Ir ne tik dėl būtino augalų paruošimo žiemoti. Norintys anksti pavasarį mėgautis žalumynais, dabar gali iš naujo ruošti lysves ir raitotis rankoves.
Laikas sodinti česnakus
Rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje reikėtų suskubti pasodinti žieminius česnakus. Jiems įsišaknyti reikia maždaug pusantro mėnesio, antraip pavasarį gali būti silpnučiai, prastai augti.
Dažnai teigiama, jog česnakus geriau pasodinti vėliau nei per anksti, nes sudygti jei turėtų tik pavasarį. Tačiau pastaruosius keletą metų, ypač pernai, beveik visiems žieminiai česnakai sudygo rudenį. Nors daržininkai nerimavo, derlius dėl to visiškai nenukentėjo – augalai sėkmingai peržiemojo ir anksti pavasarį pradėjo vegetaciją.
Jei įsigijote ne skiltelių, o česnakų galvų, jas reikia susmulkinti, skilteles atsargiai nuimant nuo kieto galvutės dugno. Tų galvų, kurioje bent viena skiltelė įgedusi, sėklai naudoti nerekomenduojama – tai ženklas, jog augalas ligotas. Net ir sveikas skilteles prieš sodinant reikėtų pamirkyti silpname kalio permanganato tirpale arba karštokame vandenyje.
Mėgsta azotą ir fosforą
Česnakai gerai auga saulėtoje vietoje, sausame ir lengvame dirvožemyje. Svarbiausia laikytis sėjomainos: ten, kur šiemet augo svogūnai ar porai, jų nereiktų sodinti: žemėje gali būti likę kenkėjų, ligų sukėlėjų. Geriausiai česnakus sodinti po ankštinių daržovių, kurios dirvožemyje sukaupia azotą.
Kuo sunkesnė dirva, tuo česnakai sekliau sodinami, optimalus sodinimo gylis – maždaug 4 cm. Česnakams reikia daug azoto, todėl jie mėgsta trąšas, tačiau nepakenčia šviežio mėšlo, todėl prieš sodinant, juo tręšti nereikėtų. Česnakų augintojai labiausiai vertina perpuvusį arklių mėšlą, pabarsto žemė pelenais – tuomet augalams netrūksta fosforo.
Pasodintus česnakus galima mulčiuoti durpėmis, taip apsaugotume dirvą nuo per greito išdžiūvimo.
Kas nebijo rizikuoti, dabar gali pasodinti ir šiek tiek svogūnų galvučių – jei žiema nebus speiguota, pavasarį anksti pradės kaltis laiškai, o ir galvučių užaugs anksčiau.
Morkas – į kaupus, kopūstus – žemyn galva
Moliūgai, cukinijos, burokėliai jau rūsiuose, pupelės išdžiūvo ir išaižytos, bet lysvėse dar tebepūpso vėlyvieji kopūstai, auga šakninės daržovės, žaliuoja porai ir prieskoninės žolelės.
Nors atrodo, jog šakniavaisiai vėsių orų nebijo, laikas ir juos nurauti. Per ilgai žemėje užsibuvusios morkos pradeda leisti šaknis, trūkinėja – tokių žiemai geriau nelaikyti. Kad šakniavaisiai šiltuose rūsiuose nepradėtų pūti, juos geriausia saugoti laikyti kaupuose, užpiltus durpėmis arba smėliu.
Tačiau neturintys galimybių prie namų daryti kaupų, morkas, pastarnokus, salierus, geltekles gali dėžėse susluoksniuoti su drėgnu smėliu arba durpėmis – drėgmės gaunančios daržovės ilgiau išliks nesuvytusios.
Ilgiausiai darže – iki pat pirmųjų šalčių – gali likti vėlyvieji kopūstai ir porai. Pastarieji sėkmingai lauke sulaukia net pavasario. O ir kopūstai ilgai išliks šviežūs, jei išrausite juos su šaknimis ir vėlioje vietoje pakabinsite ar pastatysime žemyn galva.
Nepamirškite apsirūpinti žiemai žalumynais. Stilinguose loveliuose ar ryškiaspalviuose vazonuose susodintos petražolės, bazilikai, čiobreliai, rozmarinai ne tik praturtins kvapais patiekalus, bet ir džiugins akis žaluma.
Stebintys žemdirbystės tendencijas, negali nematyti, jog sėja dabar yra ne pavasario, o rudens didysis darbymetis. Tas pat ir daržuose – spalis yra sėjos metas.
Skirtumas tik toks, jog ūkininkų laukuose jau prasikalė žaluma, o darže ji pasirodys tik pavasarį. Bet gerokai anksčiau, nei tų, kurie lysves ruoš sušilus orams.
O geriausia žinia ta, jog skubėti nereikia: rudeninei sėjai laiko yra iki pat užšąlant. Spalio pabaigoje galima sėti visas ilgai dygstančias šakniavaisines daržoves. Pirmiausia, žinoma, morkas, burokėlius, petražoles, pastarnokus. Iš rudens pasėti galima ir žalumynus – rūgštynes, salotas, špinatus, krapus, kalendras.
Pabandę pasėti daržovių rudenį, įsitikina, jog derlius būna dviem – trims savaitėmis anksčiau. Ir nereikia bijoti, kad pasėjus, užklups pavasarinė sausra. Polaidžio vandenų išbrinkintos daržovių sėklos iki sausros visada suspėja sudygti.
Yra tik vienas „bet“: rudeniniam sėjimui reikia lengvos, pavasarį anksti pradžiūstančios žemės. Ten, kur kaupiasi ir ilgai laikosi vanduo, sėklos supūs arba pradėję dygti, augalai žus.
