Taigi, pristatau keletą narcistiškų elgesio modelių, būdingų moterims.
Vaikiškai egocentriškas elgesys
Visi narcizai yra labai pažeidžiamos ir nebrandžios asmenybės. Jų pasaulėjauta ir pasaulėvaizdis yra egocentrinis, t. y., matymas ir manymas, kad visas pasaulis sukasi arba turi suktis aplink jų personą. Toks mąstymas yra nebrandumo, vaikiškumo požymis, nes būtent kaip pasaulį suvokia vaikai priešoperacinio mąstymo stadijoje, t. y., iki septynerių, aštuonerių, kartais iki devynerių metų amžiaus; galvoja, kad žolė egzistuoja tam, kad jis krisdamas neužsigautų, gali kelti isterijas, jeigu ko nors užsigeidžia ir negauna – tuomet rėkia, spardosi ir reikalauja.
Lygiai taip elgiasi ir narcistinį sutrikimą turinti moteris. Pavyzdžiui, dar tik kurdama santykius su vyru, ji ima reikalauti ją vesti, ima reikalauti ką nors padovanoti, pavyzdžiui, brangią mašiną, taip atgrasindama vyrą nuo savęs. Būtent todėl narcizės moterys labai dažnai keičia partnerius. Įspūdį iš pradžių gali sudaryti labai puikų, o po to išlenda visi kaprizai ir isterijos. Labai groteskiškai atrodo vidutinio amžiaus moteris, kuri papūtusi lūpytes vaikiškai reikalauja dėmesio savo personai. Totalus nesuderinimas ir neatitikimas.
Net ir užmezgusios ilgesnį šeiminį ryšį, narcizės elgiasi egocentriškai, lyg kiti šeimos nariai neegzistuotų. Narcizės egocentrinį mąstymą vaizdžiai iliustruoja tai, kaip ji apibūdina savo vaidmenį šeimoje: vyras yra tam, kad ją visapusiškai aprūpintų ir tenkintų jos poreikius, vaikai yra tam, kad jos klausytų ir padėtų jai realizuotis kaip motinai. Narcistinį sutrikimą turinčios moterys labai dažnai nepakenčia vyro savo aplinkoje, jai trukdo jo buvimas šalia, erzina netgi jo daiktai. Moteris narcizė niekada nepagalvos apie tai, kaip jaučiasi kiti šeimos nariai, nes tik ji žino, kaip jie turi jaustis. Pavyzdžiui, vyras turi būti dėkinga, kad ši „nuostabuolė“ apskritai yra su juo, o vaikai turi žinoti tik tiek, kad reikia jos „klausyti“, „neverkti“, „nesiožiuoti“. Ne kartą teko matyti, kaip gatvėje išsičiustinusi persona su kilometriniais nagais savo verkiančio vaiko nenuramina, nepaima ant rankų, nepriglaudžia, o rėkia-staugia taip, kad visi aplinkiniai atkreiptų dėmesį, kokia ši narcizė „nelaiminga“, kaip jai leiai gėlelei yra „sunku su šituo vaiku“, kaip jai „reikia užuojautos“.
Pasidygėjimas žmogiškumu ir nedėkingumas
Beje, nors dėmesio ir užuojautos savo personai, gailesčio narcizė trokšta kaip sausroje augalėlis trokšta vandens, gavusi tą užuojautą iš aplinkinių, ima dygėtis, įsižeidžia. Įvyksta vidinis konfliktas, prieštaravimas savo pačios viduje: „noriu užuojautos, bet aš pernelyg nuostabi ir tobula, kad tai pripažinčiau“. Puikus pavyzdys yra pateiktas filme „Brangioji draugė“ (režisierius A. Grabar, 2019 m.). Čia vaizduojama dviejų merginų draugystė. Viena iš jų turtinga, kita vargšė. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, viskas apsiverčia aukštyn kojom. Neturtingoji pamažu stojasi ant kojų, o turtuolė po tėvo mirties apgaunama pamotės ir išspiriama iš namų lauk su nedideliu lagaminėliu, jos visos sąskaitos banke užblokuotos. Neturėdama, kur eiti, kreipiasi į draugę pagalbos. Šioji ne tik priima gyventi, bet ir padeda susirasti advokatą ir viską atgauti iš pamotės. Turtuolė, atgavusi savo pozicijas, apie savo draugę pasakoja naktiniame klube: „Aš jos nekenčiu kaip nieko kito, kad jūs žinotumėte, koks jos žvilgsnis buvo, nukreiptas į mane. Ji žiūrėjo su gailesčiu, su užuojauta – kaip į kokią kieminukę, kaip į benamį šunį. Niekada nepamiršiu šio žvilgsnio“. Narcizai apskritai labai greitai pamiršta, kad jiems buvo ištiesta pagalbos ranka. Kitų žmonių pagalba yra nuvertinama. „Aš ir be tavęs būčiau susitvarkiusi“, – tai yra topinė narcistinė frazė.
