Iš cirko – į mokslą
Daugelis niurzgalių yra įsitikinę, kad Lietuvoje neįmanoma gyventi laimingai ir būti „vykėliu“. Nepaisant to, kad mes gyvename nuostabioje šalyje, kurioje graži gamta, yra keturių metų laikų kaita, kurioje nėra žemės drebėjimų. Lietuva yra civilizuota šalis, turinti vieną seniausių Rytų Europoje universitetų, turinti greičiausią internetą pasaulyje. Lietuvoje, lyginant su visu pasauliu, yra itin nedidelis oro užterštumas. Bet niurzgaliai ir nevykėliai verčiau niurzgės nei gyvens laimingai.
O štai tame amžinai apsiniaukusiame Albione, pasirodo, žmonės moka džiaugtis gyvenimu. Ir net labai sėkmingai. Šios salos Hardforšyro universiteto profesorius R. Vaismanas tai įrodė savo kailiu ir karjera. Kai jam nusibodo cirke gluminti publiką įvairiais fokusais, jis susidomėjo mokslu. Pakeitęs savo veiklos sferą, šis anglas mokslo šventovėje iš karto užsiėmė, atrodytų, visai nemoksliškais dalykais. Bent dalis šio sąrašo kėlė siaubą kiekvienam užpelkėjusiam stereotipiniam docentui ar profesoriui: parapsichologija, vaiduoklių fiziologija, ekstrasensorika ir t.t. O R. Vaismanui – nieko. Jokių fobijų. Negana to, visokios ten Anglijos karališkosios ir nevisai draugijos bei akademijos mielai ėmė jį priiminėti į savo draugijas ir ratelius.
O ko vien vertas minėto profesoriaus R. Vaismano projektas „Sėkmė“. Profesorius su savo komanda atsirinko 400 „bandomųjų triušių“ ir po kelerių metų intensyvių „bandymų“ gimė jo naujas bestseleris „Sėkmės faktorius“. Pasirodo, atidžiai ir šiek tiek kitokiais kampais aplinkui dairantis, galima tapti tuo taip geidžiamu lietuviško pavydo objektu, apie kurį su neapykanta sakoma: „jam sekasi“.
Smagu žiūrėti, kaip verčia gyvenimą (jei ne aukštyn kojom, tai gerokai šonu) tie „anglai ligoniai“. Lietuviai šiuo požiūriu yra kažkur tarp mumijų ir užšaldytųjų.
Nelaimėliai ir laimingieji. Kaip priartėti prie pastarųjų?
Kai kurie „labiau patyrę“ pavyduoliai tų laimingųjų daliai apibūdinti vartoja gana mokslinį terminą „aplinkybių sutapimas“. Kaip bebūtų keista, bet tam visiškai pritaria ir minėtas profesorius su fokusininko praeitimi. Tik, įspėjo anglas, visa esmė glūdi žmogaus gebėjime pasinaudoti tuo sutapimu. Pasirodo, laimingieji kaip susitarę išnaudoja aplinkybes bei sutapimus savo naudai, o nelaimėliai kaip visada praeina pro šalį, nepastebi, nepamato, žiūri skeptiškai ir apsidraudėliškai. „Kam to reikia? Galima apsieiti be to“, – piktai burnoja ciocia Zita. O viso to priežastis yra ne kas kita, kaip grynai psichologinis nusistatymas: žmonės, laikantys save „nevykėliais“, būna kur kas labiau įsitempę, nei jų laimingieji „vykėliai“ kolegos. Būtent ši įtampa ir neleidžia pirmiesiems pastebėti tai, kas nauja, netikėta, o neretai ir naudinga.
Kaip atskleidė minėtas eksperimentas, laimingi žmonės tampa, o ne gimsta tokiais – laimingais „vykėliais“, nes laikosi kelių paprastų nuostatų. Visų pirma, jie moka pasinaudoti atsitiktinėmis galimybėmis ar net gali susikurti jas. Antra, jie priima teisingus sprendimus, įsiklausydami į savo intuiciją. Trečia, laimingieji „vykėliai“ visada geriau save realizuoja, nes, pasitikėdami savimi ir savo ateitimi, visada tikisi tik paties geriausio. Jie mano, kad nusipelnė gyventi gerai ir dar geriau (skamba, kaip reklaminis šūkis). Na, ir galiausiai, „vykėliai“ visada pozityviai nusiteikę, net jei būna atsidūrę problemų „duobėje“. Jie vis tiek nenusimins, vis tiek kapanosis iš paskutiniųjų. Čia kaip tame anekdote, kur varlė įkrito į grietinėlės puodą ir jau manė, kad nuskęs. Tikrai tas nuskendimo pavojus buvo kilęs. Tačiau varlė nepasidavė, ji vis šokinėjo, bandė ištrūkti ir, darydama aktyvius judesius, iš grietinėlės sumušė sviestą. Nuo jo atsispyrė ir iššoko iš puodynės.
