Regis, viskas labai paprasta – draugystė yra ne kas kita, kaip draugams būdingas bendravimas, bičiulystė – bent jau taip rašoma dabartiniame lietuvių kalbos žodyne. Tai yra bendrijos sinonimas. Visgi realybėje draugystė suvokiama kur kas plačiau.
Vyrai pasakojo
Simas (16 metų) draugystės sampratą apibūdino taip: „Draugystė – tai draugavimas su kitais: draugai dalijasi įspūdžiais, kartu keliauja, dirba, pramogauja. Su vienais draugais kartu mokomės, bet nesusitinkame laisvalaikiu, tačiau jie vis tiek yra draugai – mokslo draugai, nes sieja bendras interesas – mokslai. Su suolo draugu kartais kartu ruošiame pamokas namie, nes taip linksmiau. Su kitais draugais kartu žaidžiame krepšinį, su kai kuriais iš jų susitinkame ir kieme, ir namie, klausomės muzikos. Dar turiu draugų, su kuriais keliaujame į turistinius žygius. Manau, kad draugas draugui visada turi padėti. Draugas yra tas, su kuriuo gera, linksma bendrauti. Nemėgstu niurzgalių, kurie visada kuo nors nepatenkinti, burba kaip senukai, su tokiu žmogumi negalėčiau bendrauti. Ypatinga draugystė mane sieja su tėčiu. Tai vienintelis žmogus, su kuriuo galiu pasikalbėti apie viską. Draugių merginų neturiu. Netikiu, kad gali būti draugystė tarp vaikino ir merginos, nes mes esame visiškai skirtingi. Gal ir draugaučiau su mergina, jeigu ji mėgtų krepšinį, motociklus, domėtųsi tais pačiais dalykais kaip ir aš“.
Tadas (18 metų): „Draugystė – tai bendra veikla. Su draugais kartu einame į varžybas, koncertus, kinus, diskotekas, barus. Su draugais kartu smagu ir linksma“.
Darius (25 metų): „Tik tas yra tikras draugas, kuriuo gali pasitikėti, kuris tau padės, neišduos, su kuriuo galėtum eiti į žvalgybą. Visi kiti tėra tik pažįstami arba geri pažįstami, kompanionai“.
Giedrius (27 metų): „Draugų turiu daug ir įvairių. Draugauju tiek su moterimis, tiek su vyrais. Puiki draugė yra vyresnė moteris, visi stebisi, kaip gali draugauti „piemuo“ ir „boba“. Bet aš manau, kad nei amžius, nei lytis draugystei įtakos neturi. Svarbu, kad su žmogumi būtum vidumi panašus, kad vienytų bendri interesai, o svarbiausia, galiu pasakyti, draugas yra tas, kuriam gali paskambinti bet kuriuo paros metu. Tikras draugas turi vienas už kitą pastovėti“.
Vidmantas (30 metų): „Draugystė – tai žmogaus ryšys su žmogumi, sielos bendrystė, bičiuliavimasis. Beje, draugystė gali būti ne tik tarp žmonių. Draugauja ir gyvūnai. Nemažai yra pavyzdžių, kokie geri draugai yra žmogus ir gyvūnas“.
Rokas (32 metų): „Draugystė – tai darbas ir pramogos drauge su kitais. Draugystė dar yra ir dalijimasis: dalijimasis patirtimi, mintimis, idėjomis, kartais tenka pasidalinti ir pinigais, bet jei tikras draugas, galima pasitikėti. Moterys ir vyrai taip pat gali būti draugai“.
Tomas (35 metų): „Draugystė dažniausiai pasibaigia tada, kai nutrūksta bendri reikalai. Štai, baigi mokyklą, ir pasirodo, kad nelikus bendrų reikalų, nebeliko ir draugų, ne visi gatvėje net „labas“ pasako. Baigus universitetą, liko geras bičiulių, su kuriais retsykiais susibėgame prie alaus bokalo, bet tikrais draugais jų nepavadinčiau, nes nėra bendrų interesų, pakalbam apie moteris, apie sportą, apie politiką, pasijuokiame. Papokštaujame ir išsiskirstome. Su darbo kolegomis bendraujame tik darbe. Tikrai neturiu tokio draugo, kuriam galėčiau paskambinti naktį ištikus bėdai. Tokiu atveju paprastai skambinu broliui, tėvams. Metams bėgant draugų paprastai lieka vis mažiau arba visai jų nelieka, ir, manau, tai yra natūralu“.
