Tvarką darė Bardakas
Duchus ir svistus net, sakyčiau, savotiškai branginome, nes jų visada buvo mažiau nei kartu su manim pašauktų kareivių.1991-ųjų pavasarį, pamenu, atvežė kelis latvius. Tie po kelių dienų pabėgo... Dar buvo duchas uzbekas; gavęs pirmą kartą per kepenis, krito lyg negyvas. Įtarėm, kad taip jis nusprendė apsiginti nuo mušimo, tačiau nervus patampė. Kai pragulėjo kelias dienas paslikas, buvo mušamas ypač delikačiai.
Man pačiam dabar skamba kaip anekdotas, net galvojau, kad gal kur filme mačiau ir savo patirčiai svetimas idėjas prisiskyriau, bet tikrai eskadrilėje kažkuriuo metu atsirado jaunas kareivis, pavarde Bardakas, kuris dirbo už dešimt. Šis mažiukas rusas, atrodytų, buvo išprotėjęs darboholikas, kuris keturiolika valandų šlavęs ir plovęs vakare dar galėjo paklausti senių: „Gal kam kelnes išplauti?“ Bardakas nepaprastu savo darbštumu ir idealiu charakteriu pelnė visuotinę pagarbą. Žinoma, jam padėjo ir pavardė. „Atėjo Bardakas ir nebėr bardako“ – buvo mėgstamas kalambūras. Nemanau, kad Bardaką kas nors iš senių mušė ar skriaudė.
Gana dažnai iš garnizono valgyklos į kazarmą parsinešdavome kalną kaulų, juos gal dėdavo į sriubą, o paskui išgriebdavo. Tad dažnai kazarmos prausykloje stovėdavo dubuo su nugraužtais kaulais, šiukšlių konteinerių buvo tik prie garnizono valgyklos ir, žinoma, kol akiratyje nesimatė jaunų kareivių, niekas iš senių neturėjo net minčių nešti kaulų į konteinerį. Tačiau jei jaunimas būdavo kazarmoje ir nepastebėdavo nugraužtų kaulų, jiems grėsė dideli nemalonumai. Mūsų tarnybai baigiantis, prausykloje buvo sumontuotas boileris ir prijungta dušo žarna, dušo kabinos nebuvo, tačiau praustis jau buvo įmanoma gana civilizuotai. Maudantis labai plonam ir gana aršiam kartu su manim pašauktam seniui užsipuoliau svistą, kad prausykloje mėtosi kaulai. „Tai kad nėra“, – grįžęs raportavo. Sakau: „Tu aklas ar durnas? O gal šiaip į galvą nori?“ Vaikis nuėjo dar kartą į prausyklą, paskui dar kelis kareivius kartu nusivedė pasižiūrėti. Svistai varstydami duris ir slankiodami aplink besiprausiantį senį jį tiek „užkniso“, kad tas nuogas ir muiluotas juos nusivijo į kazarmą. „Gerai. Galit atsipalaiduoti – kaulai patys iš prausyklos pabėgo“, – tėviškai nuraminau išsigandusius svistus.
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Liežuvis kareiviui reikalingas tik laiškams užklijuoti.“
Pramogos...
Kol buvome svistai, neištarnavę metų, neturėjome teisės į pramogas. Nors, kita vertus, „negauti į galvą“ taip pat buvo pramoga...
Iš esmės kariuomenė, manau, labai gerai atskleidžia žmogaus poreikius ir prioritetus. Alūksnėje svajojome tik pavalgyti ir pamiegoti, Panevėžyje, kai netrūko nei miego, nei maisto, jau ieškojome pramogų, Kaliningrade tarnybos pradžioje svarbiausia buvo neužkliūti seniams, o antrus metus – kaip nors „užmušti“ laiką. Ir „užmušinėjome“, kaip tik išmanėme.
Kai mūsų Kaliningrado seniai iškeliavo namo, pirmas savaites mėgavomės laisve. Laisvė miegoti bet kuriuo paros metu, laisvė ramiai būti, laisvė žiūrėti televizorių. O paskui pradėjome ieškoti įvairesnių laisvalaikio praleidimo formų. Laisvalaikį leidome labai kultūringai: sportas, menas, pasėdėjimai kultūringose kompanijose.
