Akvilei dar tik 31 metai, tačiau ilgą laiką buvo vieniša. Paprašyta įvardinti, kiek laiko ji nebuvo užmezgusi artimo ryšio su vyriškiu, atsako, kad beveik dešimtmetį. Žalioje jaunystėje Akvilė turėjo vaikiną, bet po vienerių metų draugystės ryšys nutrūko. Tiesiog išsiskyrė jų keliai: vienas išvyko mokytis į vieną, kitas – į kitą miestą.
Niekada Akvilei, kaip ji pati sako, vyriško dėmesio, artumo netrūko. Jos pačios žodžiais tariant, „nebuvo laiko, kada apie tai galvoti“. Akvilė mokėsi, dirbo, pati įprato pasirūpinti savo buitimi. Laisvalaikį leisdavo su draugėmis – lygiai tokiomis pačiomis vienišėmis. Galbūt viskas ir toliau būtų tekėję įprasta vaga, tačiau Akvilę, kuri iš tiesų yra išvaizdi, nepaisant to, kad visoje jos povyzoje galima įžvelgti tam tikrą susikaustymą, griežtą savikontrolę, įsižiūrėjo gerbėjas ir ėmė jai asistuoti.
Akvilė pripažįsta, kad vyriškio dėmesys jai malonus. Pripažįsta ir tai, kad šis gerbėjas jai atrodo patrauklus tiek savo išore, tiek vidumi. Mergina sako, kad jai su juo įdomu, lengva rasti bendrą kalbą. tai kas gi ne taip? Kas blogai? Akvilė pasakoja, kad būdama kartu su juo nejučia pradeda brėžti ribas, kad tik santykiai netaptų artimesni. Jai kartais netgi norisi, būnant su gerbėju, tiesiog atsistoti ir išeiti. Pasprukti, kad galėtų būti viena, kad niekas jos netrikdytų. Mergina prisipažįsta, kad ji pati savęs nesupranta, nežino, kas jai darosi.
Taigi kas vis dėlto vyksta su Akvile? Kur problema? Paprašyta įvardinti pačią pagrindinę priežastį, kodėl ji šitiek laiko vieniša, Akvilė gerai pagalvoja ir atsako, kad turbūt dėl to, kad jai visada norėjo būti nepriklausomai nuo nieko – nei nuo žmonių, nei nuo gyvenimiškų aplinkybių. Ji pati sau įrodė, kad puikiai gali pasirūpinti pati savimi ir kad jai nieko daugiau nereikia. Tapti nepriklausoma jai buvo tam tikras iššūkis, ypač pasiekti visišką finansinę nepriklausomybę. Taip pat Akvilė pabrėžė, kad ji nenori būti priklausoma nuo santykių, nuo vyriškio. Ji neturi omeny tos priklausomybės, kuomet vyksta įvairios santykių dramos, išsiskyrimai ir ašaros. Blogos patirties mergina neturi. Išsiskyrimas prieš dešimtmetį su vaikinu, kaip jau buvo minėta, įvyko visiškai natūraliai – tiesiog savaime taip susiklostė. Akvilė, kalbėdama apie priklausomybę nuo kito žmogaus, omeny turi sveiką normalų ryšį tarp vyro ir moters, kurie vienas kitu rūpinasi, yra artimi. Pagalvojusi apie tai, kad jai reikėtų su kuo nors būti artimai, ji net nusipurto.
Tai, ką patiria Akvilė, turi pavadinimą. Tai intymofobija – baimė užmegzti ilgalaikius artimus santykius su priešingos lyties atstovais. Tokie žmonės turi savo simpatijų, pageidavimų, jie gali įsimylėti ir domėtis priešinga lytimi, tačiau ilgalaikis artimas ryšys juos gąsdina, nes kelia grėsmę jų nepriklausomybei. Beje, intymofobija yra paplitusi gan plačiai. Manoma, kad iki 30% suaugusių gyventojų kenčia nuo artimo ryšio baimės. Ši fobija yra iracionali, sugalvota, realybėje neegzistuojanti ir neturinti svarbios būtinos intymių santykių baimės. Nereikėtų laikyti intymofobijos liga, tai tik tam tikra savęs suvokimo sutrikimo forma pasaulyje ir pasaulio savyje.
Taigi fobijos pavadinimas (fobija – tai jau neurozė, liga) čia galbūt ir netinkamas, nes, kaip teigia psichoterapeutai, tai yra kompleksas, o ne fobija. Asmenys, kenčiantys nuo įvairių neurozių, dažniau nei kiti tampa intymofobiški, turi tam tikrų emocinių ir psichologinių problemų. Intymofobija tik papildo esamas problemas.
