Namas su „gonkais“
Kaliningrado kazarma – ilgas vienaukštis namas su „gonkais“. Mums priklausė pusė namo, o kita pusė buvo negyvenama. Kol buvome „svistais“ į tą tuščią dalį mus „seniai“ vesdavo „auklėjamosioms procedūroms“.
Prie kazarmos išėjimo buvo stogelis, suolai, tokios tipiškos aukštaitiškos „gonkos“, už kelių žingsnių – pavėsinė, oficialus rūkomasis. Minėjau, kad tarnybos Kaliningrade pabaigoje turėjome „civilizaciją“, dušą su karštu vandeniu, tačiau tualetas buvo lauke ir gana toli, už kokio šimto metrų nuo kazarmos. Lauko tualeto privalumas tas, jog jo beveik nereikia prižiūrėti. Neprisimenu, kad net ir būdamas „svistas“ būčiau jį šveitęs – užpili chlorkalkių ir darbas baigtas. Esminiu lauko tualeto trūkumu buvo tai, kad pas mus nebelikus mūsų „senių“ niekas nesivargino iki jo vaikščioti... Todėl nutirpus sniegui rūkomajame ir „gonkose“ nebuvo galima išsėdėti, net kazarmoje jautėsi amoniako tvaikas. Aplink kazarmą sėjome chlorkalkes ir vieni kitus kontroliavome, kur kas sisioja.
Laukėm, kol mus paleis Vytautas Landsbergis
Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Aluksnės lietuviai dažniau ėmė rinktis grupėmis. Mus nuo to laiko vienijo ne tik kalba, bet ir manymas, kad esame kitokie nei visi likę kareiviai – mes neva jau esame „nelegalai“, svetimos valstybės piliečiai, kuriuos tuoj tuoj paleis į namus. Turbūt, buvo kalbų ir apie bėgimą iš dalinio, bet greičiau pasvarstymų lygmenyje. Man regis, kad bent jau sąžinė mūsų už tai, kad tarnaujam okupantams negraužė. Regis, atsakomybę už save buvome linkę permesti Vytautui Landsbergiui ir pykome ant jo, kad nesutvarko mūsų reikalų. V. Landsbergiui net naivų laišką parašėme, kad mūsų čia tiek ir tiek lietuvių ir jis turįs pasakyti Michailui Gorbačiovui, kad mus reikia paleisti namo. Nedelsiant!
Kaliningrado garnizone buvo daug lietuvių, su pažystamais lietuviais persimesdavau sakiniu kitu, tačiau nacionalinių klausimų su jais nesprendėme, į bendras „gegužines“ nesirinkome. Kiek buvom draugai, kiek priešai – reikėtų diskutuoti, tačiau paprastai kartu laiką leisdavom su savo eskadrilės, savojo šaukimo daugiataučiu dešimtuku. Šiame, dešimtuke be trijų lietuvių buvo dar ir Lietuvos lenkas. Stambus vyras, regis iš Eišiškių, absoliučiai nemokėjo lietuviškai, savęs su Lietuva ir lietuviais nesiejo, tačiau neatsimenu ir jo pasisakymų prieš Lietuvos nepriklausomybę. „Ėėė nesukam galvos dėl to kas nuo mūsų nepriklauso.“ – atrodo tokia filosofija vadovavomės politiniais klausimais. Tiesa, Saulius kartą parodė, kad kraujas – visgi yra ne vanduo... Su už mane gerokai stambesniu lenku žaidžiau nardais. Kažko nesuskaičiavome, kažko nepasidalinome. Kaip tokiais atvejais dera – pradžioje keikėmės, paskui stumdėmės, galų gale pradėjom muštis. Iš kažkur atsiradęs Saulius, nesiaiškinęs tvojo lenkui, gal net jį „išjungė“... Paskui jo klausiau kodėl taip keistai šališkai ir nepasiaiškinęs kas kaltas smogė lenkui. Mat Saulius greičiau buvęs lenko, o ne mano draugas. „Nežinau. Nesuprantu.“ – pečiais gūžčiojo Saulius. Nors velnias, žino, kada kokie impulsai suveikia ir gal čia tas tautiškumas neturėjo jokios reikšmės. Gal paprasčiausiai jis silpnesnį užstojo.
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
Seržantas išrikiavęs kareivius jiems aiškina, kad vanduo užverda 90 laipsnių temperatūroje.
