Natūralu, kad po pirmojo įvykio džiaugėmės savimi, o po antrojo buvome nusivylę ir keikėme tą ukrainietį taip, kad jam, tikriausiai, ausys raitėsi ir didėjo. Labai tikiuosi, kad liko užsiraičiusios bei didelės ir jis iki šiol atrodo kaip asilo ir gremlino hibridas.
Kaip ten bebūtų, šie du skirtingai pasibaigę nuotykiai privertė išmokti šiokias tokias pamokas, kurios pravertė toliau keliaujant po pasaulį, nes daugybė keistų pasienių, kuriuose galėjome panaudoti įgytą patirtį mūsų dar tik laukė.
Vienas tokių, dalinai buvęs geležinės uždangos pasienis – tarp Moldovos ir Rumunijos. Sakau dalinai, nes nors tai ir buvo išorinė Sovietų Sąjungos siena, bet Rumunija tada buvo socialistinė valstybė ir jau minėtos sąjungos satelitė, todėl siena tarp šių dviejų valstybių nebuvo ta tikroji Rytų ir Vakarų, komunistinio ir laisvo pasaulio skiriamoji riba. Dabar ji irgi tokia tik iš dalies. Tai yra išorinė Europos Sąjungos siena, tačiau Rumunija nepriklauso Šengeno erdvei, tad peržengus šią sieną dar nesi visiškai laisvas keliauti po ES.
Kaip ten bebūtų, tąkart aplankę Ukrainą ir paviešėję Moldovoje, toliau keliavome Rumunijos link. Nenorėdami švaistyti brangaus dienos laiko, toje kelionėje kiek tik įmanoma stengėmės keliauti naktimis ir jei tik galėjome – naktiniais traukiniais, kad galėtume patogiai išsimiegoti ir atsikėlę žvalūs pultume tyrinėti nežinomų miestų. Naktiniai traukiniai šiaip yra nuostabus dalykas, gaila tik, kad vakarinėje Europoje tokių arba nėra, arba kainos tokios, kad lėktuvu skristi pigiau ne procentais, o kartais.
Ar iš nepatyrimo, ar iš naivumo tąkart dėl nieko per daug nesukome galvos ir traukinio iš Kišiniovo į Bukareštą bilietų pirkti atvykome kelionės dienos rytą. Ir ką jūs sau manote – nėra bilietų, išparduota. Ot velnias, susikrimtome, reikėjo anksčiau pasirūpinti. Traukinys tada važiavo kas antrą dieną, tad likti Moldovoje dar dvi dienas jau nenorėjome. Nenorėjome ir lipti į naktinį autobusą – labai nemėgstu naktinių autobusų, kiek esu važiavęs visada išlipdavau daužtas ir nemiegojęs, o kita diena būdavo iš esmės beprasmė.
Žodžiu, stovėjome prie bilietų kasos galvodami ką čia daryti ir keikdami save už žioplumą. Visi kiti variantai nei mūsų norimas traukinys atrodė netinkami. Niekas nenorėjo visą naktį kratytis pilname autobuse. Iš kur sužinojau, kad pilname? Bilietų pardavėja mums su džiugesiu pranešė, kad visi autobusai būna pilni. Iki šiol tuo stebiuosi, kas gi ten taip važiuoja? Jūs, pavyzdžiui, važiuotumėte iš Kišiniovo į Bukareštą?
Kartais reikalai susiklosto taip, kad ieškomas ir nerandamas sprendimas ateina pats. Kol mes stovėjome ir burnojome, bilietų pardavėja keistai į mus žiūrėjo ir neiškentė – eikime į lauką pašnekėti, sako. Na, eikime, sakome, vis tiek čia reikalų kaip ir nebėra. Yra, sako, mažytė galimybė, kad jums vietos traukinyje vis dėl to atsiras. Tai jūs, sako, dabar eikite iš čia, grįžkite iki traukinio išvykimo likus pusvalandžiui, susitikime va čia už kampo ir pabandysime kažką jums suorganizuoti. Daugiau nieko nepasakė tik pamojo ranka – eikit, eikit jau iš čia.