Arnas (42 metų): „Užtenka turėti bent vieną gerą draugą, į kurį galėtum kreiptis pagalbos bet kuriuo paros metu, ir būtum pasiruošęs pats padėti. Tikiu tikra draugyste tarp vyrų. Su moterimis yra kiek sudėtingiau, tai, žiūrėk, kokią paslaptį išplepės, tai pradės ko nors pavydėti. Moterų draugių neturiu“.
Valdas (42 metų): „Draugystė labai svarbu. Gali turėti puikią šeimą, gražią žmoną, gerų vaikų, namą su trimis aukštais, solidžią sąskaitą banke, bet jei neturėsi galimybės pabūti su kitais, tokiais pačiais, kaip ir tu, vyriškai pasikalbėti, jausiesi vienišas. Vyrams reikalinga vyriška draugija bent jau retsykiais, nesuprantu, kodėl moterys pyksta dėl šio dalyko ir kodėl jos nesupranta“.
Valdemaras (68 metų): „Kuo vyresnis tampi, tuo labiau vertini žmogiškus jausmus, tame tarpe ir draugystę. Žmogaus bendravimas su žmogumi yra labai svarbus. Yra netgi posakis, kad svarbiausia žmogaus santykis su kitu žmogumi, o visa kita tėra tik technologijos. Niekaip negaliu suprasti tokio nūdienos reiškinio, kaip kad „internetiniai draugai“, kurių tu gyvai net nematei, tik susirašinėjai internetu. Juk už kompiuterio ekrano kaukės gali slėptis bet kas. Gyvo bendravimo niekas neatstos. Taip pat niekaip man nepavyksta suprasti bendravimo trumposiomis žinutėmis prasmės. Argi gali trumpąja žinute kažką pasakyti? Nebent tik pranešti trumpą informaciją. Klysta tie jaunuoliai, kurie mano, kad su draugu užtenka palaikyti ryšį tik susirašinėjant telefonu. Kas man yra draugystė? Draugystė – tai, kai jauti, kad gera būti su žmogumi, kad randi apie ką pasikalbėti, kad esi pasiruošęs draugui padėti ištikus bėdai ir žinai, kad to paties sulauksi ir iš draugo. Visiškai nesvarbus draugystei amžius, lytis, išsilavinimas. Draugystė – tai sielos giminystė. Bendrauji su žmogum ir jauti, kad judu esate panašūs, kad suprantate vienas kitą iš akies mirktelėjimo, šypsnio, atrodo. Kartais tu žinai, ką kitas pasakys, ir neapsirinki. Draugystėje be galo svarbu yra pasitikėjimas, be pasitikėjimo draugystė nėra įmanoma. Draugų būna visokių: darbo draugai (draugystė tarp kolegų), draugai, su kuriais sieja bendri interesai, sielos draugai (juos vadinu tikrais draugais). Yra draugų, su kuriais bendrauji kasdien, yra tokių draugų, su kuriais susitinki tik kartą per metus (pavyzdžiui, mano draugas, gyvenantis JAV, bet grįžęs į Lietuvą visada aplanko, kalbamės iki išnaktų). Net atstumas tikrai draugystei nekliudo. Taip pat žmogui labai svarbu jausti draugystę ir palaikymą su artimais žmonėmis, be abejo, ir žmona gali būti gera draugė, ir vaikai draugai. Reikia pastebėti, kad metams bėgant draugų lieka vis mažiau, tie, kurie liko draugais, drąsiai galima vadinti tikrais draugais, nes bėgantis laikas išgrynina tai, kas yra tikra. Na, o naujai užsimezgusi draugystė taip pat yra likimo siųsti graži dovana. Draugystėje taip pat svarbu, kad vienas iš kito žmogus turėtų ko pasimokyti“.
