Po poros valandų važiavimo šia mįslinga teritorija pasiekiame Gvatemalos sieną. Meksikos pasienietis greitai įkala spaudą į pasą ir nieko neklausęs atiduoda dokumentus. Džiūgaujame, nes girdėjome, kad, priklausomai nuo pasieniečio nuotaikos, jis gali paprašyti keliasdešimties dolerių „išvykimo mokesčio“. Mums pasiseka.

Eidami link Gvatemalos pasienio posto išgirstame šūvius. Daug šūvių. Šaudoma ilgomis serijomis. Na štai, pamanome, ištrūkome iš sapatistų zonos, patekome velnias žino kur. Jeigu jau pasienyje šaudoma, tai kas bus toliau?

O toliau nebuvo nieko. Nes priėję arčiau pamatėme, kad šaudė… fejerverkai. Jau vėliau įsitikinome, kad tai mėgstamas gvatemaliečių užsiėmimas.

Kitokie pasauliai turistams, ir saviems

Pirmasis mūsų tikslas šioje šalyje – Flores sala Peteno ežere. Čia mes apsistosime. Užsisakėme neblogą ir nepigų viešbutį. Mat čia švęsime Kalėdas ir kartu žmonos gimtadienį. Ta proga leisime sau išlaidauti. Turistinis autobusiukas mus atveža į Flores, o pasitikęs turizmo agentūros darbuotojas šoka viliotinį, bandydamas įsiūlyti savo paslaugas. Tačiau autobuse – vien kupriniautojai, o jie – labai savarankiška kasta, neduodanti uždirbti agentūroms.

Įsikuriame jaukiame viešbutėlyje ant ežero kranto. Balkone ragaudami vietinį alų akimis lydime daugybę laivelių, kurie čia atstoja vandens taksi. Flores yra sala, tačiau ji turi tiltą su žemynu. Iki jo – vos pora šimtų metrų. Tačiau sala yra visiškai kitas pasaulis. Čia gražūs namai, gražūs restoranai, gražūs žmonės. Už poros šimtų metrų ant kranto – skurdas ir nešvara.

Kitą rytą turime tikslą aplankyti Tikalį – senovinį miestą, esantį už keliasdešimties kilometrų. Į jį galima važiuoti su turizmo agentūra arba rinktis savarankišką kelionę vietiniu autobusu. Pastarasis variantas mus labiau vilioja – važiuosime su vietiniais žmonėmis ir mokėsime kelis kartus pigiau.

Autobusų stotyje randame reikiamą transportą, su juo judame į Tikalį. Autobusas dažnai stoja – vienus išleidžia, kitus paima. Bet mes turime laiko. Prie įvažiavimo į Tikalio parką mums liepia išlipti ir kioskelyje nusipirkti parko bilietą. Jis kainuoja gal dvidešimt dolerių, tačiau burbuliuojame, kad eilėje prie vieno kasos langelio turime stovėti gerą pusvalandį.

Dinozaurų garsai

Tikalis atperka visus nepatogumus. Tai buvo viena įspūdingiausių vietų per visą dviejų mėnesių kelionę po Centrinę Ameriką. Tikalis – senovinė majų gyvenvietė, majų sostinė, dominavusi regione 200–900 metais. Nors pirmosios piramidės buvo pastatytos IV amžiuje prieš Kristų. Tai, kas liko iš garsaus miesto, yra tik keliasdešimt piramidžių ir kitokių pastatų. Visi jie yra džiunglėse, kalvotoje vietovėje. Piramidės kyšo virš medžių, tik užlipęs ant vienos jų, gali pamatyti kitas.

Vaikščiodamas nuo vieno pastato iki kito stebi gyvūnus. Viename parko gale išgirdome siaubingą garsą, lyg iš filmų apie dinozaurus. Nežinomi gyviai maurojo labai labai garsiai ir grėsmingai, rodės, kad tokį garsą gali skleisti tik dinozaurai. Priėję arčiau išvydome grupę žmonių, užvertusių galvas aukštyn ir žvelgiančių į medžius. Ėmėme kvatotis, nes paaiškėjo, kad tą agresyvų garsą skleidžia… nedidelės beždžionės.