Narcistinis dosnumas ir paslaugumas
Galima susidurti su narcistiniu dosnumu ir paslaugumu. Sakysite, kad viskas čia gerai, kad reikia pasinaudoti tuo. Ne viskas čia taip paprasta. Iš narcizo parodyta malonė gali jums vėliau brangiai kainuoti, pavyzdžiui, jums bus nuolat prikaišiojama, primenama, išpučiama, sureikšminama.
Narcistinį asmenybės sutrikimą turintys asmenys gali pasirodyti supratingi, užjaučiantys ir padedantys. Tačiau neapsigaukite. Jie padės jums tik todėl, kad to reikia ne jums, o jiems patiems – įrodyti savo „didybę“, „kilniaširdiškumą“. Štai jau minėtame filme „Brangioji draugė“ yra scena, kaip ligoninėje turtingoji paduoda paketą su pinigais neturtingajai, kad jos motinai būtų atlikta operacija. Turtingoji išeidama pro duris netyčia nugirsta, kaip motina savo dukrai sako: „Padėkok savo draugei už suteiktą paskolą ir patikink, kad kai tik galėsime, grąžinsime skolą“. Tokie nugirsti žodžiai geradarei buvo tikras smūgis. Ji juk nenorėjo padėti, jos tikslas buvo visiškai ne tas. Ji juk norėjo pasirodyti, koks jos tėvas ir ji pati yra turtingi, kad čia tokiais paketėliais ji gali švaistytis, kad kai tai tik menka sumelė. Neturtingoji draugė bei jos mama taip ir nesuprato, dėl ko jų draugė įsižeidė.
Ar štai dar vienas pavyzdys. Sykį paprašiau vienos ciocios Zitos palydėti mane paimti siuntos, nes ji stoviniavo kieme, lyg nuobodžiavo, lyg ieškojo su kuo pakalbėti. Buvo gražus vakaras, maniau, pasivaikščiosime, pakalbėsim, pasiklausysiu kokių nors ciociazitiškų bajerių. Ji maloniai sutiko, tačiau staiga pamačiau, kad toji mano pažįstama šlubuoja. Tai ji darė labai nenatūraliai ir teatrališkai, o aš tiesiog paklausiau, kas nutiko ir pasiūliau nebelydėti, nes tam tikrai nebuvo jokios būtinybės. Tačiau ciocia Zita buvo atkakli, patikino kad nieko tokio, kad smagu bus prasivaikščioti. Visą kelią ji manęs klausinėjo, kodėl aš tokį, o ne kitokį siuntimosi būdą pasirinkau, kodėl būtent šios firmos paslaugomis naudojosi, o ne kitos, ir apskritai, koks tai siuntinys, kam man to reikia, ir toliau – begalė įtikinėjimų, kodėl man to nereikia. Lyg aš pati nežinočiau, kas man geriau. Pasigailėjau, kam ją pasikviečau. Ir staiga žiūri, kaip ciocia užsimiršo, ir jau nebešlubuodama ėjo. Paklausiau, ar jau kojos nebeskauda. Oi, oi, skauda, labai skauda, atsakė, ir ėmė vėl demonstratyviai šlubuoti. Vakaras, aišku, buvo sugadintas, užuot ramiai pasivaikščiojusi, turėjau klausyti pamokslų, nurodinėjimų. Vėliau šios ciocios Zitos vengdavau, nes kiekvieną kartą susitikusi ji vis primindavo, kokia ji gera man, kaip su skaudama koja lydėjo, kaip man grįžtant su siunta būtų kas nors nutikę ir t.t.