Na, gerai, sakome, einame. Kurį laiką svarstėme ar pasitikėti ja, ar mąstyti apie kitus variantus, bet jau buvome kiek sudirgę nuo svarstymų, tad nusprendėme – tiek to, pasitikėkime. O dabar eikime atsipalaiduoti, išgerti ir į gražias moldaves pasižvalgyti. Turbūt ne be reikalo čia mums užtaisė šį dealą, matyt, įžvelgė kažkokį būdą pasipelnyti iš mūsų, galbūt apeinant kokius nors mokesčius valstybei. Nieko nuostabaus, Moldova yra vis dar ten, kur progresas vėluoja. Beje, kiek bendravome su vietiniais, moldavai žiūrėjo į mus su neslepiamu pavydu ir sakė, kad štai kaip jums gerai, galite laisvai vykti į vakarus uždarbiauti. Va jie, ypač jų merginos, ypatingai nori emigruoti ir daro viską, kad gautų rumuniškus pasus, leidžiančius keliauti daug laisviau. Kad mums niekur nereikia vykti dirbti, mes ir Lietuvoje uždirbame, sakome ir jaučiame, kad jie pavydi dar labiau. Na ką dabar, tegul pavydi, negi mums gaila.
Grįžkime prie kelionės reikalų, juk tam čia ir susirinkome. Pasitrynę dieną Kišiniove, vakare grįžtame į geležinkelio stotį, į sutartą susitikimo vietą ir laukiame kas čia bus. Kurį laiką nėra nieko, nes slaptus bilietus mums žadėjusi moteris neateina. Apgavo, galvojame, ką dabar darysim? Bet ne – kiek pavėlavusi ji pasirodo su įtartinos išvaizdos vyruku ir perduoda mus jam – eikite kartu. Vyrukas nekalbėdamas eina priekyje, o mes iš paskos. Veda ne į pačią stotį, o kažkur per šoninius vartelius vedančius į peroną. Juos saugo kareivis su šaunamuoju automatiniu ginklu. Kareivis atidaro vartelius ir traukiasi į šoną praleisdamas mus, o mes jaučiamės kaip super žvaigždės, kurioms per žema eiti per duris, per kurias žengia paprasti mirtingieji.
Vyrukas priveda mus prie stovinčio traukinio ir perduoda suktai atrodančiam ir neramiai besidairančiam palydovui – čia jie, pasako ir pasišalina. Lipkite ir išsirinkite savo kupė, sako palydovas. Kad mes dar bilietų neturime, bandome aiškinti. Lipkite greičiau, nutraukia mūsų aiškinimąsi jis. Na gerai, lipame, jei jau taip griežtai liepiama.
Įsikuriame ir netrukus traukinys pajuda. Gerai čia, galvojame, nebuvo bilietų, o mes kaip ponai patalpinti vis tiek važiuojame. Pasibeldžia palydovas. Pasus ir bilietus prašom, sako. Kokius dar bilietus sakome, juk sakėme, kad neturime, nepardavė mums. Pinigus duokite, sušnypščia. Ir pasus. O kodėl pasus, klausiame. Dar niekur nemačiau, kad traukinio darbuotojai surinktų pasus. Privažiuosime sieną – grąžinsime, sako. Nelabai man tai patinka, bet ką galime padaryti? Maivytis? Po Ukrainos pareigūnų plėšikavimų ir Padniestrės kraupumo norisi ramybės ir į Europą, net jei ta Europa yra tik Rumunija. Duodame mes jam tuos pasus ir galvojame, kad gal viskas bus gerai. Jokių bilietų, aišku, jis mums neduoda, pasiima pasus bei pinigus ir išeina.
Kiek teko nugirsti vėliau, suinteresuoti asmenys prie traukinio kabina papildomą vagoną, kuris nėra apskaitomas, o gautas pajamas iš visko kas tame vagone vežama, tie patys asmenys pasidalina neatsiskaitydami su valstybe. Na, gal ne visą vagoną, gal palieka kelias laisvas kupė papildomam kišeniniam uždarbiui, gal turi dar kitokią strategiją, šito aš nežinau, bet kad iš mūsų gautus pinigus palydovas įsidėjo į kišenę buvo faktas kaip naliesnykas. Kita vertus, koks mums skirtumas, tegul moldavų FNTT sprendžia šias problemas, o mes džiaugiamės, kad veža.
Traukinyje labai karšta, kupė langas neatsidaro, kondicionieriaus irgi nėra. Besižvalgydami į vynuogių ir kukurūzų laukus bei į piemenėlius ganančius ožius arba atvirkščiai, netrukus privažiuojame ir pasienį, kiek gi čia tos Moldovos. Porą valandų ir siena. Traukiniui lėtėjant, prisimename neseniai įvykusį nutikimą su muitininku-vagimi iš Ukrainos, todėl jaučiame lengvą nerimą. Gal šitų kraštų traukiniuose madinga kibti prie užsieniečių ir iš jų pelnytis. Pareigūnams juk irgi reikia gyventi arba kaip šiais laikais madinga sakyti – maitinti šeimas. Gerai, kad bent jau palydovas neapgavo ir prieš pat pasienį grąžino pasus, tai nelegalai esame tik traukinyje, bet ne šalyje.