Moterys pasakojo
Agnė (18 metų): „Draugystė – tai bendravimas, draugavimas. Kai žmogus su tavim būna, neapkalba, neišduoda paslapčių, tada yra draugystė. Yra paprasta draugystė, pavyzdžiui, kai su kitomis merginomis kartą per savaitę susitinkame, einame į klubą, diskoteką, ir yra tikra draugystė. Tikra draugystė mane sieja su geriausia drauge Gaja. Aš jai papasakoju visas paslaptis, ji man irgi papasakoja. Net mama nežino, kad aš buvau slapta įsimylėjusi vieną berniuką, ir tas vaikinas nežino, ir kitos draugės nežino, kodėl aš tokia liūdna būdavau ir mama nesuprato, kodėl vaikščiojau kaip žemes pardavusi, bet vienintelė Gaja tai žinojo ir niekam neišdavė. Niekam niekam – visiškai niekam. Jeigu išduotų, nebegalėčiau jos vadinti geriausia drauge. Bet ji neišduos“.
Gaja (18 metų): „Tikra draugystė yra tada, kai kitas žmogus tave išklauso ir pats jam pasipasakoji ir nebijai, kad išduos“.
Ūla (19 metų): „Draugystė yra dalinimasis viskuo: mintimis, jausmais, paslaptimis, drabužiais, kosmetika. Kai kurios merginos dalijasi netgi vaikinais. Tas man nepriimtina, bet ir tai įrodo draugystė. Jokie bernai negali būti aukščiau mergaitiškos draugystės. Tik mergina merginą gali suprasti. Draugauju su vaikinu, bet iki galo atsiverti jam negaliu, yra kažkokia riba. Taip pat negaliu visiškai atvirai išsikalbėti su tėvais, nes ims pamokslauti, negaliu atvira būti ir su jaunesne sese, nes ji per maža, be to, viską iškalbės tėvams. Turiu keletą geriausių draugių, ir tarp mūsų nėra jokių paslapčių“.
Ugnė (23 metų): „Draugystė – tai bendravimas, kai su žmogum gera būti. Su geru draugu galima kartu net ir tylėti, vis tiek bus gera būti drauge, net tyla neslėgs. Būna žmonių, su kuriais būnant kartu reikia galvoti ką pasakyti, jei bus tyla, ims slėgti, tokio žmogaus negaliu laikyti draugu, nes su juo nėra gera“.
Dinara (27 metų): „Draugystė yra absoliutus žmogaus palaikymas ir kai jam gera, ir kai jam bloga. Turiu bendraamžį vaikiną, kuris yra mano geriausias draugas. Mes kartu su juo augome, mokėmės, bet taip ir likome tik draugai. Visi mus laikydavo pora, kai kas broliu ir seserimi. Juokaudama aš sakau, kad jis mano sūnus, o aš jo motina. Daug kas sakydavo, kad aš jam darau blogą įtaką, iš jo pusės draugų sulaukdavau priekaištų ir net draudimo bendrauti, bet mūsų draugystei nesumaišė jokios kliūtys, jokie pavojai, taip ir likome draugais“.
Saida (28 metų): „Turiu tik vieną bičiulę, tai mano geriausia draugė. Anksčiau, kol mokiausiu, turėjau daug draugių, paskui jos kažkur dingo. Taigi draugystė – kai draugas išlieka ir tada, kai pasibaigia bendra veikla, tarkim, mokslai“.
Lina (31 metų): „Kai ištekėjau ir gimė vaikai, draugystėms laiko neturiu. Mano geriausi draugai yra mano šeima“.