Nors nesu labai jautrus visokiems „vaibams“, „fluidams“ ir kitokioms pranašų pramanytoms modernioms emocijoms, tačiau turiu pripažinti, kad ta gyvenvietė buvo „vaauu“ ir „kažkas tokio“. Gamtos ir senųjų šventyklų derinys sukūrė puikią aurą, kuri vertė pamąstyti apie būties trapumą, apie laikinus ir labai ilgaamžius projektus. Apie majus, apie galingos civilizacijos tragišką išnykimą. Apie tai, kad tai buvo ir labai seniai, ir labai neseniai, jeigu prisiminsime, kad pirmieji žmonės žeme vaikščiojo prieš milijonus metų.

Tikalyje praleidę gerą pusdienį, grįžtame į Flores. Kitą dieną mūsų laukia kelionė tolyn. Vietinė turizmo agentūra siūlo aplankyti tik už 100 kilometrų esantį Belizą, tačiau, prisiskaitę keliautojų komentarų, peržiūrėję daugybę vaizdo klipų, „skipiname“ šią šalį, nes gauta informacija mūsų nesuintrigavo.

Vietoj Belizo renkamės kitas puikias Gvatemalos vietas. Vakare sėdame į autobusą, kuris mus nuveš į Gvatemalos miestą. Daugelyje Centrinės Amerikos šalių ir pati šalis, ir sostinė vadinamos tuo pačiu vardu – valstybė Meksika ir Meksiko miestas, Panama ir Panamos miestas, taip pat yra du Belizai ir du Salvadorai.

Bilietas autobusu kainuoja 30 dolerių – tai kaina už 400 kilometrų kelionę, į kurią leidžiamės naktiniu autobusu. Prie autobuso durų mus pasitinka kontrolierius, kuris patikrina į saloną nešamus krepšius. Krepšyje radęs skardinę alaus, ją konfiskuoja, neleisdamas net pasidėti į krovinių skyrių. Ir kitose šalyse vėliau patyrėme tokių „pažeminimų“.

Per naktį autobusu dardame ne pačiais lygiausiais keliais ir 4-ą ryto išlipame Gvatemalos miesto autobusų stotyje. Pastatas didelis, ankstyvą rytą jame jau didelis sambrūzdis. Miestas yra gana pavojingas, tad budriai saugome savo krepšius. Gvatemalos mieste mes nesustojame, važiuosime į gražų Antigvos miestelį, esantį už keliasdešimties kilometrų. Tačiau iš šios stoties autobusai į Antigvą nevažiuoja, reikia važiuoti į kitą autobusų stotį. Arba naudotis taksi paslaugomis. Akimirksniu susiburia kelių tarptautinių kupriniautojų grupelė, pasisamdome taksi ir jau po valandėlės išlipame Antigvoje.

Ankstaus ryto saulė nušviečia labai gražų kolonijinį miestą – vienaaukštės architektūros senamiestį ir šalia esančius du vulkanus – vaizdas, kuris įstringa ilgam. Apsistojame jaukiame, tačiau labai nepigiame viešbutėlyje. Kalėdinis laikotarpis – ne pats geriausias laikas keliauti, nes turistų čia daug, kainos pakeltos.

Mūsų tikslai du – pasimėgauti senamiesčiu ir užlipti į Pakajos ugnikalnį. Pirmąjį planą įgyvendiname su kaupu – ragaujame kavinių ir gatvės maistą, testuojame vietinį alų, vaisius. Viskas skanu ir gerai. Šaukštą deguto palieka tik gatvės maistą ruošiančios šeimininkės, akivaizdžiai nemėgstančios „gringų“. Pastaruoju vardu vadinami visi baltaodžiai. Kartais išgirstame paniekinamai tariamą šį žodį ir suprantame, kad tai ne iš meilės mums. Kadaise šis žodis buvo taikomas amerikiečiams, o kadangi mūsų odos spalva vienoda, tai pritaikomas ir mums.

Stovėdami eilėje prie gatvės maisto, mes jo ilgai negauname, nes moterys aptarnauja be eilės lendančius saviškius, o mūsų akivaizdžiai nepastebi. Taigi joms skirtus kelis dolerius mes nešame į kavinę, kurios šeimininkas mielai juos priima, mainais pasiūlydamas skanų maistą. Aišku, apkalbame ir moterytes, kurios nemėgsta turistų, į jų miestelį atvežančių daug pinigų.