Standartiškai pasai užantspauduojami greitai, tačiau muitininkė moteris, tarsi nujaučianti mūsų nerimą pradeda: „Ką, jūs nepildėt įvežamų daiktų deklaracijos!?“ O karaliau, galvoju, vėl ta pati giesmelė. Rusijoje mes tas deklaracijas nugalėjome, Ukrainoje – jos mus, na, o Moldova yra trečios ir lemiamos kovos laukas. Imuosi iniciatyvos, nes geriausiai iš bendrakeleivių kalbu rusiškai. Niekas mums nedavė ponia, sakau, mes atvykome per Padniestrę, sakau, ir išvis, ponia, kodėl mes apie nemalonius dalykus kalbame, geriau paaiškinkite, kodėl jūs taip mažai reklamuojate savo nuostabią šalį.
Pagalvokite, kiek pas jus turistų galėtų atvažiuoti, žinau daug lietuvaičių norinčių aplankyti Moldovą (iš tiesų tuokart nežinojau nė vieno, dabar tikrai žinau, kad mokytojas Adomas norėtų) ir jūs pas mus atvažiuokite, kviečiame. Nieko per daug iš tos beletristikos nesitikėjau, bet mano nustebimui, pareigūnė ėmė graudentis. Pas jus labai sunku patekti, sako, „prie ruso“ galėdavome važiuoti vieni pas kitus, mums Pribaltika labai patiko, Palanga (kirčiuojama antroji a), ten visa kita, o dabar… Jūs dabar Europos Sąjungoje, jūs mandri…
Tikrai mums yra visai gerai, pritariu jai mintyse, bet garsiai aiškinu, kad nesvarbu kur mes, svarbu, kad jūs mūsų broliai, mes jus labai mylime ir laukiame. Leidau suprasti, kad kiekvienas moldavas vos ne pusdievis mūsuose. Muitininkė nusibraukia ištryškusią šykščią ašarą ir... pamiršta deklaracijas. Atsisveikiname kaip artimi bičiuliai. Spėju, išeina mąstydama apie senus gerus laikus kai buvome jauni. Lemiamą kovą su deklaracijomis laimėjome.
Pasienyje dvi valandas traukiniui keičiami ratai. Rumunijoje gi europietiška bėgių sistema. Viskas buvo labai patogu, nereikėjo niekur eiti iš savo vietų, vagonas buvo lengvai kilstelėtas ir taip atliktas ratų keitimas. Mes atsipalaidavę ir patikėję, kad viskas jau ramu, gurkšnojome gėrimus, tačiau netikėtai į pagrindinį veiksmą sugrįžo traukinio palydovas. Jis labai perdėtai ėmė mumis rūpintis. Rūpestis atrodė maždaug taip: „Tuoj įlips rumunų pareigūnai, ims visko klausinėti, ar turite adresą kur apsistosite Rumunijoje? Kiek turite grynų pinigų? Kieeeek??? Jūsų neįleis. Tikrai neįleis. Jie ožiai, žiauriai kabinėjasi ir dažnai išvaro iš traukinio (taip ir sakė – jie ožiai). Išlaipins iš traukinio. Jiems neįdomu jūsų kreditinės kortelės. Bėda. Jie kalba tik rumuniškai, nesusišnekėsite, bandysiu jums padėti“.
Viršininke, sakau, kas dabar pasidarė, esame jums dėkingi už rūpestį, bet geriau atsipalaiduokite, viskas bus gerai. Tikiu, kad rumunai dalinai gali taip elgtis su moldavais darančiais viską, kad patektų į Europos Sąjungą, esu tokių dalykų matęs kituose ES pasieniuose, bet mes juk ne moldavai. Netikime jo gąsdinimais, bet vis tiek šiek tiek susikaupiame – maža ką. Įeina rumunų pasienietis. Palydovas prilipęs, pasiruošęs mus visomis keturiomis prastumti į Rumuniją. Neprireikia. Rumunai puikiai kalba angliškai ir tiek pasieniečiai, tiek muitininkai reikalus sutvarko per kelias minutes. Ir be jokių kvailų deklaracijų. Sveiki atvykę į Europą, į Rumuniją, sako. Ačiū, sakome, ir tęsiame savo vakarėlį. Važiuosime visą naktį.
Europoje, žinia, viskas paprasčiau, nors ir ne visur. Pasienių nuotykių ciklas dar nebaigtas, mūsų laukia dar keli įdomūs įdomių valstybių sienų kirtimai tiek Europoje, tiek už jos ribų.
