi. Šių mitybos sutrikimų ir „moteriškojo“ narcisizmo ryšius analizavo dr. Elfe Hofer savo disertacijoje „Weiblicher Narzissmus
. Abschlussarbeit für die fachspezifische Ausbildung in Existenzanalyse“. Naudojama Snieguolės, gulinčios stikliniame karste, alegorija. Taip, moteris yra, jos atvaizdas yra – ir ne bet koks, o labai gražus, traukiantis akį. Tačiau moteris nėra gyva. Ji mirusi – visų pirma sau. Ji tik lėlė, gražus fasadas, tuščias kiautas. Ji neturi savo poreikių, interesų. Ji NE GYVENA, NE BŪNA, o tik ATRODO. Dėl to ir toks palyginimas – su miegančiąja gražuole, gulinčia karste. Norėdama ATRODYTI, moteris ima žaloti savo kūną: badauja, pasireiškia anoreksijos sindromas, galiausiai suserga anoreksija. Anoreksiją gali keisti bulimijos epizodai, kuomet valgoma pernelyg daug ir po to vemiama. Siekiant nugalėti bulimiją, vėl keliaujama į anoreksijos etapą. Gydomi valgymo sutrikimai, tačiau nepadedama įveikti pačios sutrikimų priežasties – narcistinio asmenybės sutrikimo. Juo labiau, kad narcistinė asmenybė niekada neprisipažins, kad ji serga, kad jai yra blogai. „Man viskas gerai, ko iš manęs jūs norite?“ – toks bus atsakymas.
Ypač yra pavojinga, kai motina narcizė – perfekcionistė, besigalynėjanti su mitybos sutrikimais – augina dukteris. Ką mato dar paauglystės nepasiekusi mergaitė arba jau paauglė? Ogi mamą, kuri yra lieknesnė už savo pačios atžalą, kuri nuolat kalba apie lieknumą kaip pačią didžiausią vertybę, kuri nuolat demonstruoja ir pabrėžia savo kūno tobulumą. O kai kas nors dar iš šalies pasako: „Oi, kokia rubuilė, už mamą dvigubai storesnė“. Kas formuojasi mergaičių galvose? Tas pats nepilnavertiškumas. Dėl amžiaus tarpsnių ypatumų mergaitės gali susirgti daug rimtesniais mitybos sutrikimais nei jų motinos. Galimi netgi suicidai dėl itin didelio nepasitenkinimo savo kūnu. Tuo tarpu paauglystėje dėl hormonų kaitos nedidelis antsvoris yra natūralus reiškinys. Jis greit išaugamas. Ar nepastebėjote, kad šiek tiek apvalios mergaitės paauglės yra darbštesnės, geriau mokosi, jų savivertė yra kur kas aukštesnė nei tų mergaičių, kurios ima marintis badu pačiame kūno augimo ir brendimo įkarštyje? Be to, šioks toks apkūnumas paauglystėje saugo nuo pernelyg ankstyvų lytinių santykių. Taigi, mamos, susimąstykite, ar savo narcistiniu perfekcionizmu neluošinate savo dukterų.
Taigi „moteriškojo“ narcisizmo atveju perfekcionizmas pasireiškia būtent tuo, kad narcistinės asmenybės aplinkiniams (ir tuo pačiu – būtinai sau pačiam) visada pateikia geriausią savo pačių versiją: tai ir išpuoselėto kūno demonstravimas, ir tik patys geriausi, prabangiausi drabužiai, vardiniai daiktai. Už šio išblizginto fasado yra slepiamos bet koks netobulumas, bet kokios ydos ar silpnybės. Todėl narcistinio tipo asmenybės niekada nepasitenkins antrąja vieta, būtinai reikalinga tik pirmoji, netenkins sidabro medalis – tik aukso. Toks perfekcionizmas išsekina, „sudegina“ narcistinę asmenybę iš vidaus, gadina gyvenimą jų vaikams. Imamas jaustis emocijų sumišimas, neretai „perdegusi“ narcistinė asmenybė užsisklendžia, dėl to kenčia nuo vienatvės, izoliacijos.