Eskadrilėje buvome trys kartu pašaukti lietuviai – 207 cm ūgio žemaitis, vadintas, žinoma Mažyliu arba tiesiog skaičiais 207, ir vidutinio ūgio sportiškas pasvalietis. Mes labai mėgome žaisti krepšinį, bet mūsų trijulę visas garnizonas ignoravo. Teko žaisti stalo tenisą (stalas buvo kazarmoje) arba futbolą. Vasarą futbolą žaisti neįdomu, o žiemą – malonumas. Sulįsdavome pro langą į klubą (atseit, kultūros namus) ir „mušdavome“ futbolą. Per kiekvieną žaidimą bent pora „futbolininkų“ pasitempdavo raiščius, mat žaisdami avėdavom kareiviškais paradiniais bateliais. Pjaustėm jų kulnus, kad labiau primintų sportbačius, bet šios operacijos negelbėjo. Linksmiausia, kad beveik visi turėjom ir sportbačius (kedus), tačiau šie buvo skirti žygiams į miestą. Futbolo jais nežaidėm. Taupėm.
Išeidavome ir į miestą kultūringai pasėdėti. Viena iš nuvalkiotų atrakcijų – grįžtant namo maldauti, kad troleibuso vairuotoja pavežtų iki dalinio. Jos teisindavosi, kad troleibusas negali važiuoti ten, kur nėr elektros laidų, o mes tradiciškai tikindavom, kad šioje žemėje viskas perkama ir viskas parduodama. Kartą bičiulis lietuvis, grįžęs po kultūringo pasėdėjimo mieste, buvo susiruošęs nušauti budintį karininką. „Ne aš būsiu, jeigu šitas šuva iki ryto išgyvens“, – beveik rankomis liesdamas karininką gestikuliavo bičiulis ir vis ieškojo savo šautuvo. Laimei, kad jo pasąmonė buvo nusprendusi idėjas tą kartą reikšti tik lietuviškai... „Na, pasigėrė, degtukus pametė, ieško dabar. Visiems būna“, – ne visai tiksliai, ko draugas nori, išverčiau budinčiam kariškiui. Beje, karininkų, kurie teoriškai keisdamiesi kiaurą parą turėjo budėti kazarmoje, praktiškai budinčių beveik neatsimenu – jie arba jau tik pradėję budėjimą būdavo tokie pervargę, kad iš karto eidavo miegoti, arba eidavo kur nors pervargti, o paskui krisdavo į lovą.
Mes buvome dideli estetai. Kartais iškylaudavome gamtoje. Prie pat mūsų kazarmos stūksojo apleistas statinys be sienų, tik su perdangomis. Į antrą aukštą pakildavome laiptais, o ant stogo reikėjo lipti specialiai tuo tikslu pritvirtinta stora viela. Viršuje augo samanos, berželiai... Pasipjaustai ten lašinių, pasipilstai degtinės ir romantiškai žvelgi į tolį. Gražiausia, kai regi apačioje vaikštančius visokius kapitonus ir majorus, o jie tavęs nemato ir net nenutuokia, kad apleisto pastato stogas yra tapęs savižudžių irštva... Kodėl savižudžių? Ogi kelias atgal tik vienas – čiuožiant viela į antrąjį apleisto pastato aukštą, savo kūną prieš tai pripildžius degtinės.
Iš laiško seseriai (1991 02 25):
„Visaip laukiu kovo mėnesio. Žiauriai daug pinigų mokės, gal net 30 rublių. Net neaišku, ką su tokia krūva pinigų daryti. /.../ Trečiadienį labai nesėkmingai pažaidžiau futbolą. Pačioj žaidimo pradžioj gražiai, labai gražiai stryktelėjau ir patempiau raiščius. Ketvirtadienį visai negalėjau vaikščioti, bet dabar jau praėjo, šiandien jau visai spakainiai įkišau kojas į kerzokus, tiesa, vaikštau susiveržęs koją bintu. /.../ Užvakar buvo didelė šventė – Tarybinės armijos ir karinio jūrų laivyno diena. Labai kultūringai atšventėme. Kultūringai apsiėdėm kaip paršai. Davė kotletų, dešros, tortų, saldainių („Paukščių pieno“), zefyrų, obuolių...“
Kareiviui leido mąstyti. O be reikalo...