Intymofobija pasitaiko ir tarp vyrų, ir tarp moterų. Vyrai intymofobai dažniau bijo artimo emocinio ryšio su partnere, nes vyrams seksas yra labai natūralus dalykas – kaip valgyti ar miegoti. Todėl vyrai intymofobai dažnai keičia partneres, kad nereikėtų emociškai prisirišti. Tuo tarpu intymofobijos kompleksą turinčios moterys labiau bijo būtent intymių santykių. Jeigu nuo intymofobijos komplekso kenčianti moteris turi partnerį, ji nuolat išsisukinės nuo seksualinių santykių, jai nuolat „skaudės galvą“. Vien mintis apie lytinį aktą tokioms moterims kelia siaubą – tikrą, neapsimestinį. Bet ne tik – jos bijo emociškai prisirišti, kad nebūtų įskaudintos, pavyzdžiui, paliktos. Intymofobes kamuoja baimė, kad susikurti santykiai neatitiks jų lūkesčių. Štai viena našlė, auginanti dukrą, pasakė, kad niekada „neprasidės su jokiu diedu“, nes turi savo nusistovėjusią rutiną ir nenori, kad ta rutina būtų kaip nors sutrikdyta, mano, kad „vyrai yra vienas vargas, su jais daug kemėro“.
Intymofobiją gali lemti įvairios vaikystės traumos, pavyzdžiui, mergaitė augo be tėvo, jos motina nekentė viso pasaulio vyrų ir apie tai nuolat kalbėjo. Tokiu atveju gali susiformuoti ypač ryški intymofobija. Gali būti ir taip, kad mergaitė augo tokioje šeimoje, kurioje tėvas buvo despotas. Tada susiformuoja tokia nuostata, kad „visi vyrai – kiaulės“, juolab, kad šį nusistatymą palaiko netgi lietuviška kultūra ir tautosaka. Taip pat intymofobiją gali nulemti ir ilgas vienišavimas, kuris bėgant metams tampa įpročiu, kaip ir nutiko Akvilės atveju. Intymofobija yra panikos pobūdžio baimė. Vien pagalvojus apie tai, kad santykiai gali tapti rimti, intymofobą apima panika.
Kai kurios moterys, turinčios intymofobijos kompleksą, gyvena nuolatinėse paieškose. Jos metų metais vaikšto į aklus pasimatymus, dalyvauja visuose įmanomuose pažinčių portaluose. Elgiasi pagal susigalvotus standartus, pavyzdžiui, neatsiduoti vyrui, kol nebus aišku, kad jis ją ketina vesti. Tokios „vedybinės desperacijos“ vyrus tiesiog išgąsdina, artimesni santykiai neužmezgami, o „pažinčių epopėjos“ vis tęsiasi. Tokie amžini ieškojimai ne tik gilina intymofobiją, bet pagimdo ir naujų kompleksų.
Jei vis tik intymofobės užmezga artimesnius ryšius, galima pastebėti dvi tendencijas. Pirmoji tendencija yra spaudimas įteisinti santykius, intensyvios kalbos apie tai, kokius vardus vaikams duos, nors jūs bendraujate dar tik pirmas mėnuo, nors visiškai nepanašu, kad moteris būtų įsimylėjusi. Ji nerodo savo jausmų, nesimato jokio moters švelnumo vyriškio atžvilgiu – tik įvairūs reikalavimai. Antroji tendencija pasireiškia pernelyg dirbtiniu jausmų demonstravimu. Matosi, kad moteris elgiasi nenatūraliai. Taip ji bando apgauti tiek vyriškį, tiek ir save pačią. Jeigu artimas ryšys neužsimegs, iš tų santykių nieko gera nebus. Po kelerių metų, kai jau bus gimę vaikai, galima laukti skyrybų ir turto dalybų. Intymofobijos kompleksą turinčioms moterims vyro nereikia, artimas ryšys su jomis sunkiai įmanomas. Net ir santuokoje intymofobai – tiek moterys, tiek vyrai – laikosi tam tikro atstumo, savo antros pusės neįsileidžia į savo vidų, iš esmė gyvena kaip su visiškai svetimu žmogumi. Nenuostabu, kad 99% atvejų intymofobiškos šeimos išyra.
Ką galima būtų patarti Akvilei ir kitoms tokioms merginoms? Tiesiog atmesti savo visas išankstines nuostatas, į viską žiūrėti paprasčiau. Mėgautis gerbėjo draugija, tiesiog nedrausti sau patirti džiaugsmą iš bendravimo su priešinga lytimi. Taip pat padėtų rimtas pokalbis pačioms su savimi. Tiesiog sąžiningai atsakykite sau, ko jūs iš tiesų norite. Jeigu santykius užmegzti norite, tačiau bijote, turėsite šią baimę įveikti. Baimė ir kompleksai tiesiog natūraliai sugriūva pamažu mezgant nuoširdų artimą ryšį. Na, o jeigu jums iš tiesų nereikia artimo ryšio, tai pripažinkite sau šį faktą ir daugiau nesukite galvos nei sau, nei savo gerbėjams.