Įsitikinimas savo teisumu, kai akivaizdžiai yra kitaip
Narcizei egzistuoja tik jos tiesa. Kaip matyti iš mano aprašyto atvejo apie ėjimą atsiimti siuntą, tik narcizė žino, ką kitas žmogus turi daryti, kokiomis paslaugomis naudotis, kokią produkciją rinktis ir t.t. To, kad tik pats žmogus geriausiai žino, ko jam reikia, narcizė nepripažins. Nes juk ji „geriausiai viską žino“. Taip yra dėl jau aprašyto egocentrinio pasaulio suvokimo bei iš to išplaukiančios empatijos stokos. Narcistinį sutrikimą turintys asmenys gali netgi nuoširdžiai tikėti, kad vienas ar kitas dalykas tiks kitam žmogui, nes gi jai tinka.
Galima pateikti pavyzdį. Vienas žmogus (tarkim tai yra ciocios Zitos vyras) turi problemų dėl sveikatos. Gydytojai primygtinai jam pataria nevartoti cukraus ir stipriai apriboti miltinius patiekalus. Jo žmona narcizė yra labai didelė visokių saldumynų, bandelių, pyragaičių, sausainių, blynelių ir batonų valgytoja. Tačiau jos kraujo tyrimai yra puikūs. Ji ir toliau vyrui gamina tik tokį maistą, kaip ji pati mėgsta ir aiškina: „Ką tie daktarai išmano, aš visą gyvenimą valgiau ir valgysiu tik tokį maistą, ką tu durnas, kad nevalgai, ką tu atskirai gaminsiesi, čia tu man po virtuvę nesimaišysi, ėsk tik kas padėta po nosim, nesimaivęs“. Kaip matyti, esant narcistiniam asmenybės sutrikimui, ne tik stokojama elementarios empatijos, bet tam, kad pateisinti narcistinę „visažinystę“ nuvertinamos netgi specialistų, šiuo atveju – gydytojų, išvados.
Na, o jei pagausite narcizę meluojant, su visais rodymais, su visais įkalčiais, ji vis tiek toliau aiškins, kad ji yra teisi, ir ji taip, pavyzdžiui „nesakė“ ar „nedarė“, ir kad kitiems „pasivaideno“, „pasigirdo“, kad „yra ne taip, kaip atrodo“... Ir apskritai, ko jūs iš kokios narcizės norite, čia jūs patys jai amžinai skolingi ir prasikaltę.
Klaidų nepripažinimas
Ko jau ko, bet savo klaidų narcizė niekada nepripažins. Negana to, ji suvers visą kaltę kitiems. Štai įsiutusi motina narcizė nori trenkti savo vaikui. Vaikas, besigelbėdamas nuo gresiančio smūgio, greitai pasilenkia, o motinos ranka atsitrenkia į spintelės kampą. Smūgis toks stiprus, kad ranka sutinsta. Namuose užverda tikras pragaras.
Pirmiausia motina dėl savo sužeistos rankos kaltina vaiką: „jeigu tu būtum manęs neišvedęs iš kantrybės, aš nebūčiau susižeidusi rankos“; „štai, pažiūrėk, ką mano rankai padarei“, „mažas nevykėli, tu savo mamą sužeidei“. Kuomet grįžta vyras namo, narcizė užsipuola ir kaltina jį: „Jeigu tu bent kiek prisidėtum prie vaiko auklėjimo, jis nebūtų man rankos sužeidęs“. Niekaip, na, tikrai jokiai situacijai esant, narcizė nepripažins, kad čia ji smurtavo prieš vaiką psichologiškai ir kėsinosi panaudoti fizinį smurtą, tačiau nepavyko. Kalti tik kiti, bet ne ji pati.
„Sužeista ranka“ – tai tik vienas labai paprastas pavyzdys, kaip gali elgtis narcizė, nepripažinti savo klaidų ir viską suversti kitiems. Jos manipuliacijos ir klaidų nepripažinimas gali būti itin išradingas, tačiau paanalizavę visada pamatysime, kad tai tas pats elgesio modelis kaip ir „sužeista ranka“.