Prisiminiau dar vieną detalę apie rizikas... Dalis mūsų sraigtasparnių aerodromo buvo išklota banguoto metalo plokštėmis, kuriose buvo skylučių. Pro tas skylutes į saulę stiebėsi žolė. Kartą karininkas ar praporščikas man liepė išskusti žolę iš to banguoto metalo skylučių. Kaliningrade karininkai iš kareivių nesityčiojo, tad nusprendžiau, kad man pavesta užduotis yra vertinga, reikalinga tėvynei, ir ją reikia atlikti. Visokiais būdais bandžiau naikinti žoles, bet, žiūriu, šnipštas išeina – mėnesį dirbsiu. Matau, netoli važiuoja degalus vežantis sunkvežimis. Pamojau vairuotojui, tas privažiavo. Vairuotojas – šauktinis kareivis iš kito dalinio, iš „autobūrio“. Pasitarėm abu ir per žarną keliasdešimt arų aerodromo teritorijos nupylėm sraigtasparnių degalais. Kai vairuotojas cisterną patraukė kiek atokiau, numečiau degtuką... Na, ugnis nebuvo labai įspūdinga, gal tik kokio metro ar dviejų aukščio. Sraigtasparnių stovėjimo aikštelės tolokai, pastatai – ne arti, tiesioginės grėsmės lyg niekam nesukėliau. Tačiau procesą turėjo matyti dešimtys karininkų, bet niekas nekreipė dėmesio. Net ir tas vyras su antpečiais, kitą dieną pažiūrėjęs, kaip „išskutau“ žoles, pasakė „viskas gerai“ ir nuėjo savo keliais.
Sraigtasparnių degalais šildydavome įvairias nešildomas patalpas, kuriose tekdavo būti šaltuoju metų laiku. Praėjus trims dešimtmečiams gal suprimityvinu įrangą, bet, man regis, kad norint taip šildytis reikėjo tik degalų talpyklos ir metalinio vamzdelio – vienas vamzdelio galas įkišamas į tą talpyklą, o antras paplotas – uždegamas. Kartais tas degantis galas buvo priglaudžiamas prie radiatorių, kartais prie nieko neglaudžiamas... Kaip niekas neužduso nuo smalkių ir kodėl niekada nesprogo degalų talpykla, man dabar atrodo mistika. Šitas įrenginys buvo vadinamas forsunke...
Mūsų kazarmoje buvo katilinė su kietojo kuro katilu. Tačiau per pirmuosius šalčius jo nesivarginome kūrenti – į krosnį įkišdavome degantį vamzdžio galą, kurį maitino sraigtasparnių kuras.
Iš laiško seseriai (1990 12 02):
„Nuo pirmadienio keičiu darbą, vietoj kačegarkės (šilta vieta visom prasmėm) nuo šiol sėdėsiu būdelėj aerodrome, nuo ryto iki vakaro. Darbas toks: ryte ateini pas sargybinius, pasirašai ir eini į savo namuką. Visą dieną reikia trintis aerodrome – arba namuke miegi, bulves kepi, arba eini į gamybines patalpas žiūrėti televizoriaus. Vakare užantspauduoji malūnsparnius, vėl pasirašai ir trauki į kazarmą.“
Personažai
Per dvejus metus kariuomenėje sutikau šimtus skirtingų, dažnai labai įdomių žmonių. Geriausiai, žinoma, įsiminė kartu su manim pašauktas dešimtukas – Kaliningrade kartu gyvenome daugiau nei metus.
207 cm ūgio Rolandas iš Žemaitijos buvo įdomus vien jau tuo, kad yra milžinas ir dar žemaitis. Jis linksmino, nes sunkiai kalbėjo rusiškai, o paskui apskritai ėmė painioti lietuvių ir rusų kalbas – žvengėm, kad, pasirodo, įmanoma sukurti tokias sąlygas, jog žmogus naujos kalbos neišmoktų, o gimtąją užmirštų. Žemaitis turėjo specialiai jam pailgintą lovą ir net būdamas svistas miegojo prie pačios sienos, kitaip jo lova būtų trukdžiusi vaikščioti. Viena iš mūsų pasilinksminimo formų buvo tos lovos pagrobimas. Išardai, paremi kur nors kampe, o vietoj jos pastatai standartinę... Tada lieka laukti, kada milžinas grįš į kazarmą, klestels į lovą ir ims svarstyti, kodėl jis į ją nebetelpa...
Kitas lietuvis – Saulius iš Pasvalio, buvęs statutinis (mat seržantas) ir nestatutinis mūsų šaukimo lyderis. Stiprus fiziškai ir emociškai, iš vėžių sunkiai išmušamas...
