Diana iš pradžių tikino, kad nepripažįsta jokių pasaulietinių medijų, portalų, žurnalų, tačiau galų gale sutiko papasakoti savo istoriją, su sąlyga, kad nebus minima jos pavardė. Dianai jau virš keturiasdešimt, gyvena pas savo tikėjimo seserį, dirba siuvėja, visą laisvalaikį praleidžia besimelsdama.
– Ar seniai įstojai į „Tikėjimo žodį“? Kodėl pasirinkai tokį sprendimą?
– Esu tikinti jau seniai, o „Tikėjimo žodyje“ esu jau dvidešimt metų su trupučiu, visą tą laiką gyvenu pagal Dievo žodį. Baigusi vidurinę mokyklą, apsigyvenau bendrabutyje kartu su studijų draugais. Man pasisekė, nes čia buvo ir daugiau tokių kaip aš – tikinčiųjų. Kalbėdavomės įvairiausiomis temomis. Mane iki ašarų sujaudino vieno draugo pasakojimas apie tai, kaip jo motinai buvo apsireiškęs Jėzus. Mano bendrabučio draugai priklausė „Tikėjimo žodžiui“, tai nusprendžiau ir aš ten nueiti.
Nuėjau. Ne iš karto man ten patiko. Tik laikui bėgant pamačiau kaip ten gera, kaip nuoširdžiai žmonės meldžiasi, kokia palaima nušviesti jų veidai. Patiko jų veržimasis pas Dievą, gyvos maldos, gyvas tikėjimas – ne konkrečios maldos kartojimas, ne formulė, o savi, prasmingi žodžiai. Ne taip, kaip įprastoje katalikų bažnyčioje, kur šaukiama „pulkim ant kelių“. Čia skamba graži šiuolaikiška muzika.
– Kuo dar „Tikėjimo žodis“ skiriasi nuo katalikų bažnyčios?
– Oi, nepainiok, mes taip pat esame katalikai kaip ir jūs visi, tik meldžiamės kitaip. Mes su Dievu esame sudarę sutartį. Kai stovėjau upėje ir krikštijausi, pasižadėjau gyventi pagal Dievo žodį, būti šventa, o mainais už tai gaunu visapusišką apsaugą, visa esu Dievo rankose. Turiu skelbti Dievo žodį, ryte būtinai bent valandą pabendrauti su Aukščiausiuoju, pasižadėti dieną praleisti taip, kaip nori jis: galbūt aplankyti sergančiuosius ar šiaip draugus, kuriems manęs reikia.
Mums, ne taip, kaip pasauliečiams, negalima triukšmingai linksmintis, ekstravagantiškai rengtis, garsiai kalbėti, tikėti horoskopais ir kitokiais pramanais, negalima susieti savo gyvenimo su kito tikėjimo žmogum. Jeigu tekėčiau, tai tik už savo tikėjimo brolio. Moterims negalima trumpai kirpti plaukų, nes juos Dievas davė kaip puošmeną. Negalima nešioti figūrą išryškinančių drabužių, kad tikėjimo broliams nekiltų nuodėmingų minčių.
Be to, negaliu švaistyti laiko viskam, kas nesusiję su tikėjimu. Jei pastebėjai, mano namuose nėra televizoriaus, neturiu ir kompiuterio. Aišku, žinias galima pažiūrėti, kad žinotum, kas vyksta pasaulyje, tačiau filmai dažniausiai būna blogi, ten rodomos įvairiausios aistros: valdžiai, pinigams, kitam žmogui. Internete viskas taip pat. Internetas reikalingas tik tam, kad parašyčiau laišką. Tam man užtenka išmanaus telefono.
– Tai negi pamilti kitą žmogų blogai?
– Bet koks prisirišimas prie žmogaus negali būti didesnis už meilę Dievui. Jei imi garbinti kitą žmogų, tai jau stabdmeldystė.
Priešingos lyties asmenis juk jūs, pasauliečiai, mylite žemiška meile. Ir tik tada, kai išgryniname sielą ir sugebame pamilti dieviškąja meile, galime prašyti Dievo, kad atsiųstų mylimą žmogų.
– O ką jūs vadinate dieviškąja meile?