Kelionė į Pakajos ugnikalnį autobusu trunka valandą. Autobusėlis mus užveža į 1500 metrų aukštyje esantį kaimelį. Toliau teks lipti patiems. Per valandėlę įkopiame į 2000 metrų aukštį ir gėrimės ugnikalnio alsavimu. Jis pūškuoja, riaumoja, griaudžia, leidžia įvairius grėsmingus garsus, spjaudosi akmenimis ir leidžia dūmus. Gražu, įspūdinga ir gal ne visai jauku, kai pagalvoji: „O kas, jeigu ims ir staiga išspjaus gerą lavos porciją – ar spėsime pabėgti?“ Tačiau vietiniai nuramina, kad mokslininkai puikiai jaučia ugnikalnio pulsą ir iš anksto numato išsiveržimus. Grįžę namo sužinome, kad netrukus po mūsų vizito Pakajos ugnikalnis buvo išsiveržęs. Pora lavos liežuvių nutekėjo 300 metrų ugnikalnio šlaitais.

Iš viso šioje šalyje yra 37 ugnikalniai, 3 iš jų aktyvūs. Šalis gyvena tarp vandenų, o viduryje rusena amžina ugnis – ugnikalniai. Kaip žinia, Gvatemalos pakrantes skalauja du vandenynai – Ramusis ir Atlanto. Pastarojo pakrantę dengia džiunglių juosta, tik retose vietose ji prieinama ar privažiuojama.

Visi turistiniai objektai, kurortai yra Ramiojo vandenyno pakrantėje. Taip pat Gvatemala garsi savo ežerais. Čia yra 20 didelių ežerų. Jie tikrai gerokai didesni už mūsų Dusią ar Sartus.

Vienas didžiausių yra Atitlano ežeras, kurį mes ir nutarėme aplankyti. Šio ežero plotas 130 kvadratinių kilometrų, jo gylis siekia 340 metrų. Be to, šis ežeras yra pripažintas vienu gražiausių pasaulio ežerų. Galbūt dėl to, kad jo pakrantėse stūkso trys ugnikalniai.

Už 50 kilometrų nuo Antigvos miesto esantį ežerą autobusu pasiekėme per 3 valandas, nes keliai aplink ežerą labai labai vingiuoti. Keliuose čia daugybė 180 laipsnių posūkių, autobusai juos įveikia vos judėdami pirma pavara.

Atvykę čia apsigyvenome San Marcos miestelyje. Autobusai iki pat jo nevažiuoja, nes kelias yra reto bjaurumo. Kadaise jis buvo padengtas asfaltu, tačiau laikas dangą visiškai suardė, tad dabar tik motoroleriai ir „tuktukai“ manevruoja tarp daugybės didelių duobių. Tad miestelis savotiškai izoliuotas. Gal dėl to čia mėgsta gyventi turistinių miestų nemėgstantys kupriniautojai, hipiai, jogos ir įvairių meditacijų gerbėjai.

Miesteliuke yra viena gatvelė, greičiau takas, aplink kurį išsidėstę maži restoranėliai ir svečių namai. Šiame miestelyje sutikome Naujuosius, 2020 metus. Tai nebuvo tradicinė šventė mums, lietuviams. Atrodė, kad naktinėse miestelio gatvėse esame tik dviese. Išėję supratome, kad visi jogai, hipiai ir veganai, parūkę „žolytės“, seniai užmigo.

Kelionė laivais

Kitą dieną nutarėme laivais apiplaukti aplink ežerą. Iš šio miestelio laivu galima patekti į bet kurį kitą, vieną iš dešimties miestelių, gulinčių ežero pakrantėje. Šarmingiausias jų bene San Pedro su nediduku senamiesčiu, daug jaukių užeigėlių.

Kiekvienas miestelis turi vieną prieplauką, o didesni – ir kelias. Laivai zuja nuolat. Tačiau nė vienoje prieplaukoje nemačiau jokio tvarkaraščio. Kada ir kur jie plaukia, gali sužinoti tik pačioje prieplaukoje. Kai atvyksta laivas, iššoka kapitono padėjėjas ir ima šaukti uosto pavadinimą, į kurį laivas ketina plaukti. Apie tai, kada laivas keliaus atgal, gali sužinoti tik paklausęs komandos. Nors jie visi nekalba angliškai, tačiau puikiai supranta tradicinius klausimus. Kelionė tarp miestelių kainuoja 2–3 dolerius.