Norite pavyzdžių ne iš anekdotų, o iš realių žmonių gyvenimo? Prašau. Štai laimingasis „vykėlis“ ir jo antipodas „nevykėlis“ ieško darbo, peržiūrėdami skelbimus laikraščiuose. „Nevykėlis“ paprastai peržiūri TIK tuos pasiūlymus, kuriuos būna nusiteikęs skaityti iš anksto. O „laimės kūdikis“ peržiūri VISKĄ. Ir pastarasis, labai tikėtina, ras visai ne tai, ko ieškojo, bet tai, kas jam dar geriau tinka! Štai jums ir sėkmė ar – „laimingas aplinkybių sutapimas“. Mat dauguma „vykėlių“ padidina savo sėkmės šansus dar ir tuo, kad nuolat stengiasi paįvairinti savo gyvenimą. Į darbą važiuoja vienu maršrutu, grįžta kitu – nevaikšto ir nevažinėja „tuneliais‘. Jei vieną dieną valgė mėsą, kitų pietų užsisakys daržovių troškinį. Net rūbus „vykėlis“ keičia kasdien, kas itin nebūdinga statistiniam lietuviui. Kuo įvairesnis gyvenimas, tuo didesnis pasitenkinimas juo, tuo daugiau galimybių džiaugtis savo gyvenimu.
Kai „bronza“ vertingesnė už „sidabrą“
Aišku, jūs su tuo nesutinkate ir teigiate atvirkščiai. Ir, be abejo, taip elgiasi dauguma. O štai buvusio cirko fokusininko, gerbiamo Hardforšyro universiteto profesoriaus tyrimai atskleidė kai ką priešinga. Labiau laimingas yra tas, kurio rankose yra „bronza“. Mat turintis „sidabrą“ visada truputėlį graužiasi: „Na, kodėl taip nepasisekė, dar truputėlį būčiau pasistengęs, ir jau laikyčiau rankose auksą“. Tuo tarpu „bronzinį“ medalininką šildo mintis: „Oi, kaip gerai, kaip man pasisekė, viena klaida ir būčiau likęs visai be medalio“.
Todėl ne veltui patyrę psichologai, krapštydami žmones iš depresijos, nusivylimo duobės, visada pasinaudoja žmogaus psichikos savybe: paprašo įsivaizduoti tai, kas galėtų (galėjo) būti blogiausiu atveju. Mat esant bet kokiai situacijai galima jaustis laimingu ir atvirkščiai. Vienas po avarijos tupinės aplink aplamdytą mašiną, virkaudamas dėl įlenktų durelių. Kitas džiaugsis, kad niekas nesusižeidė ir jis pats sveiką kailį išnešė. Toks pozityvus nusiteikimas yra „laimės kūdikių“ arba, liaudiškai tariant, „vykėlių“, pozicija. Nes jie kiekvienoje situacijoje įžvelgia teigiamus aspektus ir pagalvoja, kaip jiems pasisekė: juk galėjo būti ir blogiau.
Keturios „laimingųjų vykėlių“ taisyklės
Įsidėmėkite: didžioji dauguma gimusiųjų „su marškinėliais“ tikrai tokiais ne gimė, o tapo. Tiksliau, pastarieji nejučia ar mokydamiesi iš kitų išsiugdė savyje tas savybes ir tokį požiūrį į „susiklosčiusias aplinkybes“, kurių dėka jų dabartinės problemos virsta būsimos sėkmės pamatais.
Per ilgametį R. Vaismano „Sėkmės“ projektą išsikristalizavo keturios pagrindinės sėkmės taisyklės. Įsidėmėkite jas.
Pirmoji – atsisakykite rutinos, būkite atviri viskam, kas nauja. Nuo paprasčiausio garderobo, pietų meniu iki pažiūrų. Davatkiškos užpelkėjusios nuostatos dar nepadėjo nei vienam pasijusti laimingai. Priešingai – rutina, užsisėdėjimas, davatkiškumas yra gyvenimo džiaugsmo ir sėkmės žudikai.
Antroji taisyklė – visada įsiklausykite, ką jums pataria vidinis balsas. Intuicija, kurią homo sapiens išsiugdė per milijonus metų, klysta retai. Todėl ne KITI, o būtent jūsų pačių vidinis balsas turėtų tapti geriausiu patarėju.
Trečioji taisyklė, padėsianti jums tapti „vykėliu“ byloja, kad kasdien nors vieną kartą, bent jau vienintelį kartelį, turite prisiminti, pagalvoti apie tai, kaip kažkas kažkada jums pavyko, kaip dėl to buvote laimingi.
Na, ir ketvirtoji taisyklė. Prieš kiekvieną jums svarbų įvykį ar tiesiog veiksmą, kurį jūs turite atlikti, įsivaizduokite save „vykėliu“ (ar „vykėle“), pasvajokite, kas bus, kai jums pavyks, netgi iš anksto pasidžiaukite savo būsime sėkme, kad ir kaip šią minutę tai atrodytų nerealu. Juk sėkmė – tai jūsų realizuota svajonė. Realizuota, vadinasi, pasiekta jūsų pastangų dėka. Užmirškite surūgusių, bambančių „nevykėlių“ motto: „Ką aš žinau?“ (apie šį posakį jau rašiau straipsnyje apie neurolingvistinį programavimą, susiraskite ir pasiskaitykite). Jei jūs neurite proto negalios, privalote žinoti, kaip jums elgtis, kurią galimybę rinktis ir veikti. „Nieko nežino“ tik idiotas. Taigi privalote siekti daugiau. Ir tegul deivė Nikė papuoš jūsų galvą pergalės vainiku.