– Jūs neteisus. Vanduo užverda 100 laipsnių temperatūroje, – seržantui drįsta paprieštarauti, matyt, koks iš aukštosios išmestas kareivis.
– Ypatingai kvailiems kartoju: vandens virimo temperatūra – 90 laipsnių!
– Na, kad ne. 100, – toliau ginčijasi atkaklus kareivis.
– Trys budėjimai be eilės! – supyksta seržantas.
Po poros dienų, prie tualetus plaunančio kareivio priėjęs seržantas, jam pliaukšteli per petį:
-Nepyk, brolau. Su stačiu kampu supainiojau...
Iš „Atgimimo“ tekstų (Eldoradas Butrimas, „Vasara kaukši kareiviškais batais“; 1991 02 06):
„Pati konfliktiškiausia situacija Šiauliuose. Kaip papasakojo miesto meras K. Šavinis, buvę kariai „afganistaniečiai“ jau visą mėnesį laiko užgrobę dviejuose namuose 27 butus. 6 butai – iš kariškių fondo. Mero nuomone, jei ne geri santykiai su kariškiais, kiltų rimtas konfliktas. Anot mero, „Panorama“ neteisingai informavo, kad policija patruliuos kartu su kariškiais. Šiaulių policija tiktai tarėsi kaip išvengti konfliktų su jais. Anskčiau mieste budėjo 4 patrulių grupės. Dabar pora daugiau. Pažadėta, kad kariai bus neginkluoti, kad apie incidentus jie informuos policiją. „Afganai“, nesulaukę Respublikos prokuroro A. Paulausko užtarimo kreipėsi į „maskvietį“ Petrauską. Vietiniai komunistai juos taip pat, atrodo, palaiko. „Afganistaniečiai“ yra pirmumo eilėje butams gauti, aiškiname jiems: jūsų privilegijos paremtos įstatymu, negalima ignoruoti kitų poreikių. Į kalbas nesileidžia, užgaulioja. Jėgos naudoti kol kas nesiryžtame. Nors keleto iš jų gyvenimo sąlygos tikrai ne kokios, tačiau tokiu sudėtingu Lietuvai metu taip destruktyviai veikti geravaliai žmonės neturėtų.“
Progų pasimušti buvo
Na atrodytų, jog kaip doras kareivis, turėčiau prisiminti kaip vienas šešis priešus paklojau, bet atsimenu, tik kažkokius kuriozus, kur pats šiek tiek buvau pamušėtas arba muštynių išvengiau. Kartą absurdiškai sukonfliktavau su gruzinu virėju iš vairuotojų bataliono. Stūmiau savo padėklą per valgyklinės linijos geležis ir iš vyrėjo gavęs savo košės porciją nustebau, kad ji tokia maža. Pastūmiau dubenį atgal: „tau ką gaila košės?“. Gruzinas trenkė samti į katilą ir ėmė rėkti: „Davai išeinam pasišnekėt“. Šnekėtis, žinoma, galima... Problema, kad virėjas gruzinas kokių dviejų metrų ir kokio 140 kilogramų (prieš mano 172 cm ir 72 kg.). Geras pašnekovas! „Gal tu blia durnas, tavęs ir iš automato nenušausi.“ – ėmiau rėkti ir aš. Bet, teko eiti su juo „muštis“. Gruzinui mane pakvietus į „dvikovą“ nebebuvo kur trauktis, o man nebuvo kur dingti… Mūsų pokalbį matė šimtai valgykloje sėdėjusių garnizno kareivių. Mudviem bekeliaujant į atokesnę vietą gruzinas ėmė guostis, kad visi jį nervuoja. „Mane išjungęs – didvyriu nebūsi.“ – aiškiai demonstravau, kad ir akiniai, ir žandikauliai man yra reikalingi. Kartu su juo parūkėm, abu grįžom į valgyklą. Jis man prikrovė trigubą porciją košės… „Nenorėčiau jūsų įskaudinti. Labai jūsų atsiprašau, ar jūs esatę užtikrintas, kad kruopų vienetų skaičius, jūsų maloniai įdėtas į mano dudebenį atitinka karinio statuto nustatytą kruopų skaičiau minimumą.“ – per kitus pietus paklausiau virėjo gruzino. Nuo to laiko jis žvengdamas košės į mano bliūdą kraudavo tiek kiek jos telpa… Žodžiu iš konflikto išėjo atrakcija… Antra šitos atrakcijos dalis – košė nebuvo deficitas, paprastai ji buvo neskani ir visiems jos užteko… Žodžiu konflikto objekto iš esmės kaip ir nebuvo.