Gyvendami pakrantėje nuolat girdėjome sprogimus. Vietiniai gyventojai linksminosi sprogdindami savadarbius užtaisus. Tai buvo ne fejerverkai, o elementarūs sprogmenys – garso daug, lyg mina būtų sprogusi, o vaizdo jokio, tik dūmelis pakyla iš tos vietos. Kad sprogdinimai – mėgstamas gvatemaliečių užsiėmimas, įsitikinome ir būdami Antigvoje. Čia, centrinėje miesto aikštėje, per dūmus nieko nesimatė, gyventojai Kalėdas šventė sprogdindami tūkstančius fejerverkų.

„Čikenbusai“

Gvatemaloje susipažinome ir su vietiniu transportu – važiavome vadinamaisiais „čikenbusais“, t. y. autobusais, kurie dar neseniai vežiojo moksleivius Amerikoje. „Ištarnavę“ vaikams nustatytą amžių, jie buvo parduoti Centrinės Amerikos šalims.

Susiruošę iš Antigvos keliauti Nikaragvos link, išėjome pėsti iš viešbučio ir vedami GPS pasiekėme stotį, tiksliau, vietą, kur pagal „google maps“ turėjo būti stotis. Atėję į vietą išvydome daug stovinčių „čikenbusų“. Vairuotojai juos meiliai valė. Tačiau nebuvo jokio pastato, kuriame būtų stotis, bilietų kasos. Tada paklausėme vaikščiojančių policininkų, kur yra autobusų stotis. Iš jų ispaniškos tirados supratome, kad reikia eiti pora kvartalų dešinėn. Kai nuėjome pora kvartalų dešinėn, to paties paklausėme kitų policininkų. Jie pasakė: pora kvartalų kairėn. Galiausiai paklausėme sustojusio autobuso vairuotojo. Šis parodė į gatvės sankryžą ir švilptelėjo lakstančiam vaikinui. Šis pasakė: „Gvatemala? Aqui!“ Tai reiškė, kad toje niekuo neišsiskiriančioje sankryžoje mums reikia laukti autobuso. Ir tikrai, netrukus vaikinas kaip pasiutęs ėmė šaukti: „Gvatemala, Gvatemala, Gvatemala!“

Prie mūsų sustojo „čikenbusas“, į kurį įlipome labai nenoriai. Nenoriai, nes autobusas atrodė jau perkrautas, nesupratau, kur jame gali rasti vietos du žmonės su kuprinėmis. Tai buvo pirmoji kelionė „čikenbusu“ – patirtis, kurios neužmiršime, beveik nemokama atrakcija, kurią reikia išmėginti kiekvienam turistui.

Autobuso didelis amerikietiškas „Ford“ variklis garsiai kriokė. Kondicionierių atstojo visi atidaryti langai. Autobuse buvo bene trys dešimtys sėdynių eilių abiejose pusėse. Kadangi ši transporto priemonė praėjusiame savo gyvenime buvo mokyklinis autobusas, sėdynės buvo siauros ir labiau tiko vaikams, nei suaugusiesiems.

Tačiau gana smulkūs Gvatemalos gyventojai sugebėjo sėdėti po šešis ant dviejų sėdynių. Du kraštiniai keleiviai sėdi apynormaliai, viduriniai – bene pusę užpakalio, o pusė jo kybo viduryje, tačiau jie susiremia pečiais ir taip važiuoja. Negana to, per vidurį autobuso dar laksto ne visiškai plonas autobuso konduktorius. Autobusas turi dvejas duris – priekyje šalia vairuotojo ir pačiame gale, kur kitokiame autobuse paprastai būna bagažinės durys. Dalį kelionės mes stovėjome kažkur per vidurį – tarp šešių sėdinčių žmonių ir lakstančio konduktoriaus, kuris išlipęs dar spėdavo surėkti: „Gvatemala, Gvatemala!“ Vairuotojas vairavo klausydamasis garsiai grojančios vietinės muzikos. Jis mus išleido kažkur viduryje niekur, kažkokioje gatvėje, ištardamas vienintelį žinomą anglišką žodį „finiš“. Čia nesimatė jokios autobusų stoties, o pats rajonas atrodė gana grėsmingai. Laimei, netrukus privažiavo taksi automobilis, kuris nuvežė į autobusų stotį, kur mūsų laukė autobusas į Salvadoro miestą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)