– Tai meilė, atsiribojusi nuo aistrų. Jei to pasiekti negali, tai geriau mylėti mažiau, arba iš viso nemylėti. Kartais geriau visai pasislėpti nuo kitos lyties, kad pasiektum ramybę ir neprisirišimą. Toliau pažengti dvasine prasme reiškia viena: kuo toliau nuo žemiškųjų aistrų. Mes nesame vienuoliai ir gyvename tarp žmonių, kai kurie netgi tuokiasi. Tačiau meilė, atsakau į tavo klausimą, turi būti dieviška, tai yra gailestingumas ir tikėjimas. Jei tave įskaudina, privalai atleisti, už bloga visada atsilyginti geru. Kaip sakoma: „jei tau sudavė, atsuk kitą skruostą“. Taigi, natūralu, kad dvasininkai neakcentuoja įsimylėjimo, vietoj šio jausmo taktiškai siūlydami meilę dievui ir tikėjimą. Jie neliepia „nustoti mylėti“, o siūlo mylėti kitaip.
– O pati niekada nebuvai įsimylėjusi?
– Neneigsiu, buvo, kad vaikinas patiktų, bet ne daugiau. Neleisdavau sau įsimylėti. Dabar juokas ima, kai prisimenu vieną dalyką. Kai į bendrabutį ateidavo man patinkantis vaikinas, pasislėpdavau tualete. Nežinau, kodėl taip darydavau. Gal kompleksuodavau?
Vaikystėje manęs nekentė tėvas, visaip mane skaudindavo. Prisimenu, kartą, kai buvau maža, išėjome su tėvu į mišką. Jis nuo manęs pasislėpė. Klaidžiojau gal valandą, šaukiau jį, bet jis specialiai neatsiliepė, tyčia mane kankino. Vėliau, kai buvau paauglė, niekur niekada manęs neišleisdavo, sėdėdavau kiauras dienas namie, net draugai negalėdavo ateiti. Taigi, neturėjau normalaus vyriško pavyzdžio, todėl ir įsimylėti nenoriu. Kai pamatau porelę, man gražu pažiūrėti, pagalvoju, kad ir aš norėčiau taip apsikabinus vaikščioti. Bet tai tik mintys, ne daugiau.
Ir turbūt jau mano tokie genai, be to, tas griežtas tėvų auklėjimas…
– Psichologai sako, kad jeigu nėra mylimo žmogaus, tai bandoma kažkaip kompensuoti, užpildyti. Galbūt todėl tu ir pasinėrei į tikėjimą?
– Tikrai ne. „Tikėjimo žodyje“ esu tik todėl, kad tikėjimo man reikia kaip oro ir vandens, man reikalingas dvasinis penas. O meilę kuo puikiausiai atstoja draugystė, bendravimas su tikėjimo broliais ir seserimis, kurie man svarbesni net už kraujo giminaičius, nors ir kaip puikiai sutarčiau su savo mama ir kraujo seseria. („Kas nepaliks savo tėvo, motinos, brolio ar seserų, – tas manęs nevertas“, – skelbia Dievo žodis).
Beje, įtikėjusi tapau kitokia, bandžiau pagerinti santykius su tėvu, prašiau Dievo malonės ir jis man ją suteikė. Dabar tėvas mane myli, labai laukia grįžtančios, pripažįsta, kad blogai elgėsi. O iš kur toks staigus pasikeitimas. Tai tik Dievo pirštas, ne kitaip.
– O kokių „stebuklų“ dar patyrei?
– Ne kartą jaučiau Dievo ranką ant savo peties. Štai kitas atvejis. Mane gatvėje vakare užpuolė girti jaunuoliai. Aš suklupau ant grindinio ir pradėjau melstis, šauktis Dievo pagalbos. Ir vėl įvyko stebuklas. Girtuokliai sutriko ir pasakė: „Gerai, mes tave paleidžiame, bet tik dėl Dievo, dėl šios tavo maldos.“
Jei ne Dievo apsauga, kurią įgijau stodama į „Tikėjimo žodį“, tai vargu ar gyva bebūčiau. Prieš keletą metų teko vėlai grįžti iš darbo. Visuomeninis transportas jau seniai nevažinėjo, tad nusprendžiau eiti pėsčiomis. Prie manęs sustojo mašina. Pasiūlė nuvežti namo. Bijojau, bet įsėdau, pamaniau: „Visa aš esu Dievo rankose, taigi, man nieko neatsitiks“. Žiūriu, suka mašina ne ta kryptimi, kur man reikia. Pradėjau maldauti išleisti, bet vairuotojas tyli, bandau jį šiaip kalbinti, – vis tiek tyli. Klausiu, kur mane veža, ir vėl vietoj atsakymo tyla. Ne juokais išsigandau, jau norėjau šokti prie posūkio iš mašinos, bet vis dar laukiau stebuklo. Ir stebuklas įvyko. Tą mašiną sustabdė kelių policija, ieškanti girtų vairuotojų. Taigi, už viską dėkoju „Tikėjimo žodžiui“.