Čečėnai stengėsi būti matomi
Kaliningrade tarpusavyje „broliavosi“ skirtingų dalinių azerbaidžaniečiai, armėnai, uzbekai ir čečenai. Buvo aišku, kad jie visi bepročiai, geriau reikalų su jais neturėti, tačiau dėl azerbaidžaniečių ir armenų jautėmės saugūs – šie linkę muštis vieni prieš kitus, todėl visiems kitiems jie nebuvo didžiai grėsmingi. O uzbekai drąsūs būdavo jei tik esi visai vienas. Jei grupėje bent du asmenys – azijiečiai, net ir būdami penkiese greičiau būdavo gynybinėse pozicijose. Jie veikė, turbūt vadovaudamiesi tais pačiais principais, kaip ir meškos – sako šleivakojės keliautojų nepuola jei grupėje yra bent trys asmenys.
Gal ir mitologizuoju, bet mano matyti Kaliningrado čečėnai, tokie kaip dabartiniuose rusų propogandiniuose filmuose. Į garnizono valgyklą kažkuri jų dalis atžygiuodavo rikiuotėje, kiti tautiečiai, pastarųjų laukdavo. Atžygiavusieji čečėnai puldavo glėbesčiuotis su laukusiais, buvo garsiai rėkiama, aidėjo žvengimas. Džiaugsmo ir emocijų tiek, lyg tie žmonės yra nesimatę dešimtmečiais. Ir taip tris kartus per dieną... Čečėnai glėbesčiuodavosi ir su kai kuriais, jų ypač gerbiamais svetimtaučiais Tai pastarieji ilgainiui ėmė vėlintis į valgyklą, palaukdami kol čečėnai pavalgys.
Savo išskirtinumą čečėnai demonstravo ir aprangos stiliumi, ir vaikščiojimo maniera. Jie tiesiog privalėjo rengtis, jog matytųsi, kad nusišvilpt ant statuto – kepurė ant ausies, visos sagos atsegtos, diržas ant peties užmestas... Minėjau, kad mūsų eskadrilėje kariuomenės statutas buvo visiškas formalumas, bet kituose garnizono daliniuose drausmė buvo griežtesnė. Matyt, ne geležinė drausmė buvusi ir ten, tačiau buvo kažkas panašaus į kariuomenę. O prie valgyklos susitikdavome visi ir tie, kas tarnauja daugmaž „normaliuose“ daliniuose ir mes „valkatos“ iš eskadrilės... Bet mūsiškiai į valgyklą atbėgę kojas basnirčia įsikišę į šlepetes ir neužsimetę švarko, dairėsi ar nesimato kokio karininko iš vairuotojų dalinių ir sušveitę savo košę per pievą lėkė „namo“. O aprangos „kodą“ pažeidžiantys čečėnai dairėsi ar visi jų kietumą mato.
Beje, valgykloje budėję karininkai su juodais ir mėlynais antpečiais, stengėsi demonstruoti kas yra jų žmonės. Nors „juodieji“ (juodų antpečių savininkus ir kareivius, ir karininkus vadinome „mazuta“) ir saviškius netinkamai apsirėdžiusius bardavo, bet mūsiškiai išskirtinai kabinėjosi tik prie „mazutos“ kareivių. Žiūrėk pro lakūną praeina keli kaip pakliūva apsirengę kareiviai iš aviacijos ir jis visai nekreipia į juos dėmesio, o prie kokio vargšo vairuotojo prisikabina dėl neužsegtos sagos ir nurodo jam pastovėti bent penkiolika minučių, apmąstyti savo padarytas klaidas prieš valgį ir jų niekada nekartoti.
Čečėnai vaikščioti stengėsi kitaip nei visi normalūs žmonės: vilko kojas, bandė „išmesti rėmą“, lingavo... Jau dėl to jie susibūrę tarpusavyje, atrodė kaip grupė invalidų.
Tautiečių bendravimas tarpusavyje, buvimas būryje suteikia saugumo, ramybės. Čečėnai lyg ir nekėlė išskirtinės agresijos, tačiau viską ką jie darė, regis buvo skirta tam, kad visi juos matytų. Šiaip jau kareiviai nori, kad niekas jų nepastebėtų ir nekvaršintų galvos.