Šeimos nariai kenčia nuo narcizės moters bausmių, vyras vis tikisi, kad „gal viskas pasikeis“, gal čia tik laikinas dalykas, gal koks nors stresas taip paveikė, o vėliau viskas bus gerai. Narcistinį sutrikimą turinčioa moters vyras dažnai žeminasi, lenkia prieš ją nugarą, kenčia. Taip, taip, su narcizėmis ilgiau išbūna tik labai pakantūs vyrai. Tačiau, narcizės, atminkite, viskam yra ribos.
Netikėtas elgesys „čia ir dabar“
Moteris narcizė gali ko nors „užsikepti“, nors dėl tokio „užsikepimo“ žlugs kitų žmonių – tiek svetimų, tiek artimųjų – planai, bus sugadintas laikas. Žmona narcizė gali vyrui pasakyti, kad „niekur neis ir nevažiuos“, nors jau buvo suplanuota išvyka prieš savaitę. Matote, jai ne ta nuotaika, o kiti „tegu užsi... grabais“. Motina narcizė vaikui gali pasakyti viską mesti – mokymąsi ir žaidimą – ir griežtai įsakyti: „Ateini čia, aš tau dabar pasakysiu...“ Kaimynė narcizė taip pat gali paskambinti ir įsakmiu balsu liepti ateiti tuoj pat, nedelsiant, nes jai mirtinai reikia pagalbos. Žmogus pagalvoja, kad gal kas rimto nutiko, viską meta ir lekia. O pasirodo, reikėjo atsukti stiklainį ar dar kokios nors smulkmenėlės. Narcizė klientė gali pašokdinti savo kirpėjas, manikiūrininkes, liepti jas aptarnauti po darbo valandų „čia ir dabar“. Narcizė bendradarbė bet kada, nepaiškinusi, pakeis savo planus, nieko nepaaiškinusi visai dienai dings, ir visiškai nesvarbu, kad žlugs labai svarbus projektas. Po to ji prikurs visokiausių istorijų ir visi turės ja tikėti, nes jeigu kas nors pagaus ją meluojant patys liks kalti.
Štai vienas narcistinio užsikepimo pavyzdys. Šeima – narcizė, jos vyas ir paauglys sūnus – suplanavo išvyką į Latvijos pajūrį. Internetu užsisakė namelį ir ketino ten praleisti dešimt dienų, pailsėti, pabūti laukiniame paplūdimyje – Latvijoje tokių pilna. Nusigauti iki ten prireikė gero pusvalandžio. Narcizė buvo ne nuotaikoje ir nuolat bumbėjo, kaip jai atsibodo važiuoti, keliose vietose sustojo pavalgyti, bet viskas buvo blogai. Žodžiu, moteriškė aiškiai buvo be nuotaikos ir išsiliedavo ant savo šeimos narių.
Nuvyko, įsikūrė. Namelis pasirodė visai neblogas, netgi geresnis nei tikėjosi. Moteriškė pamažu nurimo. Bet neilgam. Kai nuėjo miegoti, jai čiužinys pasirodė per kietas, ir pagalvės nepatogios, ir dar visokių priekaištų rado. Kaip sakant, jei norėsi prie ko prikibti, priežastį visada rasi.
Buvo jau gerokai po vidurnakčio. Vyras ir sūnus kietai miegojo. Narcizei pasidarė pavydu, kad jie taip saldžiai miega, kai ji, pati svarbiausioji, vartosi nuo šono ant šono. Užuot išėjusi į lauką, pasivaikštinėjusi, kol užsinorės miego, narcizė pažadino šeimą ir liepė „staigiai, dabar pat“ pakuotis daiktus ir važiuoti namo, nes ji „čia nesikankinsianti“.
Kuo baigėsi bendras šeimos gyvenimas, turbūt nesunku nuspėti? Nenutraukus santykių su narcize, galima pasijusti tuščiam ir išsekusiam. O skyrybos taip pat ne visada išeitis. Ką daryti, tokiu atveju, jau kita tema.