– Ne kartą teko girdėti, kad sunku mesti „Tikėjimo žodį“, kad likę nariai paskui tavęs ieško, neduoda ramybės. Ką apie tai gali pasakyti?
– Iš tiesų ieškome pasimetusio žmogaus, bet tikrai nepersekiojame. Bažnyčios bendruomenė yra Kristaus kūnas. Visi nariai yra reikalingi kaip pagalba vienas kitam. Susibuvimas, draugystė mums reiškia daug. Mes esame broliai ir seserys, susieti ne kraujo, bet daug stipresne – sielos – giminyste. Nutraukti tokius saitus labai sunku. Kai į susirinkimą neateina kuris nors brolis ar sesuo, jaučiamės labai blogai, jaučiame kaip jo trūksta. Kai pasimeta žmogus, kiti labai kenčia, todėl ir ieško, kviečia sugrįžti. Prievartos čia nėra, tik kvietimas. Ir jeigu pavyksta įkalbėti, jeigu atnaujinami nutrūkę ryšiai, jaučiamės padėję ne tik sau, bet ir Dievui.
– O kaip dėl pinigų prievartavimo? Nesupyk už klausimą, tačiau ne kartą apie tai girdėjau. Štai viename kaime žmonės prarado didžiulį naują, moderniai įrengtą namą, nes jį užstatė, kad gautų pinigų tikėjimo broliams…
– Materialiai privalome vienas kitam padėti, bet jokios prievartos čia nėra. Padeda kiek kas gali ir kaip kas gali. Padedame vienas kitam sąmoningai. Ir būtinai padedame, juk esame artimi sielos giminaičiai. Visų mūsų tėvas yra Dievas, o mes – jo vaikai. O ar tu nepadėtum savo artimiems giminaičiams, jei matytum, kad jiems reikalinga tavo pagalba? Tik mūsų giminystė, kaip buvau minėjusi, dar stipresnė.
Štai prisimenu vieną atvejį, čia dar gerokai seniau. Susirgo viena mūsų sesuo. Operacijai prireikė apie 600 000 litų (tuomet dar buvo litai – aut. past). Didžiulė suma. Ta moteris gyvenime tokių pinigų nebuvo mačiusi. Tačiau pinigai buvo surinkti. Suma netgi viršijo tuos šešis tūkstančius. Iš pasauliečių mes aukų neėmėme, pinigus aukojo tik „Tikėjimo žodžio“ nariai.
Kiekvienas turėjo paaukoti tikrai po nemažą sumelę, paskaičiuok pati. Vieni aukojo daugiau, kiti mažiau. Ir aš pati aukojau, nors sunkiai verčiuosi. Šis faktas daug ką pasako apie mus. Jei kraujo giminaičiui reikia tavo pagalbos, jei gali, tu aišku padedi. Tačiau kai blogai sielos broliui ar seseriai, tu padėsi, kad ir kiek tai kainuotų.
– Minėjai, kad sunkiai vertiesi. Tai kodėl dirbi nekvalifikuotą ir mažai apmokamą darbą, jei turi aukštojo mokslo diplomą? Kodėl neieškai darbo pagal specialybę? Kodėl nedirbi mokytoja?
– Ne visur galėčiau dirbti. Daug kur kreivai žiūri į mano tikėjimą.
Be to, dėl darbo neverta stengtis. Tai laikini dalykai. Nereikia vaikytis materialinės gerovės ar pripažinimo.
Negalėčiau dirbti ten, kur reiktų atiduoti daug jėgų ir laiko. O kaip tada būtų su tikėjimu? Kada melsčiausi? Pasinėrusi į darbą atitrūkčiau nuo Dievo. Ir taip vakare būnu pavargusi, kad ne visada pasimeldžiu. Beje, bendruomenės susirinkimai vyksta nuolat, privalau ten dalyvauti. Pamaininis darbas siuvimo fabrike suteikia galimybę ten nueiti jei ne kiekvieną, tai bent kas antrą dieną.
Nors materialiai man sunku, tačiau dvasiškai esu laiminga. Žinau, kad Dievas manim pasirūpins, jeigu bus labai sunku.
– O ar niekada nesvarstei galimybės grįžti į pasaulietinį gyvenimą? Juk daug kas grįžta.
– Jokiu būdu. Su Dievo žodžiu ketinu gyventi iki paskutinio atodūsio.