Dalia (42 metų): „Žiūrint apie kokią draugystę kalbama. Pavyzdžiui, man geras draugas yra vienas užsienietis, su kuriuo draugauju jau seniai. Kai turiu bėdų, aš jam skambinu, jis dažnai atvažiuoja, man ir mano vaikui duoda pinigų. Kadangi aš esu vieniša motina, man labai svarbu, kad jis rodytų mano vaikui vyrišką pavyzdį, kad mano sūnus turėtų su kuo vyriškai pasikalbėti ir neišaugtų visiškas mamyčiukas. Tas užsienietis labai svaigsta, kaip mane myli, aš irgi turbūt jį myliu, nes pripranti prie žmogaus ir tau gerai būti su žmogum arba negerai, jei gerai, tuomet tai ir yra draugystė. Ir tik draugystė, pavyzdžiui, aš jo savo vyru nepavadinčiau, nes mes nesame susirašę. Vadinasi mes esame tik draugai. Aš visada maniau, kad iki vestuvių poros draugauja, mano tėvas vartoja kitą žodį – „būna“. Man labai negražu, kai nesusituokusios poros vienas kitą pristato kaip savo vyrą/vaikiną, moterį/ merginą. Nes kol neįvyko vestuvės, čia visaip gali būti, ar išsiskirs ar ką, tokiu atveju geriau pavadinti tiesiog draugu. Taigi vyras ir moteris gali būti draugai. Na, o draugystė tarp dviejų moterų yra kitokia. Dviem draugėms svarbu, kad viena būtų vienokia, o kita kitokia, tada viena kitai gali duoti įvairius patarimus, o kita pasimokyti. Aš kaip draugė, manau, esu gera. Visada pamokau savo drauges, kaip reikia gyventi, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Jei tikra draugė esi, nebijok pamokyti kitos ir kaip su vyru sugyventi, ir kaip dirbti, ką galvoti ir kaip kalbėti, nes kartais iš šalies geriau matosi, dėl tokio elgesio daug kas gali supykti, bet tikras draugas visada priims tavo kritiką, visada pasimokys, atkreips dėmesį, padarys išvadas. Visi mes turime silpnybių, kartais ir paliežuvaujame, bet svarbu, kad nesužinotų tą, apie kurią liežuvaujama, nes tada draugystei galas ir tau pačiai gali būti „šakės“, nes moterys kerštingos. Reikia turėti nuo draugių ir paslapčių.
Pavyzdžiui, aš labai pavydėjau vienai draugei, bet nesugebėjau nuslėpti pavydo, todėl tą draugę praradau. Todėl manau, kad draugystėje kartais reikia mokėti atsiprašyti, net ir jautiesi teisus. Tuomet atsiprašyk už kitą, sakyk: „Atsiprašau už tave pačią, kad tu blogai pasijautei dėl mano elgesio ir užgaulių žodžių“. Kartais reikia duoti kvailesniam kelią, tą aš suprantu, nes daug gyvenimiškos patirties turiu, juk viena auginu vaiką. Dar ką noriu pasakyti dėl draugystės. Kaip jau minėjau vyras ir moteris save pristato kaip draugai, jeigu jie ruošiasi būti pora. O šiaip tik draugai turi būti tik tos pačios lyties, to paties amžiaus, to paties išsilavinimo. Kitaip draugystė bus netikra, kažkokia ne tokia. Man asmeniškai yra nesuvokiama, kaip jaunas vaikinas ir subrendusi moteris gali būti draugai, apie ką jie gali kalbėtis? Man tokie santykiai netgi kažkokie nenormalūs atrodo. Arba kokia draugystė gali būti tarp jaunos moters ir pagyvenusio vyro? Ne, ne, čia jau ne draugystė, čia galima įtarti slaptą romaną, bet kaip sakiau, reikia mokėti kartais liežuvį už dantų palaikyti, nes gali draugę prarasti. Jeigu jau nenulaikei liežuvio, tada atsiprašyk“.
Halina (52 metų): „Draugystė yra gražus bendravimas tarp žmonių, kai jiems yra apie ką pakalbėti, kai nepritrūksti žodžių, kai vienas kitam ateini į pagalbą bėdai ištikus. Turiu tiesiog draugių, jas juokaudama vadinu „padružkėmis“, tai tokios draugės, su kuriomis plepu telefonu, nueinu į restoraną. O tikros draugės yra tik kelios. Su jomis visada dalyvaudavome viena kitai svarbiuose įvykiuose, pavyzdžiui, vestuvėse, viena kitos vaikus krikštijome, švenčiame kartu šeimomis bendras šventes. Vyras ir moteris gali būti draugai tik tada, kai abu turi antras puses“.
Ona (62 metų): „Draugių turiu daug – iš jaunystės, iš mokslų, iš darbo. Jei draugystė tikra, ir baigus mokslus ar išėjus iš darbo bendraujame toliau. Turiu ir jaunų draugių, su jomis ypač malonu bendrauti, nes pasisemi jaunatviškumo, su jomis linksma, prajuokina, kai būna liūdna, įkvepia optimizmo sunkiais gyvenimo periodais. Vyresniosios draugės mėgsta pabambėti, pamokyti, todėl nuo jų kai ką turi slėpti, nes bijai, kad pasmerks, o su jaunomis moterimis yra kitaip. Ir parūkome kartu, ir gramą padarome, ir pasikeikiame, ir paliežuvaujame. Bet svarbiausia draugystėje yra pasitikėjimas“.