Apie Kaliningrado čečėnų žygdarbius žinių neturėjome. Tiesa, mano minėtas gruzinas virėjas ilgą laiką buvo smarkiai sutinęs. Kažkas paleido gandą, kad jį sumušė čečėnai. Gandas įtvirtino čečėnų, kaip narsių bepročių įvaizdį, nors galbūt jie monstrą gruziną mušė dvidešimtyje ir dar lazdomis...
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Aš pas jus perėjau iš pėstininkų, o ten juk kvailių nelaiko.“
Iš kur atsiranda dulkės ir jaunesnieji leitenantai
Karinės mokyklos absolventai gaudavo leitenanto laipsnį, tačiau oficialioje laipsnių lentelėje egzistavo ir jaunesniojo leitenanto rangas. Iš kur atsirasdavo jaunesnieji leitenantai, tokia pat mistika, kaip ir senam juokelyje apie neaišku kur dingstančius pinigus bei nežinia iš kur atsirandančias dulkes. Kažkas iš karininkų, turbūt juokaudamas aiškino, kad formalus jaunesniojo leitenanto laipsnis paliktas dėl to, kad vyresnybė turėtų galimybę nubausti leitenantus. Nes jei leitenantas būtų žemiausias laipsnis, neliktų galimybės jam taikyti populiariausios karinės bausmės – žvaigždės nuo antpečių nusegimo. Ir iš tiesių, esu matęs realių jaunesniųjų leitenantų, tiesa, klausti kaip jie tokiais tapo – nedrįsau.
Kaliningrade mūsų kazarmoje dažnai trindavosi žmogus su karininko uniforma ir jaunesniojo seržanto antpečiais. Vyriokas po kariuomenės neįstojo į karinę mokyklą, dirbti tingėjo todėl įsidarbino kariuomenėje. Kaip krokodilas Gena kasryt eidavo į zoologijos sodą dirbti krokodilu taip mūsų seržantas, kas rytą ateidavo į kariuomenę dirbti seržantu. Darbo kur reikia nors šiokios tokios kvalifikacijos, jam karininkai duoti negalėjo (galbūt nenorėjo), o dirbti kareiviškus darbus kai dėvi karininko uniformą irgi ne lygis. Štabe, kur karininkai geria arbatą ar kažkokį kitą gėrimą šitas seržantas taip pat buvo nepageidaujamas. Todėl jis pusmetį prasitrynė mūsų kazarmoje, ir telefonu atsiliepdavo, apsimesdamas budinčiuoju...
Atrodytų Kaliningrade buvo visiška betvarkė, tačiau, matyt visiems buvo aišku kurioje vietoje demokratija baigiasi. Niekas iš kareivių nebuvo paimtas šiaip sau pasiskraidyti sraigtasparniais – šie juk nuolat skraidė, negi gaila vaikus pavėžinti... Kareiviams, šiukštu nebuvo galima kišti nosies į sraigtasparnių vidų, net be reikalo prie šių aparatų artintis buvo nerekomenduojama. Jokių darbų susijusių su sraigtasparnių technine priežiūra neatlikome, žodžiu neprašė koks praporščikas, kokio rato atsukti. Kitaip tariant, visiems buvo aišku, jog sraigtasparniai ne durnių (t. y. šauktinių) reikalas ir mes šią neteisybę be širdies skausmo toleravome.
Iš laiško seseriai (1990 10 21):
„Visą savaitę mūsų garnizone dirbo komisija. Pasikeitė mūsų vadovybė. Sako, kad priklausom dabar kažkokiai pėstininkų gvardijai. Prasidėjo patikrinimai. Dėl šitų patikrinimų dirbom nuo tamsos iki tamsos, tvarkėm teritoriją, grėbėm lapus, pjovėm žolę (!). Ta teritorija gal jau keli penkmečiai niekas neužsiėmė. /.../Tiesa, dar. Gavau nuo lietuvio, „aluksniečio“ laišką. Tai tas pateko į Kurilų salas, dar porą mūsiškių gyvena ir dirba Prano Juozapo žemėje. Romantika, egzotika.../.../Nesirašo. Niekaip žodžių į sakinius nesudėlioju (paskaitę matysit, kad ir raidės į žodžius nesusideda). „
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Visai neturiu laiko todėl kalbėsiu negalvodamas.“
„Savo nuomonę aš žinoma turiu, bet su ja kategoriškai nesutinku.“
„Pirties klausimą išsprendžiau. Pirties – nebus.“
„Ką su štatyvu darai? O jei tau visas tris kojas taip iškėtus?“