Stipriausi, įdomiausi personažai buvo trys asmenys – azerbaidžanietis Mamedas (vienintelis tamsaus gymio eskadrilės kareivis, pašauktas kartu su mumis), ukrainietis Chocholas ir estas Laima. Pastarojo tikroji pavardė Janus Leinus, ukrainiečio pavardė – Vareinik, o azerbaidžaniečio – Mamedov. Pastarųjų dviejų asmenų vardų turbūt niekas ir nežinojo, nes vieno vardas buvęs labai sudėtingas, o kito – visai neįdomus. Kita vertus, „vareinik“ reiškia „virtinukas“, tad geriausiu atveju ukrainietis buvo kviečiamas „pilmenik“.
Chocholas buvo eskadrilės vado vairuotojas, bet niekas jo vairuojančio nematė. Jis kiekvieną rytą eidavo į garažą remontuoti vado uaziko – diena dienon, pusantrų metų... Kol buvo senių, jį kone kas vakarą už nesuremontuotą vado automobilį mušė. Senių nelikus, dėl to paties uazo Chocholui bent kartą per dvi savaites „užvažiuodavo“ Saulius. Bet specialios priemonės negelbėjo – vadas bent jau iki mūsų pravaikščiojo pėsčias. Chocholas nekalbėjo rusiškai ir niekas jo negalėjo priversti to padaryti. Nepadėjo nei mušimas, nei žeminimas. Paprastai į didžiąją dalį jo ukrainietiškų klausimų atsakydavau lietuviškai ir dar plekšnodavau per petį: „Tu teisus, kiekvienas kalbėkim savo kalba.“ Bet ir tai jo nejaudino. Tiesa, cigaretės jis mokėjo paprašyti ir rusiškai, ir lietuviškai, ir azerbaidžanietiškai.
Estas, su kuriuo kartu tarnavau ir Alūksnėje, ir Kaliningrade, turbūt buvo geriausias mano draugas. Estas Laima pravardžiuotas latvių dainininkės Laimos Vaikulės garbei. Leinus ir Laima kažkam skambėjo panašiai, ir abu jie – iš to paties krašto. Estija, Latvija... Koks ten skirtumas. Januso turbūt tik aš pravarde nevadinau. Ir, man regis, kad tik estą ir Saulių kviesdavau vardais. Rolandas ir lietuvių, ir rusų buvo išskirtinai vadinamas Mažyliu, rečiau – skaičiais, reiškiančiais jo ūgį, – 207.
Janusas – stambus, tvirtas, ypač grubių bruožų, lyg kirviu iš medžio ištašytas. Pagal profesiją bitininkas, labai jautrus žmogus ir didelis stabdis. Jei nori, kad tavo perduota žinia adresato nepasiektų, pasakyk, kad ją perduotų Janusas. „Ten, ten, ten Buuuuuuuuuuuuuurmistrovas billllllllllliardą žaidžia. Ten, ten, ten...“ – kai mes dar buvome jauni kareiviai, uždusęs ir išraudęs į kazarmą įgriuvo Janusas. Burmistrovas – tai vienas iš mūsų senių, tačiau niekaip nesupratom, kas čia dramatiško, kad senis biliardą žaidžia. Po ilgo Januso tardymo paaiškėjo, kad senis jam liepė kažką atnešti, matyt, ant jo labai rėkė, gal net įspyrė, o estas taip ir nesuprato, ko iš jo senis nori. Gelbėdamas estą kažkuris iš mūsiškių nuėjo pas Burmistrovą paklausti, kuo gi svistai seniui gali būti naudingi.
Janusas valandų valandas galėjo pasakoti apie bites. Deja, suprasti, ką jis pasakoja, buvo nelabai įmanoma... Kartą snaudžiant aerodromo budinčiųjų namelyje Janusas staigiai pašoko, pribėgo prie lango ir suakmenėjo. Po kurio laiko sako: „Smellia („šmel“ – kamanė, mano pravardė), žiūrėk, bitys. O kur jo sraigtas?“ Rusiškai „lopasti“ – sraigtasparnio sparnai, sraigtu bitės sparnai šitaip nevadinami. Į šitą detalę gal būčiau ir neatkreipęs dėmesio, jei apskritai estui nebūtų kilusi problema dėl bitės sparnų. Pamačius bitę be sparnų, jo sieloje kilo tokia drama, lyg būtų išvydęs per pievą einantį begalvį dramblį. Estą skriaudė, kas netingėjo, bet kartais jam trūkdavo kantrybė arba kas nors iš mūsiškių jam paaiškindavo, kad jo kantrybei jau laikas baigtis. Pusiausvyros netekęs Janusas galėjo nušluoti pusę kuopos...