Ir kas gi paaiškėjo?
Taigi tiek vyrai, tiek moterys draugystę apibūdino kaip bendrą veiklą (bendras pramogas, bendrus mokslus ir bendrą darbą), bet draugu gali laikyti kolegą tik tada, kai bendravimas nenutrūksta bendriems reikalams pasibaigus. Draugystę tiek vyrai, tiek moterys apibūdino ir kaip bendrą laisvalaikio leidimą, bendras pramogas.
Vyrų draugystės sampratai labai svarbu pasitikėjimas, gebėjimas pastovėti už draugą, savitarpio pagalba, geros emocijos. Jauniems vyrams labai svarbu bendri interesai, o vyresniems – sielos giminystė. Vidutinio amžiaus vyrams yra itin svarbu pabūti grynai vyriškoje kompanijoje. Vyro ir moters draugyste be išlygų tiki vyresnio amžiaus vyrai, o jaunesni ir vidutinio amžiaus vyrai mano labai įvairiai, pageidautina, kad su moterimi juos sietų bendri interesai, tada draugystė įmanoma.
Geros emocijos kaip draugystės vertybė buvo įvardinta tik vyresnių moterų, jos tiki laiko patikrinta draugyste. Vidutinio amžiaus moterys nelabai tiki moteriška draugyste, viena respondentė pasakė, kad jos draugai yra tik šeima. Į draugystę vidutinio amžiaus moterys žiūri pragmatiškiau (viena respondentė – visiškai pragmatiškai), jos labiau orientuojasi į šeimą, o ne į draugus. Vidutinio amžiaus moterys didelę reikšmę teikia mandagiam bendravimui, pavyzdžiui, atsiprašinėjimams. Jaunos merginos ypač idealizuoja draugystę su „geriausiomis draugėmis“, jos viena nuo kitos stengiasi neturėti paslapčių ir supranta taip, kaip tikrą draugystę. Jaunoms merginoms svarbu dalijimasis. Jaunos moterys draugystę tarp vyro ir moters laiko galima, tuo tarpu vidutinio amžiaus moterys kategoriškai neigia draugystės tarp vyro ir moters galimybę. Vyresnės moterys šiuo klausimu liberalesnės, jos mano, kad vyras ir moteris gali būti draugai, tačiau pageidautina, kad jie turėtų antras puses.
Dar reikėtų paaiškinti, iš kurgi atėjo tie mitai, kad vyras ir moteris negali būti draugai ar tas mitas, kad negali būti moteriškos draugystės. Ogi iš XVII – XIX amžių. Kadangi vyrai ir moterys gyveno atskirą gyvenimą, jie beveik neturėdavo apie ką kalbėtis. Vyrai nesulaukė iš moterų draugystės, nes jie netikėjo, kad moterys sugeba draugauti taip kaip vyrai. Iki šių dienų yra išlikęs manymas, kad geriausias draugas vyrui gali būti tik kitas vyras, o moterys netgi tarpusavyje nesugeba nuoširdžiai bendrauti.
Tačiau tais laikais kaip tik ir įsigalėjo moterų draugystė. Jos ieškodavo draugių, rasdavo sielų ryšį poezijos ir filosofijos dėka. Tas sielų ryšys nė kiek nebuvo smerkiamas, priešingai – jis buvo laikomas tauriu ir prakilniu jausmu. Romantiškos moterų draugystės vyrai nelaikė grėsme, nes manė, jog viena moteris – gražus reginys, o dvi – dvigubai gražiau. Tačiau šioks toks pavojus buvo. Romantiškos draugės tapdavo viena kitai tuo, kuo tampa mylimieji. Jos ilgėdavosi viena kitos išsiskyrusios, svajodavo kartu gyventi ar bent jau mirti, jos kalbėdavosi apie jas dominančius dalykus, žavėdavosi ir drąsindavo viena kitą. Jos pavyduliaudavo kitoms moterims, taip pat ir vyrams. Aišku, dėl to atsirasdavo intrigų, pavydų, „pletkų“. Kitas dalykas – nuolat būnant moteriškoje kompanijoje, uždaroje teritorijoje, nori nenori rasdavosi visokiausių apkalbų. Todėl ir manoma, kad moteriška draugystė nėra nuoširdi.