Mamedas buvo savotiškas filosofas. Dėl kalbos manieros (kalbėjo greitai ir nederino nei linksnių, nei asmenų, nei giminių) atrodė esąs kvailys, tačiau, matyt, kvailas nebuvo. Valgydamas kiaulieną jis aiškino, kad tie, kurie iš jo šaiposi, yra geografijos beraščiai – Alachas yra Azerbaidžane, o mes – Kaliningrade, ir kai Alachas taip toli, tai nėra jokio reikalo jam pataikauti. Mamedas nuolat dėstė, kad jam, mirk ar gyvenk, iki tarnybos pabaigos reikia permiegoti su moterimi, nes, kai grįš į Azerbaidžaną, vietiniai moralės kodeksai jam to padaryti iki pat vestuvių neleis. Kartu su mumis pašauktas kaliningradietis vesdavosi Mamedą į miestą „kabinti“ merginų. Visada Mamedo žygiai baigdavosi nesėkmėmis. Galų gale kaliningradietis Mamedui į „namus“ atvedė prostitutę. Tačiau mergina, sutikusi važiuoti „padirbėti“ į karinį dalinį, išvydusi klientą jį aptarnauti atsisakė. Mamedas puolė į isteriją. Raminom, kad Alachas greičiausiai jį mato ir tebekontroliuoja net ir Kaliningrade. Mamedas labai mėgo žaisti kortomis iš pinigų ir paprastai juos pralošdavo. Kažkuriuo metu jis sugalvojo, kad žaidžiant kortomis iš pinigų galima patirti dvigubą malonumą. Viską, ką turi, atiduodavo man, sau pasilikdavo tik kelis rublius, kuriuos paskirdavo pralošti. Žinoma, pralošęs eidavo pasipildyti atsargų, tačiau jo pinigų jam neduodavau, grąžindavau tik kitą rytą. Kartais truputį dėl tų jo pinigų pasimušdavom... Bet abu supratom, kad tai nėra rimtos muštynės, greičiau papildoma pramoga. Abu juk vaidinom. Jis vaidino žaidėją maniaką, o aš vaidinau juo besirūpinantį draugą... Beje, Mamedas turbūt vienintelis iš mano kada nors pažinotų žmonių visada turėjo pinigų tiek, kiek jam tada jų reikėdavo.
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Ko nepamatysi cirke, gali išvysti armijoje.“
„Jei keturkampis daiktas ridenamas, o apvalus – nešamas, vadinasi, tai – armija.“
„Kur buvo kareivis aviatorius, ten velniui nebėra ką veikti.“
Iš „Respublikos“ pirmo puslapio (Valė Čeplevičiūtė, „Kainos lauks vasario“, 1991 01 22):
„Prekybos ministerijos ministro pavaduotojas D. Rumskas paaiškino, kad per pusantros savaitės kai kurių prekių realizacija išaugo 1,5–2 kartus. Prekybininkai stengėsi patenkinti išaugusius poreikius, mėgino kasdien raminti žmones ir perspėti, kad šitaip viską be atodairos pirkdami galime likti be atsargų. Pavyzdžiui, Vilnius, anksčiau suvartodavęs 120 t duonos per dieną, praėjusią savaitę reikalavo jau 190–210 t. Panašu, kad patys kertame šaką, ant kurios sėdime. Pastarosiomis dienomis pirkimo karštinė šiek tiek atslūgo. Jau lengviau galima rasti parduotuvėje duonos ar pieno. Tačiau, aišku, kad ši padėtis nepalengvės tol, kol neišspręsime kainų klausimo. Juk, atšaukus padidintas maisto produktų kainas, supirkimo kainos liko nepaliestos. Pirmosiomis metų dienomis kalbėjome apie 7 mln. rublių kasdienį nuostolį Respublikos biudžetui, o dabar jis sparčiai artėja prie 10 mln. rublių. Net ir didžiausi naivuoliai pagaliau turės suprasti, kad nuo rinkos kainų niekur nepabėgsime.“
